Pirmas numeris pasirodė 2009 metais, sausio mėnesį. Leidinys jaunas, tačiau kūrybingų žmonių susidomėjimas leidiniu neišnyko, nors tiražas nuo 1000 egzempliorių sumažėjo iki 600. Kyla klausimas: kodėl skaičiai mažėja, o ne didėja? Tai ne tas leidinys, kuriuo prekiaujama visuose spaudos kioskuose ar parduotuvėse. Šis žurnalas nemokamas, tačiau vienu ar kitu atveju leidiniui lėšos reikalingos, kitaip jis paprasčiausiai neegzistuotų. Vilniuje „Pašvaistę“ galima rasti „Katedros“, „Eurekos“, „Mint Vinetu“ ir Centriniame knygynuose, „Skalvijos“ kino centre, „Coffee Inn“ kavinėse bei įvairiuose renginiuose. „Pašvaistė“ prenumeruojama ir kitų miestų mokyklų bibliotekų ir knygynų. Pagrindinis žurnalo rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, be kurio esė, proza ir  poezija neturėtų kuo kvėpuoti.

„Pašvaistė“ koncentruojasi ne tik į tekstą. Tapyba, grafika, fotografija – sritys, į kurias žurnalas taip pat sutelkia ypatingą dėmesį. Svarbu paminėti, jog tiek vaizdinę, tiek tekstinę medžiagą kuria jauni žmonės. Daugumos darbų autoriai – vyresniųjų klasių mokiniai, studentai, kurie palaiko dialogą su leidiniu, trokšta tobulėti ir augti. Vyriausioji redaktorė Audronė Daugnorienė „Pašvaistę“ mato kitokią bendrame žiniasklaidos kontekste: „Atrodo, panašaus leidinio Lietuvoje nėra, o mąstančių ir neplaukiančių su komercializuota, pasidavusia masinei popkultūrai, banga žmonių yra. Asmenybės visada išsiskiria iš minios. Vienintelis minusas tas, kad mes niekada neturėsime pelno. O gal tai pliusas?“

Žurnalo pavadinimo autorius Gediminas Jucevičius maloniai prisimena savo gyvenimo tarpsnį „Pašvaistėje“. „ „Pašvaistės“ idėja buvo ne tik atskleisti naujus talentus, droviesiems galbūt duoti šiek tiek pasitikėjimo, tačiau ir tautą supažindinti, koks gi šaunus mūsų jaunimas ir kiek mes iš tiesų daug nežinom apie savo bendraamžius kolegas“, – G. Jucevičius. Ir iš tiesų, mūsų informacinėje visuomenėje nišinė žiniasklaida kartais lieka šešėlyje, jos auditorija taip pat. Pavadinimo autorius  svarsto: jei leidinys gali skleisti pačias skaidriausias idėjas, kaip padaryti, kad tos mintys pasiektų kuo didesnę dalį auditorijos? „Apšviesti mūsų jaunimą, ko gero, esminė idėja, tačiau vargu ar tas, kuris gyvenime knygos nepakėlęs savo valia, skaitė „Pašvaistę“. Ypač žinant „Pašvaistės“ įsigijimo galimybes, tai – ne kioskinis leidinys. Taigi kam buvo įdomu, tas ir džiaugėsi“, – G. Jucevičius. Apie pavadinimą paklaustas Gediminas kalbėjo trumpai. Visi norėjo metaforos, kuri turėtų bendrų motyvų su kūryba, perversmu ir švietimu.

Kadangi leidinys neturi griežtų kanonų, žmonės gali rašyti tai, ką nori ir kaip supranta vienus ar kitus reiškinius. Savo tekstus apie filosofiją, kiną, muziką, teatrą, dailę, istoriją, įvairius renginius, apmąstymus nuo skruzdėlyčių iki kosmoso siunčia žmonės iš įvairiausių Lietuvos miestų, tačiau „Pašvaistė“ visada turėjo tvirtą iniciatyvinę grupę. Tai tie patys jauni žmonės, rašantys, palaikantys ryšius su kitais rašančiais ir skaitančiais, rūpinasi kiekvieno „Pašvaistės“ numerio gimimu ir sklaida. Vyriausioji redaktorė – Audronė Daugnorienė dalinosi prisiminimais, jog leisti žurnalą jaunimui buvo sumanyta dar 2008-ųjų vasarą po vieno susirinkimo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde. Tų metų rudenį buvo parašytas projektas, kurį SRTRF parėmė ir 2009-ųjų pradžioje buvo sukviestas pirmas susitikimas su moksleiviais, kurie susidomėjo projektu ir nutarė jame dalyvauti. Tai buvo Vilniaus licėjaus, Jėzuitų, Žvėryno, Šv. Kristoforo gimnazijų vienuoliktokai ir dvyliktokai. Jie ir tapo redakcijos kolegijos nariais. „Darbas su „Pašvaiste“ leido man sutikti daug protingų, kūrybingų, entuziastingų jaunuolių. Tai tikrai nuostabu“, – A. Daugnorienė.

 Šiuo metu „Pašvaistės“ komanda teigia, jog leidinys išaugo mokyklinę uniformą. Aktyvus komandos narys Maksim Ivanov pasakojo, jog pastaruoju metu vyksta tam tikra kaita redakcijos kolegijoje. „Išėjo keli senbuviai, tarp jų ir aš, atėjo nauji žmonės su šviežiom idėjom ir plačiais užmojais“ , – M. Ivanov. Žmonės čia nuolatos keičiasi. Kyla klausimas, kodėl? Buvusi komandos narė Viktorija Vosyliūtė atviravo: „Turbūt esu toks žmogus, kuris didžiausią ekstazę patiria brandindamas idėjas, o vėliau emocijos atslūgsta ir judu toliau kitur, kol tikiu, kad užsibūsiu“. Iš Viktorijos atsakymo akivaizdu, jog menininkai niekada nestovi vienoje vietoje. Ne vienas prisilietęs prie šio leidinio teigia, jog darbas „Pašvaistėje“ nukreipė teisingu keliu.

Jurgis Viningas, dar vienas aktyvus komandos narys, svarsto, ko dar reiktų „Pašvaistei“. „Žmonių, kurie nebijotų palaužyti status quo“, – teigia J. Viningas. O ką daryti, kad nišinė žiniasklaida dar labiau atsivertų? Kurti.