Gydytojas Kęstutis Stašaitis: „Tobulėti turime visi“

Šiandien didžioji dalis skirtingų žiniasklaidos priemonių, dažnai naudodamos antraštinių masalų pinkles, iš atskirų detalių sukuria sensacingas kriminalines naujienas, nepaisydamos Visuomenės informavimo etikos kodekso. Dėl šios priežasties kilnūs gydytojų pasiekimai, verti pagarbos, yra paliekami užmarštyje.

Direktorius medicinai ir slaugai Kauno klinikose dr. Kęstutis Stašaitis. Asmeninio archyvo nuotr.Direktorius medicinai ir slaugai Kauno klinikose dr. Kęstutis Stašaitis. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak anesteziologo-reanimatologo, direktoriaus medicinai ir slaugai Kauno klinikose dr. Kęstučio Stašaičio, tobulėti turėtų ir žiniasklaida, kuri dažnai savo reitingus stengiasi pakelti skelbdama neteisingas žinutes skambiomis antraštėmis. Gydytojas taip pat sutiko pasidalinti savo patirtimi ir mintimis apie profesinę kasdienybę Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriuje, asmeninius iššūkius bei visuomenėje gajus stereotipus.

– Kokių sunkumų patiriate gydydamas ligonius Traumų ir skubios medicinos pagalbos centre? Ar dirbti tenka visą dieną?

Aš esu anesteziologas-reanimatologas. Nepaisant to, kad esu ligoninės direktorius, stengiuosi neprarasti savo profesijos įgūdžių, todėl budžiu sunkiausiame ligoninės padalinyje – Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriuje, kuris yra įsikūręs naujame mūsų ligoninės Traumų ir skubios pagalbos korpuse. Nors dirbti tenka ir 24 valandas, šiame skyriuje darbinė atmosfera man yra maloni, kadangi Priėmimo ir skubiosios pagalbos padalinį kartu su savo kolegomis projektavome patys, stengėmės jame įprasminti visą sukauptą profesinę patirtį, kurią įgijome kitose pasaulio ligoninėse.

Sunkumų mūsų darbe nestinga. Yra daugybė sudėtingų medicininių atvejų, kada sprendimams priimti turime tik mažą sekundės dalį, o tolimesnius veiksmus privalome atlikti maksimaliai tiksliai. Po tokių išbandymų sunku sutvardyti emocijas – tiek pergalės, tiek pralaimėjimo. Taip pat iškyla bendravimo sunkumų, kai turime suvaldyti neadekvačiai reaguojančius pacientus, jų artimuosius. Verta pabrėžti ir tai, kad tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas yra dažnas mūsų darbe. Labiausiai erzina girti asmenys.

– Akivaizdu, jog darbas Traumų ir skubios medicinos pagalbos padalinyje yra sudėtingas, reikalaujantis tiek fizinės, tiek psichologinės ištvermės. Galbūt turite savitą nusiraminimo būdą, kuris padeda užmiršti visas negandas, patirtas darbe?

Užsimiršti padeda sportas, pasivaikščiojimai su šeima gamtoje, kelionės ir bendravimas su draugais. Dar labai svarbus yra bendradarbių ir kolegų palaikymas. Taip pat pastebėjau, kad be gydytojo darbo yra naudinga turėti profesinių alternatyvų, todėl jų turiu net kelias: dėstau Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), dirbu administracinį darbą.

– Skubiosios medicinos pagalba iš esmės yra naujas reiškinys Lietuvos gydymo įstaigose. Ar galima teigti, kad vis daugiau gydytojų rezidentų siekia įgyti kvalifikaciją būtent šioje srityje?

Iš tiesų skubioji medicina Lietuvoje yra jauna profesija. Šiais metais penkerių metų rezidentūros studijas baigs pirmoji skubiosios medicinos gydytojų (angl. emergency doctor) laida.

Specialybė pakankamai populiari, tačiau paprastai ją renkasi tik tie studentai, kurie yra priklausomi nuo adrenalino, vertina komandinį darbą, myli savo profesiją, nebijo darbo, tiek fiziškai, tiek psichologiškai yra stiprios asmenybės ir turi puikius vadybos įgūdžius.

Jaunieji gydytojai šią specialybę renkasi ir dėl to, kad ji Lietuvoje nauja, todėl yra labai daug galimybių save realizuoti kuriant tradicijas ir diegiant naujus dalykus. Be to, skubiosios medicinos gydytojai yra laukiami užsienyje, jie be vargo gauna labai gerai apmokamą darbą daugelyje pasaulio šalių.

O štai visai neseniai, Tarptautinės skubiosios medicinos konferencijos „LITSEM2018“ metu, penki LSMU universitete besimokantys skubiosios medicinos gydytojai rezidentai iš Europos skubiosios medicinos draugijos gavo laišką, su žinia, kad jie sėkmingai išlaikė Antverpene (Belgija) vykusį Tarptautinį skubiosios medicinos specialybės egzaminą (angl. European Board Examination in Emergency Medicine).

Tai yra be galo didelis mūsų rezidentūros programos kokybės įvertinimas. Su gydytojais iš Švedijos, kurie atvyko į šią konferenciją, netgi juokavome, kad šiuo metu Lietuva turi daugiau skubiosios medicinos gydytojų rezidentų, išlaikiusių šį egzaminą nei Švedija.

– Kiek per dieną vidutiniškai apsilanko pacientų Traumų ir skubiosios pagalbos centre?

Priėmimo skyrius turi visos Lietuvos ligoninės, tačiau tokio tipo skyrių kaip Kauno klinikose yra vienetai. Per parą jame apsilanko apie 250 pacientų (170 suaugusiųjų ir 80 vaikų). Didžiausias pacientų srautas būna tarp 10 ir 22 valandos. Penktadieniais, šeštadieniais ir švenčių dienomis būna daugiau girtų asmenų, pacientų taip pat padaugėja pašalpų mokėjimo dienomis.

– Ar galima teigti, jog šiuo metu Traumų ir skubiosios pagalbos centras turi visą reikiamą įrangą, padedančią išgelbėti pacientų gyvybes?

Taip, tik noriu patikslinti, kad, norint išgelbėti gyvybę, įrangos reikia ne tiek ir daug. Svarbu, kad būtų darbuotojų, kurie tomis techninėmis priemonėmis naudotųsi. Dirbantys žmonės yra svarbiau nei įranga. Mes turime ir techninių priemonių, ir reikalingų specialistų.

– Galima pastebėti, jog Lietuvoje į gydymo įstaigas besikreipiantys pacientai dažnai išreiškia nepasitenkinimą gydytojų darbu. Neretai piktinamasi, jog medikai laiku nesuteikia pagalbos arba elgiasi neetiškai – vėliau įvairios žiniasklaidos priemonės šią informaciją pateikia visuomenei. Perskaitę žurnalistų publikacijas, daugelis žmonių pradeda manyti, kad medikai yra kalti dėl visų nelaimių, nutikusių ligoniui. Kaip vertinate šį stereotipinį lietuvių požiūrį?

Tobulėti turime visi – tiek medikai, kurie privalo gerinti savo bendravimo įgūdžius su pacientais ir žiniasklaida, tiek į gydymo įstaigas besikreipiantys ligoniai, turintys pakeisti požiūrį į savo sveikatą, kuri dažniausiai pablogėja, nes ilgą laiką ja yra nesirūpinama.

Paprastai pacientai galvoja, kad „nuodėmės“, padarytos sveikatai, peržengus ligoninės slenkstį bus pamirštos ir gydytojas visus susidėvėjusius organus galės pakeisti naujais. Taip pat pacientai turėtų pakeisti požiūrį į skubios pagalbos skyrius. Jie turėtų suvokti, kad didesnis dėmesys yra skiriamas ne garsiau rėkiantiems ir lipantiems per kitų, sunkiau sergančių, pacientų galvas, o sudėtingas traumas patyrusiems ir kritinėje būklėje esantiems ligoniams, kuriems laiku suteikti gydymą yra itin svarbu.

Tobulėti turėtų ir žiniasklaida, kuri dažnai savo reitingus stengiasi pakelti viešindama netikslias žinutes skambiomis antraštėmis. Pateikiamos naujienos labai dažnai kertasi su medicinos principais ir tikrove.

– Kaip vertinate medikų darbo sąlygas Lietuvoje?

Žiūrint, su kuo lyginsime. Jei darbo sąlygas lyginsime su Vakarų šalimis, tai jos vienareikšmiškai nedėkingos, o jei su Sirijos valstybe – neabejotinai palankios.

Vis tik manyčiau, kad didžioji dalis medikų savirealizaciją supranta kaip galimybę padėti žmonėms labai sunkiais gyvenimo atvejais. Šia prasme mediko darbas yra labai dėkingas, nes mes turime privilegiją dalyvauti svarbiausiuose žmogaus gyvenimo įvykiuose – nuo gimimo iki mirties.

– Kaip manote, ar Premjero Sauliaus Skvernelio pažadas 2018 metais padidinti medikų atlyginimus 20 procentų sustabdys gydytojų emigraciją į kitas šalis?

Nesustabdys. Kartu su atlyginimais turi keistis ir daugelis kitų dalykų. Pirmiausia – visuomenės požiūris, antraip ne tik ligoninės priėmimo skyriai taps savitarnos skyriais. Pacientai čia ras daug įrangos ir vaistų, bet mažai dirbančio personalo, todėl turės gydytis patys.

– Kaip vertinate dabartinę medicinos kokybę Lietuvoje?

Tikrai yra dalykų, kuriuos turime tobulinti, bet, įvertinęs sveikatos apsaugos sistemos lygį, galiu teigti, kad ja pasitikiu – ji pakankamai vakarietiška, gydymo metodai šiuolaikiški, o specialistai vertinami užsienyje.

– Ar nesigailite savo sprendimo tapti gydytoju?

Sprendimas tapti gydytoju – geras, antrą kartą pasirinkimas būtų toks pat.

Patalpinta: Rašiniai