Pedagogė iš Alytaus: „Lietuvoje teisės į vaiką tėvams grąžinamos per greitai“
Kaip būtumėte jautęsi, jei mokyklinio amžiaus būtumėte netekę tėvų globos? Ar taip pat drąsiai būtumėte žygiavę gyvenimo keliu be tėvų patarimų, moralinio ir finansinio palaikymo? Vaikų globos namuose augantis vaikas susiduria su nemenku iššūkiu – pasirengti savarankiškam gyvenimui.
Vaikų, netekusių tėvų globos, skaičius vienam gyventojui mūsų šalyje yra vienas didžiausių ES. Nepakankamas socialinių sričių finansavimas, aukštas alkoholio vartojimo rodiklis lemia tai, jog vaikų, netekusių tėvų globos, skaičius vienam gyventojui mūsų šalyje yra vienas didžiausių ES. Lietuvos švietimo informacinių technologijų centro duomenimis, 2013 metais mūsų šalyje bendrojo lavinimo mokyklose mokėsi 7087 vaikai iš globos namų.
Apie tai kaip yra padedama socialiai sužalotiems ir pažeidžiamiems vaikams pritapti bendrojo lavinimo mokyklose ir, ar tai pasiteisina, kalbamasi su vienos daugiausia globos namų auklėtinių Lietuvoje turinčios Alytaus Piliakalnio progimnazijos direktore Laima Kirkliauskiene.
Kuo, jūsų manymu, išsiskiria vaikai iš vaikų globos namų ?
Visiems vaikams reikia meilės, bendravimo, nuoširdumo. Stengiamės juos integruoti, kad neišsiskirtų ir galėtų ramiai mokytis. Apmaudu, kad šie vaikai prarado tokią vaikystę, kokią turėjo kilusieji iš šeimų, kuriose geresnės sąlygos. Vaikai iš socialinės rizikos šeimų ateina patyrę labai dideles traumas. Jie būna palūžę, todėl pedagogams tenka įdėti daug pastangų, kad pavyktų patekti į šių vaikų širdis.
Ar su vaikais iš globos namų dirbama taikant kitokius mokymo metodus?
Prakalbinti vaiką, kai jis ateina iš namų, kuriuose vartojamas alkoholis, prievarta, patyčios, yra itin sunku. Maža to, kartais teisė į vaiką tėvams grąžinama itin greitai, todėl šis nesugeba susigaudyti, kur ir su kuo iš tikrųjų jam geriausia gyventi ir bręsti kaip asmenybei. Tokiems vaikams reikia itin daug dėmesio. Vien tokio vaiko atėjimas į klasę yra didelis žingsnis. Todėl jį reikia tinkamai priimti, kad nepadarytume daugiau žalos. Vaikas turi tapti klasės dalimi, o vėliau įsilieti į visos mokyklos bendruomenės gyvenimą. Stengiamės niekada jų neišskirti, nors tokie vaikai reikalauja gerokai daugiau dėmesio.
Kaip manote, kokios didžiausios problemos kyla mokyklose vykdant šių vaikų integraciją?
Deja, bet šiam dalykui kol kas dar nėra vieningos ugdymo įstaigų finansavimo sistemos. Finansavimo sistema orientuota į globos įstaigos išlaikymą… paliekant nedidelę dalį lėšų, tiesiogiai tenkančių vaiko integraciją mokykloje gerinti. Taip pat čia galiu paminėti ir kitų vaikų iš pilnų šeimų tėvų požiūrį į šiuos mokinius. Kai kurie tėvai tiesiai šviesiai pasako, kad jų vaikui ar vaikams ten ne vieta. Būtent dėl tokio mąstymo kyla daug problemų. Juk suaugusieji turėtų galvoti, kokį pavyzdį rodo ir kokią atžalų nuomonę formuoja. O pagaliau, tik nuo suaugusiųjų ir priklauso vaikų ateitis. Visą laiką norisi, kad vaikai draugautų, nesvarbu, iš kokių šeimų jie būtų kilę. Galiu paminėti dar vieną problemą: vaikų globos namuose gyvenama iki 18 metų, o vėliau išeinama į platųjį pasaulį. Bet jaunas žmogus per tą laiką neišmoksta dalintis, gerbti kitus žmones. Pritrūksta labai daug dalykų, kurie ateina iš šeimos – paprastų, gyvenimiškų.
Kaip jūs ir paminėjote, tokių vaikų gyvenime svarbus su juo nuolat bendraujantis suaugęs žmogus, kuris tarsi ir rodo pavyzdį. Koks mokytojo vaidmuo, padedant vaikui integruotis bendrojo lavinimo mokykloje? Teko girdėti , kad dalies ugdymo įstaigų darbuotojų motyvacija šių vaikų atžvilgiu yra labai silpna.
Socialiniai darbuotojai, mokytojai ir visas mokyklos personalas yra svarbus veiksnys padedant vaikui integruotis naujoje aplinkoje, tarp naujų žmonių. Žinoma, nemažiau svarbūs yra ir klasės draugai, bendraamžiai bei globos namų darbuotojai. Svarbi visa vaiko aplinka, tačiau mokyklos pedagogai yra ta grandis, kuri gali lengviau pastebėti problemas, su kuriomis susiduria vaikas, kadangi mato vaiką, kaip jis bendrauja su bendraklasiais pamokų ar pertraukų metu. Iš tiesų, mokytojui tenka nelengva užduotis, pajausti kiekvieną vaiką, perprasti jo asmenybės tipą, suvokti, ko jis bijo, dėl ko kompleksuoja ir sugebėti prieiti prie vaiko taip, kad neišgąsdintų jo, o susidraugautų ir įgautų pasitikėjimą. Čia irgi iškyla problemų, kadangi didžioji dauguma specialistų sutelkta specialiosiose mokyklose, bendrojo lavinimo mokyklose stinga specialiųjų pedagogų ir kitų reikiamų profesionalų, kurie galėtų teikti kokybišką ir adekvačią pagalbą specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams.
Norėtųsi, kad išnyktų tėvų požiūris, jog globos namuose augantys vaikai yra blogas pavyzdys jų atžaloms.
Visos mokyklos vadovaujasi patvirtintu integruoto ugdymo planu, dalykų ugdymo programomis. Tačiau ugdymo standartais pagrįsta švietimo sistema ne visada atitinka specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių moksleivių gebėjimus, todėl mokyklos susiduria su nelengva užduotimi – pritaikyti ugdymo procesą moksleivio gebėjimams ir specifiniams poreikiams, individualizuoti ugdymo programas. Tenka vis pastebėti, kad kartais mokytojai vengia bendradarbiauti su problematiškais vaikais, trūksta iniciatyvumo ir geranoriškumo, nuoseklaus ir įvairiapusiško požiūrio į problemų sprendimą.
Kaip manote, ar šiems specialiųjų ugdymo poreikių turintiems mokiniams valstybės bandymas padėti pasiteisina? Kodėl?
Kalbant apie pokyčius Lietuvoje, atsiradus pirmai integracijos galimybei, šalyje prasidėjo gana intensyvus vaikų globos namų auklėtinių integravimo į visuomenę bei ugdymo institucijas procesas. Kitaip tariant, šalyje prasidėjo didžiulės permainos integruojant juos į visuomenę: buvo pradėta organizuoti socialinė ir edukacinė pagalba, lankstesnė švietimo sistema. Integruotas ugdymas šiandien iškelia pagrindinį bendrojo lavinimo mokyklos uždavinį – tai yra atsigręžti į žmogų kaip į absoliučią vertybę. Tačiau išties, nuo pat nepriklausomybės atgavimo pradžios, kai vaikų namų globotiniai mokyklas pradėjo lankyti su vaikais, augančiais šeimose, iki pat dabar, vaikų globos namų auklėtinių integruoto ugdymo problematika yra labai aktuali. Yra atliekama įvairių tyrimų, kuriuose lyginamas integruoto ir specialiojo ugdymo veiksmingumas. Tačiau matyti, jog vaikų globos namų auklėtiniams vis dar yra sunku pilnai integruotis su kitais panašaus amžiaus vaikais. Aš įsitikinus, kad ieškant palankiausių šio ugdymo modelių, vis tik labai svarbi yra tarptautinė geroji praktika.
Lietuvai apsisprendus reformuoti specialiojo ugdymo sistemą integruoto ugdymo kryptimi atsiliepė nemažai įvairių užsienio fondų ir organizacijų: A.P.P.L.E. organizacija (JAV), TEMPUS programa (Prancūzija, Didžioji Britanija), SIDA projektas (Švedija) ir kitos programos. Taip pat svarbu paminėti ir 2000 metais pradėtą Šiaurės šalių Ministrų Tarybos remiamą tarpregioninį projektą trijose Baltijos šalyse „MOKYKLA VISIEMS“, kurio pagrindinis tikslas – optimizuoti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ir jaunuolių ugdymą bendrojo ugdymo klasėse, tobulinti visų vaikų socialinius, gyvenimo įgūdžius, ugdyti pagarbą skirtumams, gebėjimų ir poreikių įvairovei, kiekvieno moksleivio ir pedagogo asmenybei, taip pat, manau, kad labai svarbus bendradarbiavimo tarpusavyje aspektas Lietuvos mastu.
Ar savo mokykloje įgyvendinote ką nors, ką galėtumėte vadinti gerąja praktika?
Galime pasidžiaugti, kad ketverius metus dalyvaudami patyčių mokykloje mažinimo programoje pasiekėme gerų rezultatų. Programos įgyvendinimo laikotarpiu kiekvieną rudenį, lapkričio mėnesį, buvo atliekamas tyrimas. Mokiniai jiems pateiktoje anketoje atsakinėjo į klausimus. Taip buvo renkama informacija apie patyčių atvejų skaičių bei patyčių pobūdį ir formą mūsų mokykloje. Šiais mokslo metais, lapkričio mėnesį, atliktas tyrimas nudžiugino rezultatais. Patyčių skaičius, palyginti su buvusiais metais, gerokai sumažėjo, tačiau yra likęs kitas skaudulys. Kaip minėjau, vis norėtųsi, kad išnyktų suaugusiųjų požiūris, jog globos namuose augantys vaikai yra blogas pavyzdys jų atžaloms.
Mokytojai dažniausiai neigiamai žiūri į vaikus iš globos namų, laiko juos konfliktuojančiais. Dažnai patys mokyklų pedagogai sudaro sąlygas tam, kad vaikai nepasitikėtų savo galimybėmis, kad prarastų norą mokytis.
Kokius vaikų globos namų auklėtinių integracijos aspektus Jūs labiausiai vertinate?
Išties prioritetinis vaikų globos namų auklėtinių ugdymo aspektas yra sėkmingas perėjimas iš pagrindinio ugdymo į profesinio rengimo programą, tai itin svarbu tolesniam vaiko savarankiškam gyvenimui. Kalbant apie vaiko integraciją bendrojo lavinimo mokykloje, svarbu nepamiršti, jog taip pat labai svarbu yra užtikrinti normaliai šių vaikų gyvenimo sąlygas ankstyvojoje vaikystėje, gerinant globos namų vaikų ugdymo sąlygas, finansavimą.
Ką, Jūsų nuomone, reikėtų keisti, kad vaikų globos namų mokinių integracija bendrojo lavinimo mokyklose būtų efektyvesnė?
Manau, labai svarbu yra gerinti pedagogų požiūrį į šiuos vaikus. Mokykloje vaikai iš globos namų dažniau patenka į „nevykelio“ situaciją. Mokytojai dažniausiai neigiamai žiūri į šiuos vaikus, bei laiko konfliktuojančiais. Jie mokosi nepastoviai, jau trečioje-penktoje klasėje praranda norą mokytis. Dažnai ir pačių mokyklų pedagogai sudaro tam sąlygas, kad vaikai nepasitikėtų savo galimybėmis. Vaikai pajaučia nepalankius jiems santykius. O tai manyčiau priklauso ir nuo pedagogo darbo stažo dirbant su šiais vaikais ir specialios pedagoginės kompetencijos. Norint, kad darbas su moksleiviais iš vaikų globos namų būtų veiksmingesnis, svarbu gerai pažinti kiekvieną moksleivį.
Vaiko ypatingų poreikių pažinimo ir jų tenkinimo efektyvumas, priklauso ir nuo paties vaiko aktyvumo. Manau, kad daugumai šių vaikų trūksta pasitikėjimo savimi, jie yra linkę save nuvertinti. Mokytojas ir kiti pedagoginių psichologinių tarnybų specialistai turėtų kartu su moksleiviu priimti vienokį ar kitokį sprendimą, numatyti vaiko įtraukimo lygį į problemos sprendimą atsižvelgiant į jo amžių, galimybes, patirtį ir panašiai, užfiksuoti vaiko nurodytus ir patiriamus sunkumus, keliamus sau tikslus, palyginti, ar jie sutampa su skiriama pagalba, atsižvelgti į vaiko nuomonę, keičiant ar pritaikant mokymo programą ir ją įgyvendinant.
