Nenutilusiu „Tautiškos giesmės“ aidu
Ar dažnai turėdami galimybę įkvėpti dar gyvos, dar alsuojančios istorijos, mes ja pasinaudojame? Ar dar gebame pastebėti, išgirsti tai, ką mums per kasdienybės triukšmą kužda mūsų praeitis?
Tokią galimybę turėjo Žurnalistikos antrojo kurso studentai, spalio 23 dieną kartu su docentu dekanu Andriumi Vaišniu keliavę lietuvių tautos žadintojo dr. Vinco Kudirkos keliais.
Muziejus saugo nebylių praėjusių dienų liudininkus – senosios buities eksponatus. Maldynai, buities reikmenys byloja mums jau išnykusiais papročiais, mūsų kartai jau nebeatpažįstama buitimi.
Apie nelengvą krašto padėtį spaudos draudimo laikotarpiu pasakoja autentiški „graždankos“ , „Tėvynės sargo“ egzemplioriai.
Kudirkos Naumiestis turtingas ne tik praėjusia, bet ir išsaugota savo istorija – miestelis iki šiol išlaikęs autentišką struktūrą ir pripažintas urbanistiniu paminklu.
Kudirkos Naumiesčio centre neseniai buvo švenčiamas Vinco Kudirkos paminklo pastatymo 75 metų jubiliejus. Paminklo kūrėjo, skulptoriaus Vinco Grybo anūkė pasakojo, kaip jos senelis, norėdamas labiau pagerbti didįjį savo bendravardį, sudaužė jam per menkai atrodžiusį biustą ir ėmėsi kurti didingesnį paminklą. Paminklas buvo nepailstantis „Tautiškos giesmės“ sargas sovietų okupacijos laikotarpiu – tai bene vienintelis viešas objektas, ant kurio buvo galima perskaityti jos žodžius. K. Lebedžinskienė juokavo, esą dar gyva Vinco Kudirkos dvasia leido išvengti paminklo nugriovimo ir jis išliko žiburiu, ilgus priespaudos ir perrašomos istorijos metus spinduliavusiu tautinę savimonę.
„Sulenkėjęs ponaitis“, vėliau – į tėvynę atsigręžęs, iki paskutinio atodūsio jai atsidavęs ir pasiaukojęs Vincas Kudirka amžino poilsio atgulė ten, kur pirmąkart aidėjo jo „Tautinė giesmė“ – Kudirkos Naumiestyje.