Kodėl tai svarbu?

Vienas sunkiausių darbų nagrinėjant literatūrą yra įsprausti ją į kokius nors rėmus. Lengviausias kelias – viską skirstyti pagal kūrinio metus. Viena iš tokių epochų yra sovietmetis.

Iškyla problema, nes vien jau žodis „sovietmetis“ lietuvių tautai sukelia neigiamas emocijas. Dažnas lietuvis vengia šio laikmečio literatūros, nes bijo susidurti su ten vyraujančia ideologija.

Pasak pačių organizatorių, diskusiją paskatino būtent vyraujančios išankstinės nuostatos. Skaitomos literatūros pasirinkimas visada priklauso nuo žmogaus asmeninio apsisprendimo, todėl labai svarbu, kad apie kiekvieną literatūros laikmetį būtų informuota tinkamai. Kaip tik dėl šios priežasties buvo pažvelgta į praeitį. Organizatoriai bandė sovietmečio literatūrą priartinti prie šiuolaikinės literatūros, skatino neignoruoti meninės vertės turinčių kūrinių vien dėl to, kad jie sukurti sunkiu tautai laikmečiu.

Kokius rašytojus galima pavadinti sovietmečio literatūros klasikais?

Lietuvos rašytojų sąjunga nuo 2005 metų yra užsibrėžusi išleisti knygų seriją, kuri yra labai svarbi kalbant apie sovietmečio literatūrą.

Šioje knygų serijoje per dešimt metų planuojama išleisti trisdešimt jau mirusių rašytojų knygų: trečdalis jų skirta egzodo literatūrai, o kitos – apima sovietmečio metus.

Diskusijos metu tarp klasikų buvo minimi J. Baltušis, Salomėja Nėris, B. Radzevičius, E. Mieželaitis.

„Aukso amžių sovietmečiu patyrė ir kiti žymus lietuvių kūrėjai: Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė. Nenurašykim šio laiko“, – ragino literatūros kritikė Donata Mitaitė.

Tad ar dar skaitomi šiandien sovietmečio literatūros klasikai?

Renginio vedėjas V. Gasiliūnas labai taikliai palygino sovietmečio literatūrą su tirpia kava. Anksčiau ji buvo savotiškas prabangos ženklas, o dabar neteko vertės. „Kava pasidarė tiesiog nebeskani, nes taip mums įkalė aplinka“. – metaforiškai kalbėjo V. Gasiliūnas.

Vis dėlto dauguma didžiųjų lietuvių rašytojų susiję su sovietmečiu. Prie šios epochos priskiriama ir egzodo literatūra, kurioje, pasak diskusijoje dalyvavusių specialistų, ideologijos yra tiek pat kiek ir kitose to laikmečio kūriniuose. Tačiau su išeivijos litertūra galima susipažinti dar sėdint mokyklos suole.

Skaitymas dažnai priklauso nuo pačio žmogaus pastangų. Jei skaitoma nesistengiant įsigilinti arba susidarius išankstinę nuomonę, tekstas niekada netaps savu. Skaitant sovietmečio klasikus dažnai stengiamasi atrasti ideologijos atspindžius, dėl to nukenčia skaitymo kokybė, nes žmogus nebeieško teksto esmės.

Žinoma, literatūra kaip ir kitos meno rūšys su laiku kinta. Tam yra daugybė priežasčių, tačiau svarbiausia yra tai, kad kiekvienas laikotarpis savaip gražus ir prasmingas. Knygą mylinčiam žmogui kiekvienas laikotarpis yra svarbus, tad ir sovietmečio klasikus jis paskaito, o kūriniuose randa prasmingumo, ne vien ideologijos.

Svarbu tai, kad neigiamas požiūris netaptų kliūtimi skaitant mūsų rašytojų palikimą. Taikliausiai apie skaitymo pasirinkimą kalbėjo kritikas V. Gasiliūnas: „Knygą reikia tiesiog paimti ir skaityti. Nereikia galvoti apie jokias epochas“.

Sovietmečio kūrybos negalima išmesti iš lietuvių literatūros lygiai taip pat, kaip ir skaudžios istorijos iš tautos atsiminimų.

Susiję