– Pasaulio lietuvių bendruomenė šiomis dienomis yra įvairesnė ir kiek kitokia nuo Jūsų atstovavimo joje laikų. Gal galėtumėte papasakoti, kaip puoselėjama lietuvybė Pietų Amerikoje. Kokiais darbais, renginiais bendruomenė užsiima, kaip ji organizuota? Kokie žmonės dalyvauja veikloje?                  

Argentinoje šiandien veikia kelios bendruomenės. Dvi Berisso mieste – lietuvių draugijos „Nemunas“ ir „Mindaugas“.Lanús mieste veikia draugija „Lietuvių Susivienijimas Argentinoje”. Taip pat veikia ir Centro Lituano (liet. lietuvių centras) Buenos Airėse bei Tandil miesto lietuvių bendruomenė „Laisva Lietuva”. Yra bendruomenės ir Cordoba bei Rosario miestuose, bet jos nėra tokios aktyvios. Urugvajuje yra viena lietuvių draugija, o Brazilijoje irgi kelios, panašiai kaip pas mus Argentinoje.

Lietuvybė puoselėjama įvairiais būdais. Pagrindinis – tautiniai šokiai. Tai yra populiari veikla mūsų bendruomenėje. Šokiuose aktyviai dalyvauja beveik visi. Turime ir chorų. Deja, visoje Pietų Amerikoje liko tik dvi chorų grupės. Anksčiau jų buvo daugiau. Seniau ir teatro būreliai buvo aktyvesni. Tiesa, padaugėjo norinčių išmokti lietuvių kalbą. Galime pasigirti tuo, kad turime studentų, kurie važiuoja į Lietuvą mokytis kalbos, ir grįžę dėsto ją bendruomenės vaikams. Taip pat siunčiame vaikus į Lietuvą pagal mainų programą. Žinoma, pasitinkame ir lietuvius, kurie atvažiuoja į šią pasaulio pusę.

– Koks yra Jūsų vaidmuo, kaip atstovas tame pasaulio krašte? Ar žmonės Jus laiko autoritetu?

Kaip atstovas šiame pasaulio krašte bandau nubrėžti tam tikrą liniją tarp profesionalaus ir asmeninio gyvenimo. Man patinka jaunuolių požiūris į mane. Aš jiems tarsi lyderis, gidas lietuvybės klausimais. Tai man labai svarbu. Be to, bendradarbiaudamas su kitų žemynų bendruomenėmis skleidžiu Pietų Amerikos lietuvių mintis, visada bandau garsinti lietuvių bendruomenės vardą.

– Esate keliavęs ir aplankęs nemažai vietų pasaulyje. Taip pat bendraujate su kitomis užsienio bendruomenėmis. Pasidalinkite patirtimi: kuo skiriasi Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės nuo kitų žemynų – Australijos, Šiaurės Amerikos, Europos?

Bendravimu. Tai yra mūsų vizitinė kortelė. Žmogų, atkeliavusį į Pietų Ameriką iškart sutiks tokia jauki šiluma. Tai galima matyti ir bendruomenės kasdienybėje. Ryšys tarp žmonių yra labai stiprus, tai jaučiame ne tik per vykdomas veiklas, bet ir po jų. Pietų Amerikoje 25 metų jaunuoliai vis dar gyvena su tėvais, tai nėra įprasta Europoje. Čia namuose labai stipriai akcentuojama meilė Lietuvai ir jos idealizavimas, gyvenant Senajame žemyne tokie dalykai nelabai ugdomi, nes Lietuva nėra taip toli nuo jų.

– Kokie buvo patys pagrindiniai darbai tų lietuvių, kurie atvykuso po Nepriklausomybės paskelbimo, t.y. tarpukariu? Ar tie darbai vis dar prisimenami, ar naujoji karta mokosi iš jų?

Manau, kad lietuviai, kurie imigravo į šią pasaulio pusę, nujautė, kad jų gyvenimas iškart pasikeis. Jų darbus mes visi iki šiol tęsiame. Jie prieš daugiau nei šimtą metų susibūrė ir įsteigė bendruomenę. Susivienijo ir kartu toliau tęsė savo tradicijas, išsaugojo papročius. Atvykę lietuviai žinojo, kad jų gyvenimas bus kitoks, tačiau vis tiek nešiojo Lietuvos vėliavą ir vardą, it būtų jos ambasadoriai kitame žemyne. Tais laikais tai buvo didelis darbas. Per tautinius šokius, chorus, būrelius, slaptus susibūrimus, ypač Pietų Amerikoje vykusių diktatūrų laikais, kai buvo draudžiama bendruomėms susitikti, jie parodė savo kultūrą ne tik vietiniams, bet ir sau patiems. Atvykę lietuviai mokė ir naująją kartą, kad ji toliau išlaikytų tradicijas. Be to, praeito amžiaus lietuviai buvo labai įsitraukę ir į bažnytinę veiklą. Tai vis dar aktualu kituose žemynuose.  Pietų Amerikoje, deja, liko tik keturios lietuvių pastatytos bažnyčios: dvi Argentinoje – Avellaneda ir Rosario miestuose, viena Montevidėjuje, Urugvajuje. Ketvirta bažnyčia – San Pablo mieste, Brazilijoje.

– Ar naujoji karta labai skiriasi nuo tos lietuvių kartos, kurie įkūrė bendruomenę ten?

Mąstymas skiriasi, bet aš tai priimu kaip istorijos dalį. Tai du skirtingi laikotarpiai. Šiomis dienomis yra daug bendruomenės narių, kurie neturi jokių lietuviškų šaknų, bet yra labai įsitraukę į įvairias veiklas. Jiems patinka bendruomenėje sklindantis meilės jausmas Lietuvai. Mėgsta ir tautinius šokius šokti, ir kalbą mokytis, ir padėti organizuoti šventes bendruomenėje. Be to, dalis tų lietuvių, atvažiavusių tarpukario laikais, kaip tik nenorėjo dalyvauti jokiose veiklose, pasislepė visuomenėje. Kai kuriems to reikėjo. Gal tokiu tikslu ir keliavo.

Man asmeniškai smagu matyti, kaip keitėsi panorama. Nors ir nėra daug žmonių, kurie gerai kalba lietuviškai, tačiau džiugu matyti, kad jie žino ir supranta, ką reprezentuoja, ir kokiais būdais bando tai pasiekti.

– Ko palinkėtumėte Lietuvai artėjant šimtmečiui?

Gerbti ir garbinti praeitį. Nepamiršti, kokiomis aplinkybėmis buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas, ir nemenkinti tų lietuvių, kurie pasirinko išvažiuoti iš Lietuvos. Gal tai nebuvo jų pasirinkimas. Net jeigu ir buvo, tai reikia suprasti, kad jie nepamiršo savo šalies, nes toliau kūrė ir rūpinosi Lietuva, nors ir nebuvo joje.

Norėtųsi, kad Lietuva išliktų laisva ir nepriklausoma, kad vietiniai lietuviai daugiau pasidomėtų apie išeivijoje padarytus lietuvių darbus. Su šimtmečiu, Lietuva!

Susiję