Mano namai, žolynai ir vėjas
Su Simona pokalbiui susitikome jos namuose, mane pasitiko didelis uodegą vizginantis šuo ir jau ant stalo paruošta garuojanti žolelių arbata. Atsisėdome prie mažo staliuko, ant palangės matėsi daug mažų vazonėlių su dygstančiais augalais, knygų lentynoje buvo sustatytos spalvotos vaikiškos knygos, o prie sienos stovėjo dvi gitaros, viena jų su tautinių motyvų juosta.
Mano namai, žolynai ir vėjas. Simonos Bataitytės nuotr. Paklausiau apie juostą ir sulaukiau atsakymo: „Taip, ją nuaudžiau pati“ – šypsosi mano pašnekovė. „O kokia Jūsų mėgstamiausia daina?“ – klausiu aš ir Simona sudainuoja eilutes:
Mano namai, žolynai ir vėjas
Čia aš gimiau, iš čia aš atėjęs.
Simonos Bataitytės (23 m.) veiklų sąrašas yra ilgas: tik grįžusi iš praktikos Kolorado lituanistinėje mokykloje, kurioje dirbo lietuvių kalbos mokytoja, ji sukūrė programą pirmajam Lietuvoje skautiškam darželiui. Dabar mergina moko vaikus groti muzikos instrumentais, yra vaikų skautų būrio vadovė, programų kūrėja ir stovyklų organizatorė.
Dainoje skamba žodžiai: „Mano namai, žolynai ir vėjas“. Kada supratote, kad gamta yra Jūsų namai?
Skautai į mano gyvenimą atėjo ne per gamtą. Prieš aštuonerius metus skautai sužavėjo tada, kai pamačiau, kaip jie groja gitara ir dainuoja. Tai buvo pirma paskata pasidomėti šia organizacija. Skautus siejau ir su gamta, bet man svarbiausia buvo, kad jie groja gitaromis ir dainuoja.
Iš tikrųjų, kol prisijaukinau pačią skautų bendruomenę, kol galėjau toje bendruomenėje būti savimi užtruko gana ilgai. O gamta atėjo su pirmuoju žygiu, dar dabar prisimenu, kokius nevykusius batus „su kailiuku“ buvau užsidėjusi (juokiasi).
Ko gero daugumai iš filmų sukurto įvaizdžio skautai asocijuojasi su vaikais, kurie ant krūtinės prisisegę daugybę ženkliukų pardavinėja sausainius ir padeda senyviems žmonėms pereiti gatvę. Kokie yra skautai?
Lietuvoje skautai daug laiko praleidžia gamtoje, skautybė siejama su išgyvenimu gamtoje. Man skautai yra apie lyderystę ir asmeninį žmonių augimą. Skautai yra erdvė, kurioje gali pasimatuoti daugybę dalykų ir atrasti, kur yra gera būti. Pradedant nuo buvimo vadovu su vaikais ir baigiant komunikacijos skyriumi, užsienio reikalų skyriumi, tarptautinių projektų organizatoriumi, mokymų vedėju, skautuose yra labai didelė erdvė reikštis ir atrasti save. Taip pat stovyklaujame miškuose, kur turime programas, susitinkam su visos Lietuvos skautais, turime praktinių užduočių, dvasines programas, kuriose reflektuojame apie savo augimą. Dažnai užsiimame ir buitiniais dalykais: gaminamės valgyti ant laužo, prižiūrim savo miške įsikurtus namus.
Mane skautuose visada žavėjo tai, kad su tais žmonėmis bet kokią idėją galima įgyvendinti. Įkūriau „Skambančias sueigas“, kur kviečiau visus mokytis ir mokyti kitus groti instrumentais, dainuoti sutartines, praeitais metais įkūrėm ir „Šokančias sueigas“ ir subūrėm žmonės, kurie nori šokti.
Esate vaikų skautų būrio vadovė. Ar pradėjusi skautauti galvojote, kad vieną dieną tapsite vadove?
Man tai pasirodė labai tolima, kai buvau jau pilnametė, man atrodė, kad dar esu maža ir daug ko nesuprantanti. Būti vyriausiąja skaute svajojau, bet vadove – niekada negalvojau. Prisimenu, kad ieškojau kuo daugiau priežasčių, kodėl negaliu: man dvylikta klasė, daug darbų ir mokslų – aš negaliu. Sutikau būti šalia dviejų žmonių tik kaip trečias asmuo ir po pusės metų likau viena. Dabar labai džiaugiuosi, kad aplinkybės taip susidėliojo, kad tada tie žmonės mane įkalbėjo.
Kokia yra vadovės rolė, juk tai naujos atsakomybės ir išbandymai?
Atėjau būti vadove nenutuokdama, ką reikės daryti, nes pati vadovės ir pavyzdžio neturėjau ir nežinojau, koks turi būti vadovas. Pirmus porą metų mokiausi būti vadove, mokiausi prieiti ir įgauti vaikų pasitikėjimą. Tai kartu ir didelė teisinė atsakomybė, pokalbiai su tėvais. Visko yra buvę… Reikėjo ir vaikus į ligoninę vežti. Man svarbus balanso radimas, kaip būti ir vaikų drauge, ir autoritetu, į kurį jie norėtų lygiuotis. Tai vis dar yra iššūkis. Daug padėjo kolegos, kurie mokė ir padėjo spręsti klausimus kartu.
O ko Jus išmokė vaikai?
Aš vis primenu sau, kad negaliu reikalauti iš vaikų to, ko pati nedarau. Jei pati taip nesielgiu, kodėl jie turėtų taip elgtis. Dar viena svarbi pamoka, kuri ateina su vaikais yra kantrybė ir klausymas. Išmokau klausti ir klausytis kitų, ne tik kalbėti apie save.
Buvimas su vaikais didžiausia mano mokykla. Savo grupėje turiu berniuką autistą, kai jis atėjo bijojau, kad nemokėsiu elgtis, bet kitiems vaikams nereikėjo nieko aiškinti, jie jį priėmė be jokių klausimų. Labai smagu, kai kartu bendradarbiauja ir tėvai, kurie padeda užbėgti įvykiams už akių ir išspręsti problemas.
Skautų šūkis yra „Dievui, Tėvynei, Artimui” kaip tai atsiskleidžia Jūsų veikloje? Ugdote patriotiškumą?
Žodis Tėvynei yra apie pilietiškumą ir pagarbą, artimui – apie pagalbą. Tai ypač atsiskleidė karantino metu, kai reikėjo daug pagalbos valstybei ir visuomenei. Skautai kartu su šauliais susivienijo iniciatyvai „Stiprūs kartu“, ir visi kartu nuvertėme kalnus, dirbome skambučių centruose, mums skambindavo senoliai, kuriems reikia pagalbos supirkti produktus ar kitos pagalbos karantino metu. Savanoriavau Nacionaliniame visuomenės sveikatos centre, bet man norisi pabrėžti, kad skautai turi patikimų žmonių įvaizdį net valstybiniu lygmeniu, institucijos ieškodamos savanorių kreipiasi į skautus, nes žino, kad jie atsilieps ir padės.
Galbūt skautai turėjo įtakos pedagogės profesijos pasirinkimui?
Nevisai, jau 10 klasėje kirbėjo klausimas, ką noriu veikti, pradėjau savanoriauti vaikų dienos centruose ir stovyklose, kur matavausi, kaip man sekasi bendrauti su vaikais. Čia suvokiau, kad man įdomu, bet kartu supratau, kad ne tik meile turiu gyventi, o labai daug dirbti ir mokytis, kad galėčiau dirbti su vaikais.
Kolorade atlikote praktiką lituanistėje mokykloje. Su kokiais iššūkiais susidūrėte, kokie yra Amerikos lietuviai?
Lituanistinė mokyklėlė buvo nedidelė: pradedant nuo vaikų, kurie lietuviškai moka 20 žodžių ir baigiant tais, kurie laisvai kalba, rašo ir skaito lietuviškai. Vaikai suskirstyti į grupes ne pagal amžių, o pagal lietuvių kalbos mokėjimo lygį. Per pirmąsias pamokas aš apsimečiau, kad nemoku anglų kalbos, tai vertė juos rasti naujų komunikacijos būdų, vaikai pradėjo dirbti komandoje, vieni kitiems versdavo žodžius ir padėdavo. Per susipažinimo žaidimus sužinojau, kad daugumai jų buvo aktualu „Marvel“ filmai ir herojai, todėl turėjau peržiūrėti visus „Marvel“ filmus ir veiklas sieti su herojais (juokiasi).
O lietuviai labai įvairūs, įdomiausia bendrauti su ne pirmos kartos Amerikos lietuviais, išgirsti jų istorijas, kodėl negrįžta į Lietuvą, nors atrodo ir labai nori, kodėl jiems taip svarbu išsaugoti lietuvybę. Smagiausia, kai su lietuviais turėjome gerą pusvalandį juoko, kai jie nežinojo žodžio „paspirtukas“, jiems pasirodė labai juokingas žodis, kai turėjau paaiškinti, su kuo atvažiavau, bandžiau vaizduoti ir aiškinti, koks tai žodis, daug juokiamės.
Grįžusi iš Amerikos pasinėrėte į naujas veiklas, nuo rudens startuoja pirmasis Lietuvoje skautiškas darželis „Akelos akademija“, kuriam kūrėte programą. Koks bus darželis, kokiomis vertybėmis remsis?
Man atrodo, pirmas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje (šypsosi). Yra skautiškų dienos centrų, bet tokio koncepto, kaip darželis, dar nėra. Iš tiesų, jis nuo lauko darželių skrisis vertybių sistema ir skautišku mokymosi metodu, į kurį įeina elementai, tokie kaip: darbas mažose grupelėse, mokymasis darant, asmeninis tobulėjimas, suaugusiųjų parama, bendruomenė, gamta ir kiti.
Tos vertybės ir slepiasi po šiais aspektais. Laikysimės principų padėti artimui, mylėti gamtą, dalintis, būti sąžiningam. Bet svarbiausias elementas yra mokymasis darant, niekas nebus primetama, kaip teoriniai dalykai, pasaulį pažinsim tyrinėdami ir bus ugdoma pagal vaikų smalsumą ir poreikius. Darželyje bus mišraus amžiaus vaikų grupė, o tai yra labai gerai, nes vyresni bus pavyzdžiu jaunesniems, vyraus šeimos konceptas.
Nuo gegužės startuoja dar vienas projektas, susijęs su muzika „Mukkoka“ namai, kuriame mokysite vaikus groti? Kokiais instrumentais?
Mokysiu vaikus groti ukulėle, jau pasiruošiau programas. Niekada nesu mokiusi vaikų groti instrumentu, tai bus man iššūkis. Iš tiesų, padėjo tai, kad daug metų skautuose buvau programų kūrėja, mokiausi ir tobulinau savo planus, dabar jau žinau, ką darau, turiu savo sistemą.
Kas Jus įkvepia veikti, kurti naujas idėjas?
Labiausiai įkvepia autoritetai, kurie yra šalia manęs. Neseniai supratau, kad daug motyvacijos man suteikia žmonių geri žodžiai ir pagyrimai. Tada suvokiu, kad veikiu teisingai, jei žmonės tai pastebi. Kartais atrodo, kad man tiesiog sekasi, aš net darbo pokalbyje nesu buvusi – viskas, atrodo, tiesiog ateina pas mane. Bet galbūt iki tol daug dirbau. Knyga „Mažasis princas“ man vis primena per daug nesurimtėti ir nenustoti svajoti.
Kokie Jūsų ateities planai, gal ateities perspektyvoje nusimato daugiau veiklų?
Vasarą bus stovyklos, mokysiu groti, nuo rudens prasidės didžiausia svajonė – skautiškas darželis. Ateityje svajoju nueiti „Camino Lituano“, tai daugiau nei 300 kilometrų kelias per Lietuvą nuo Latvijos iki Lenkijos sienos. Mane žavi, kai švaria galva tris savaites eini per pievas ir laukus, kai išeini ir grįžti jau kitoks. Kažkada norėčiau turėti centrą, kuriame įvairaus amžiaus vaikai gali veikti ir ugdytis, o svajonės vis keičiasi ir lipa į naujas plotmes.
