Visuomeninio transliuotojo veiklos sustabdymas išties būtų rimtas įvykis. Teoretikai visuomeninį transliavimą prilygina tokioms viešosioms paslaugoms, kaip elektros ar dujų tiekimas, vandentiekis, paštas, viešasis transportas. Šios paslaugos turi būti teikiamos, net jei neštų vienus nuostolius, ir teikiamos taip, kad bent teoriškai būtų prieinamos kiekvienam. Kitaip tariant, valdžia trūks plyš turi rasti resursų visuomeniniam radijui ir televizijai išlaikyti.

Anot premjero Andriaus Kubiliaus, LRT derėtų atsakingiau valdyti savo finansus. Žurnalistų sąjungos pirmininkas, LRT tarybos narys Dainius Radzevičius taip „išvertė” Vyriausybės vadovo žodžius: šiam atrodo, kad „LRT bėdos – ne jo, ne kitų valdžiažmogių ir net ne visuomenės. Liaudiškai kalbant, jam LRT yra nei visuomeninis transliuotojas, nei valdžios propagandos įrankis”.

Situacija tikrai kebli (o kam dabar lengva?..) ir visomis keturiomis stočiau ginti visuomeninio transliuotojo, jei kas nors man išaiškintų, kuri Lietuvos televizija ar radijo stotis nusipelno tokio garbingo titulo. Teorinėje literatūroje pateikiamus visuomeninio transliuotojo bruožus (finansuojamas iš biudžeto, specialaus fondo ar abonentinio mokesčio, šviečia tautą, kuria kokybiškas laidas, užtikrina informacijos įvairovę ir kitaip atlieka tam tikrą misiją ir pan.) formaliai atitiktų LRT.

Bet lygiai tais pačiais kriterijais remiantis galima sumindyti LRT, kaip visuomeninio transliuotojo, įvaizdį. Finansuojamas iš biudžeto? Valio, LTV nereikia, kaip jos komercinėms pusseserėms, plėšytis dėl reklamos. Ši televizija transliuoja įvairių kultūrinių, religinių, šviečiamųjų, publicistinių ir pan. laidų. Atsiprašau, sukame juostelę atgal. Nesiplėšo dėl reklamos? O kaip LRT kitaip išgyventi, kai pinigai iš biudžeto varva tik menka srovele (bent jau transliuotojas taip tvirtina)? Komercinis kai kurių laidų pamušalas šviečia net nepraplėšus visuomeninio-misijinio įpakavimo (žodžio „komercinis” nereikėtų suvokti tiesiogiai – tiesiog tos laidos yra žiūrimos, taigi atneša reklamos).

Kodėl LTV mielai transliuoja krepšinio čempionatus, nors tai reikalauja didžiulių išlaidų ir darbo? Nes tai atneša daug pinigų. Ne šiaip sau TV3 nusprendė skirti laiko transliacijoms iš Lenkijos (tik jų niekas neįspėjo, kad gana greitai lietuviams sumažės noras jas žiūrėti). Nesakau, kad tai blogai. Juolab kad chorų varžytuvės (šiaip net visai nekomercinis renginys) yra kur kas vertingiau už naujai iškeptų žvaigdžių kniaukimą arba mergaičių vaikščiojimą per baseiną permesta lenta.
Seniai seniai visuomeniniai transliuotojai buvo rinkos monopolistai ir kurdami laidas galėjo vadovautis savo nuožiūra. Ilgainiui jiems teko prisitaikyti prie rimtomis konkurentėmis tapusių komercinių stočių. Rinkos sąlygos gerokai pakoregavo visuomeninių transliuotojų tinklelius. Žinoma, visas televizijos ir radijo programas galima suvokti kaip prekę, kuriai pagaminti reikia lėšų, todėl ją būtina parduoti ir gauti tam pajamų, kad atsipirktų gamybos kaštai ir liktų bent šiek tiek pelno. Gal tuomet bet kuris transliuotojas galėtų imtis tos garsiosios misijos? Tokių siūlymų jau būta – bendrovė „Baltijos televizija” prieš septynerius metus siūlė visuomeninio transliavimo misiją finansuoti iš valstybės biudžeto konkurenciniu pagrindu, kitaip tariant, programų gamybai skelbti konkursą.

Visi suprantame, kad visuomeninio pobūdžio laidų antplūdis komercinėse televizijose būtų šiek tiek utopinis variantas, todėl tenka grįžti prie dabartinės situacijos – LRT yra vienintelė ir nepakartojama. Idealiu atveju tai turėtų būti nepriklausomas, visuomenei skirtas, visuomenės finansuojamas ir visuomenės kontroliuojamas transliuotojas. Teoriškai gal taip ir yra – LRT veiklą kontroliuoja (kartais gal net per daug) speciali taryba, laidos (bent jau kai kurios) skirtos įvairioms visuomenės grupėms (ne tik toms, kurios turi daug pinigų), dauguma lėšų ateina iš biudžeto, taigi beveik tiesiai iš mūsų – visuomenės – kišenės.

Čia pradeda galioti taisyklė „kas moka, tas užsako muziką”. Reklamdaviai, politikai ar visuomenė? Pažiūrėję į LRT pajamų struktūrą, visuomenę galime eliminuoti. Mes, žiūrovų minia, turime teisę reikalauti, kad LTV rodytų vienokias ar kitokias laidas, per Lietuvos radiją transliuotų daugiau muzikos ir sugrąžintų į eterį „Tele-bim-bam” (vis dėlto svariai papildome LRT biudžetą). Bet pildome politikų, lyg kurmiai metų pabaigoje paskaičiuojančių ir padalinančių valstybės pinigus, rankomis. Ar aš per mėnesį sumoku 100 Lt mokesčių, ar 1000 Lt, mieli parlamentarai į tai neatsižvelgia ir atseikėja LRT tiek, kiek jiems atrodo tinkama. Ir prieš keletą metų, ir dabar politikai mėgsta pabakstoti pirštu į kurią nors laidą, laidos vedėją ar dar ką nors, duodami suprasti, kad neįsiklausius į jų pastabas pinigėlių gali būti mažiau.

Reklamos užsakovai, pervedantys į LRT sąskaitas didesnes ar mažesnes sumas, irgi turi savų reikalavimų. Nežinau, kiek jų padedama į stalčius, bet tikiu, kad kai kurie pavirsta realybe. Galų gale net nereikia atvirų reikalavimų – protingas vadovas pats suvokia, ko reikia, norint pritraukti lėšų.

Taigi iliuzija, kad visuomeninis transliuotojas turi būti nepriklausomas nuo valdžios kontrolės ir tenkinti tik visuomenės – piliečių, o ne vartotojų – interesus, Lietuvoje virsta miražu. Kažkada politikai ir kiti atsakingi asmenys svaičiojo apie abonentinį mokestį. Nors kalbėta apie vos kelių litų mėnesinę įmoką, skambėjo daug piktos kritikos. Pirminė idėja buvo paprasta: gaunant vis daugiau pajamų iš abonentinio mokesčio, pajamos iš reklamos turėtų mažėti, kol kada nors jų gal visai nebeliktų. Tai būtų logiška ne vien dėl visuomeninio transliavimo misijos – LRT šiuo metu yra tokia pati reklamos rinkos dalyvė, kaip ir privačios kompanijos, tik dar gauna nemažą (nors ir nepakankamą) kąsnį iš biudžeto.

Pasak D. Radzevičiaus, nespręsdama LRT finansavimo problemų, valdžia privertė ją tapti priklausoma nuo reklamos užsakovų ir tenkinti jų interesus. „Ji ir toliau nenori nieko spręsti. Valdžia nežino, kad LRT finansavimas (skaičiuojant išlaidas, tenkančias vienam gyventojui) ir taip daugelį metų buvo pats mažiausias Europos Sąjungoje.”

Abonentinis mokestis yra tipiška Europos visuomeninių transliuotojų finansavimo forma. Jis mokamas už kiekvieną televizorių arba už butą, mokamas kas mėnesį, kartą per metus ar perkant naują televizorių, siekia ir keliolika, ir kelis šimtus litų. Žiūrovai, kurie nemoka, gauna nemenką baudą. Tiesa, XXI a., kai dalis žmonių radijo klauso ir televizijos programas žiūri per kompiuterį, dažnai – ne tiesiogiai, o išsitraukę laidą iš archyvo, mokėti mokestį už atskirą televizorių jau nelabai logiška. Bet galima sugalvoti ką nors naujo.

Seniau abonentinis mokestis buvo suvokiamas kaip rinkliava, kurią reikėjo mokėti valstybei už leidimą naudotis radijo ar televizijos paslaugomis. Tokia samprata kertasi su teise gauti informaciją, todėl dabar vartotojai šią rinkliavą moka laisva valia už programas ir kaip paramą visuomeniniam transliuotojui. Žinoma, jei norint pažiūrėti vakarykštę LTV laidą iš manęs pareikalautų lito, turbūt atsisakyčiau (visų pirma tingėčiau spaudyti kompiuterio ekrane arba telefone). Bet jei sutartume, kad visuomenė turi tiesiogiai prisidėti prie LRT finansavimo, o už tai, pavyzdžiui, gautume galimybę daryti įtaką programai (juk ne tik krepšinio, bet ir žiniasklaidos ekspertai lietuviai dažnai būna nepatenkinti jos turiniu).

Priešingu atveju bus taip, kaip išaiškino E. Masiulis: „Sprendimas yra labai paprastas – arba Vyriausybė ir Seimas užtikrins tinkamą LRT finansavimą, arba sumažinus finansavimą turi pasakyti, kokių programų galima būti atsisakyti, kaip būtų galima trumpinti transliacijų trukmę. Politikai turi tai pasakyti.“ Jei politikams nepatiks „Dingę”, jie iš tiesų dings. Galų gale argi gaila sumesti po litą kitą, kad LRT nemirtų…

Delfi.lt publikacija

Susiję