Daryti gerus darbus galime kiekvienas
Nors neretai girdime replikų, jog valdžia nesirūpina sunkesnėmis sąlygomis gyvenančiais žmonėmis, ne visada susimąstome, kad prisidėti prie kitų gerovės bent iš dalies galime patys. Štai menininkai Gataveckai, patyrę ne vieną gyvenimo jiems siųstą išbandymą, dabar mielai prisideda prie to, kad likimo nuskriaustų vaikų ateitis būtų šviesesnė. Jie yra ir vieni Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“, skatinančios įvaikinimą, vaikų globą šeimose, taip pat patyčių, smurto, priklausomybių prevenciją, ambasadorių. Su Remigijumi, vienu iš brolių, kalbėjomės apie jau vienerius savo gyvavimo metus skaičiuojančios kampanijos reikšmę, žmonių požiūrį į vaikus, svarbias žinutes siunčiančius piešinius ant daugiabučių.
Kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriai Algirdas ir Remigijus Gataveckai. Asmeninio albumo nuotr. – Jūs su broliu esate vieni iš kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadorių. Kodėl, Jūsų nuomone, ši kampanija yra reikalinga? Netrūksta skeptikų, kurie sako, kad tokios akcijos kaip ši tėra skambūs pavadinimai, o realiai problemų jos nesprendžia. Tad ką jiems atsakytumėte?
Tie, kurie nieko nedaro, ir tampa skeptikais. Lengviausia nieko nedaryti, dėl to pasaulis ir genda. Ši kampanija vykdoma tam, kad žmonės susiburtų į bendruomenes, daugiau kalbėtų apie problemas ir jas spręstų. Kritikai iš esmės turėtų patys įsitraukti kaip ambasadoriai ir stengtis spręsti socialines problemas. Pagrindinis kampanijos tikslas – savo pavyzdžiu užkrėsti kitas organizacijas daugiau veikti, išviešinti gerus darbus jau darančias organizacijas, kad kiti iš jų pasimokytų. Valdžia negali nieko pakeisti, jei patys žmonės to nenori. Tas pats ir su skeptikais – jie turėtų pradėti nuo savęs, bandyti patys kažką keisti. Tai mes, ambasadoriai, savo pavyzdžiu ir stengiamės skatinti, įkvėpti kitus, kad jie kartu su mumis darytų gerus darbus.
– Kiekvienas ambasadorius atsakingas už tam tikrą sritį. Ką Jums su broliu pavyko reikšmingiausio nuveikti per pastaruosius metus?
Papasakosiu kai ką iš savo patirties. Mes su broliu pirmame kurse neturėjome pinigų, kadangi prieš tai augome vaikų namuose, o išėjus iš jų būna gana sunku. Ypač mūsų atveju, kai mūsų tėvams nebuvo atimtos tėvų teisės, dėl to negalėjome gauti jokios kompensacijos. Tuomet viskas priklausė nuo to, ar žmonės kažkaip prisidės, ar investuos į mūsų kūrybą. Ir atsirado viena moteris, kuri kas mėnesį tiek man, tiek broliui skirdavo po du šimtus litų. Iš tiesų net ne tie pinigai suteikė man daugiausia laimės, prasmės, bet vienas jos sakinys. Kadangi mums buvo gėda gauti pinigus, mes siūlėm jai kažkaip atsilyginti, gal paveikslu ar dar kuo. Tačiau ji atsisakė kažką iš mūsų imti, tik pasakė, jog yra buvusi tokioje pačioje situacijoje, o jai kažkas padėjo. Ji paprašė, kad mes lygiai taip pat padėtume kitiems, kai tik galėsime. Tas sakinys mus su broliu pakeitė ir prisidėjo prie to, ką mes kryptingai darome iki šiol. Tad įtaką gali padaryti ir sakinys, ir tarkim kažkoks seminaras. Žinoma, būna ir apčiuopiamų dalykų. Pavyzdžiui, iš vaiko tyčiojosi dėl to, kad jo ausys atlėpusios. Tad mes, kaip ambasadoriai, aptikome kompaniją, kuri sutiko chirurgiškai sutvarkyti tą ausį, kad vaikas nebepatirtų patyčių. Tačiau aš nežinau, ar tai geriau nei kokie nors seminarai.
– Kaip reagavote gavę pasiūlymą prisijungti prie kampanijos? Juk kovoti su patyčiomis, smurtu, savižudybėmis – gana atsakinga misija.
Mes su broliu gera veikla užsiėmėme nuolatos, dar prieš kampaniją, tad prezidentūra jau buvo mus pastebėjusi ir pranešė, jog norėtų mus paskelbti kampanijos ambasadoriais. Mums, be abejo, tai buvo didžiulė garbė ir netikėtumas. Žinoma, iškart sutikome, ir pasakėme, kad labai džiaugiamės galėsiantys prisidėti. Be to, po šia vėliava daryti gerus darbus kiek lengviau, nes kai prisistatai, kad esi ambasadorius, požiūris į tave – rimtesnis.
– Jūs garsėjate savo piešiniais ant miestų pastatų, daugiabučių. Kokią svarbiausią žinutę ar žinutes jais perduodate?
Tos žinutės gali būti traktuojamos įvairiai, bet labiausiai tie piešiniai skatina įsivaikinimą ir kitokį požiūrį į vaikų namuose augančius vaikus, paauglius, nes visuomenė turi suprasti, kad vaikai nėra kalti, jog ten atsidūrė. Tos piešinių žinutės skleidžiamos ne tik vaizdu, bet ir pačiu kūrybos procesu. Mes vykstame į vaikų namus, konsultuojamės, kalbamės su vaikais. Klausiame, kokios spalvos jiems patinka, pasiskoliname iš jų pliušinius meškiukus, kad galėtumėme panaudoti piešiniams, kuriuos sukuriame bendra veikla. Tačiau, kaip ir minėjau, svarbus pats procesas, vaikų namų lankymas. Pačiai visuomenei reikėtų tą daryti – lankyti vaikų namus, tuomet daug kas pasikeičia. Keičiasi požiūris į juos. Be to, statistika rodo, kad vaikų namuose besilankantys žmonės vėliau patys pradeda globoti ar įsivaikina. Svarbus ir procesas, kai kovoji dėl piešinio ant namo, nes visuomenė reaguoja įvairiai, kartais nenori sutikti. Kovodamas dėl to piešinio, tarsi kovoji už tuos vaikus, kad jie perkeltine reikšme patys būtų lygiaverčiai gyventojai tame name. Ir jei bendrija sutinka dėl piešinio, galima sakyti, kad tada ji pritaria, jog vaikai gali ten gyventi. Negana to, nutapę piešinį mes jį nufotografuojame arba prie jo atsivedame vaikus, kad pamatytų galutinį variantą. Skatiname vaikų kūrybingumą ne tik dailėje, bet ir gyvenime, o parodę piešinius – sulaukiame vaikų reakcijų.
– Kaip vaikai reaguoja?
Įvairiai. Džiaugiasi, labai nustemba, kadangi mes iš pradžių nesakome, jog tai bus piešinys, tiesiog darome eskizus, kalbamės, tad jie pradžioj ne viską nutuokia. Netrukus ketvirtas piešinys atsiras Klaipėdoje. Tikiuosi, bendrija sutiks.
– Jau išsirinkote daugiabutį ir žinote, koks tai bus piešinys?
Daugiabutį išsirinkome, bet dabar laukiame bendrijos leidimo, kadangi savivaldybė jau sutiko. Apie piešinį jau viską žinome, kalbėjome su mergaite, kuri jame bus pavaizduota. Ta mergina, kurią pasirinkome atvaizduoti, pati pareiškė tokį norą. Tad iš tiesų po truputį tos staigmenos ir nebelieka, nes vaikai jau sužino apie mūsų piešinius ant pastatų.
– Su broliu augote vaikų globos namuose. Patys ne kartą esate pasisakę, kad remiate šalies be tokių įstaigų idėją. Štai kovo mėnesį Kaune buvo uždaryti vieni vaikų namai. Ar tikite, kad pokyčiai globoje tęsis, ir Lietuvoje vaikų namų iš viso nebeliks?
Žinoma, tikiu, bet nebus taip, kad artimiausiu metu jie visiškai išnyks. Ne taip greitai viskas tvarkoma. Reikės laiko, tikriausiai dešimtmečių. Turi atsirasti ta karta, kuri suprastų, kad vaikas – didžiausia žmonijos vertybė. Svarbus visų mūsų įdirbis, visuomenė turėtų pradėti atsakingiau planuoti vaikus, tuomet gal ir vaikų tokiose įstaigose mažės. Statistika rodo, kad augusieji vaikų namuose gimdo vaikus, kurie taip pat atsiduria tokiose įstaigose. Mums reikia tais vaikais rūpintis, integruoti į visuomenę, skatinti įsivaikinimą, žmonės turi tapti atsakingesni, kitaip žiūrėti į vaikus. Be abejo, kampanija skiria dėmesį ne tik vaikų namams, bet ir dirba, kad vaikai būtų prižiūrimi, yra savižudybių, alkoholizmo prevencijos priemonė. Kada keisimės mes patys, tada atsiras ir pokyčiai vaikų globoje. Dar svarbu yra tai, kad kol kas neturime profesionalių globėjų. Manau, turėtų atsirasti tokia specialybė, kai baigi bakalaurą, apsigini diplomą ir tampi profesionaliu globėju. Pasiimi į šeimą vaikų, augini, tačiau tuo pačiu ir gauni pinigus iš valstybės. Tai yra pats geriausias variantas. Kol kas ši reforma dar tik vyksta, o jos rezultatas bus matomas ateityje. Dėl Kauno atvejo dar nesu tikras, ar viskas gerai ten padaryta. Mat vaikai gali patekti į tą pačią aplinką, iš kurios buvo paimti. Viskas priklauso nuo to, kur perkeliami vaikai uždarius vaikų namus.
– Tai ką manote apie Kauno mero pažadą, jog iki 2020 metų mieste neliks vaikų namų?
Sveikintinas požiūris, tik įdomu, kaip tai bus išspręsta, ar tai bus nuoširdžiai padaryta.
– Tad manote, jog čia svarbus ir laiko veiksnys?
Galima ir greitai padaryti, bet tuose sprendimuose dažnai būna daug klaidų. Aš norėčiau, kad jų nebūtų. Yra pavyzdžių, kur reforma jau įvykdyta blogai. Pavyzdžiui, nuperka kokį savivaldybės pastatą ir į vieną pusę perkelia vaikus. Tačiau kitoje pusėje pastato vyksta kažkokie savivaldybės reikalai, tvarkomi popieriai. Tokiu atveju žmonės nesupranta, kad iš tiesų jie nieko pernelyg nepakeitė.
– Kalbant ne tik apie vaikų namus, bet apskritai, pastaruoju metu Lietuvą sukrėtė ne vienas skaudus įvykis. Priimtas įstatymas prieš smurtą vaikų atžvilgiu, bet mes vis girdime apie tuos įvykius, atrodo, kad jų nemažėja. Kas turi pasikeisti, kad vaikai augtų tikrai saugioje Lietuvoje?
Šioje vietoje valstybė padarė viską, ką gali. Pirma, pripažino, kad mušimas nėra civilizuota priemonė ir vaikų auklėjimo problemų nesprendžia. Tačiau tų įvykių atsiranda ir atsiras. Būtų naivu tikėtis, kad jų visai nebus. Turi keistis požiūris, o čia labai svarbu švietimas. Bet iš tiesų gali susidaryti įspūdis, kad skaudžių įvykių ne sumažėjo, o padaugėjo. Tačiau aš tikiu, kad juos tiesiog pradėjo labiau viešinti. Be to, žmonės daugiau buriasi į bendruomenes, aktyviau reaguoja. To mes ir siekiame – kad reaguotų, stebėtų, kad kaimynai nebūtų abejingi, praneštų apie konfliktus šeimoje ar vaiko nepriežiūrą. Manau, kad požiūris keičiasi į gera. Tokių įvykių nutinka, bet labai džiaugiuosi, kad jie yra labiau viešinami, keičiasi žmonių pozicija. Pavyzdžiui, Mato atvejis – visi reagavo jautriau nei bet kada, o anksčiau, kai laikraštyje apie tokius įvykius paskelbdavo, žmonės tik paburbėdavo, kad tai vyksta, ir viskas.
– Vadinasi, pakilo žmonių sąmoningumo lygis?
Taip, žmonės darosi sąmoningesni, bet mums dar reikėtų pasimokyti tolerancijos, nes labai dažnai elgiamės taip pat, kaip tie smurtautojai. Strazdauskaitės atveju žmonės pradėjo piktintis dėl čigonų tautos. Tačiau reikėtų suprasti priežastis, kodėl vyksta tokie dalykai ir pasistengti jas tvarkyti, o ne gesinti gaisrą. Gaisrą užgesinti lengva, bet tai problemos neišsprendžia. Reikia ieškoti priežasčių, padegėjų. Strazdauskaitės atveju visuomenė nesuprato, kad elgiasi taip pat, kaip smurtautojai. Taip, žmonėms skaudu, bet jie galvoja, kad padarė gerą darbą viešindami feisbuke, sakydami, jog reikia nuketvirčiuoti žudikus ir panašiai.
– Tad Jūs pasisakote prieš mirties bausmę? Pasigirsta vis daugiau kalbų, kad reiktų ją įteisinti.
Be abejo, kad esu prieš. Vienas dalykas – negalime teisti žudikų, jei pati valstybė žudo. Manoma, kad jei kažkas nužudė, tai ir jį reikia nužudyti. Tai tikrai nesprendžia problemos. Antra, tai nėra priežastis įvykdyti egzekuciją, pačiam žudyti. Priežastys sukeliame mes patys. Pavyzdžiui, kai į pirmą klasę ateina romų bendruomenės vaikas, o kitų vaikų tėvai reikalauja išmesti jį iš mokyklos, antraip patys vesiantys savo vaikus į kitą mokyklą. Vadinasi, tėvų bendruomenė tą vaiką iškart puola. Arba kitas atvejis – kai tą romą į mokyklą vis dėlto priima, bet tie tėvai liepia savo vaikams su juo nebendrauti. Tuomet mes patys atstumiame, nepriimame į savo kultūrą, neskatiname jų tapti menininkais. Dėl to vėliau auga jų agresija. Negana to, žmogus, supratęs, kad jo niekur nepriima, yra priverstas elgtis kitaip – vogti. Nes dėl žmonių neigiamo požiūrio negali susirasti darbo, pradeda vartoti narkotikus, girtuokliauti ir pats nesupranta savo veiksmų, kodėl taip elgiasi, dėl ko žudo. Ta agresija iš kažkur užauga, o jis ją išlieja. Paskui mes sakom, kad jis pats kaltas. Bet čia yra ir mūsų kaltė, nes jam padarėme tokią įtaką, suformavome kaip žudiką.
Žmonės turi pradėti į kitos religijos žmones žiūrėti kitaip, gerbti jų kultūrą. Kol mūsų mąstymas nepasikeis, mes turėsim tokias pasekmes. Lengviausia yra pasakyti, kad reikia mirties bausmės. Viskas prasideda nuo patyčių. Patyčios – irgi smurtas, o psichologinis smurtas iššaukia fizinį. Smurtas ugdo tiktai smurtą, bet nesprendžia problemos.
– O ką Jums asmeniškai davė dalyvavimas šioje kampanijoje? Ar kažko išmokote?
Kiekvieną kartą išmoksti vis ko nors naujo. Mokaisi iš intelektualų, specialistų, susitinki su žmonėmis ir diskutuoji, sprendi problemas, daliniesi mintimis. Gali daug išmokti iš kitų, sužinoti vis ką nors naujo. Tada tu jauti gyvenimo pulsą, nesi atitrūkęs. Yra žmonių, kurie nejaučia to pulso. Pavyzdžiui, seimo nariai, sėdintys ten po tris kadencijas. Jie nebesupranta, kas vyksta, viską mato tik popieriuose, o ne realiai. Mes, ambasadoriai, esame tie, kurie jaučiame tą pulsą. Dėl to labai džiaugiuosi, kad daug ko išmokstu.
– Užsiminėte apie valdžią. Kaip manote, sunkiau gyvenančiais žmonėmis turėtų pasirūpinti valdžia ar mes visi? Mat dažnai, kai vyksta labdaros akcijos, pavyzdžiui, paramos koncertai per televiziją, dalis visuomenės nesupranta, kodėl jie turi kažką remti, ir teigia, kad tai yra valdžios pareiga.
Priklauso nuo to, kokia labdara. Aš ne visada už labdarą, nes labdara gali padaryti ir meškos paslaugą – suformuoti pašalpų prašytojus. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės, augę vaikų namuose, yra įpratę, jog už juos problemas sprendžia auklėtojos, viskas yra duodama nemokamai. Išėję iš vaikų namų jie nežino, kaip elgtis, laukia, kol kas nors vėl ko nemokamo duos. Niekas neduoda, tad jie pasitraukia į benamystę arba tampa nusikaltėliais. Tačiau jei labdara duodama tikslingai, tada ji gali labai gerai suveikti. Tarkim yra konkreti daugiavaikė šeima, kuri paprastai gyvena, gauna minimumą, vos išlaiko vaikus, bet stengiasi, mokosi, yra protingi žmonės. Ir staiga sudega namas. Tuomet tai šeimai reikia kur nors gyventi. Yra organizacija „Gelbėkit vaikus“, kuri pinigus tam labai tikslingai panaudoja. Juk šie žmonės nėra pašalpų prašytojai, tiesiog jie gauna minimumą, už kurį po gaisro negalėtų tinkamai pragyventi. Taigi, svarbu tai, kokia organizacija, ir ką remi. Tačiau apskritai iš valdžios nereiktų nieko per daug tikėtis – reikia pradėti nuo savęs. Nes jeigu pradėsi kažką daryti, galbūt įtrauksi kitą, sudarysi visą organizaciją, kuri gali dar daugiau nuveikti. Taip ir keičiasi pasaulis. Patogiausia žmonėms – sėdėti ant sofos ir badyti pirštais. Tačiau reikia pagalvoti, ar pats ką nors padarei, kad kritikuoji kitus. Kitas reikalas, jei darai ir matai, kad valdžia kažką blogai daro, tuomet gal ir gali kažką pasakyti. Bet dažniausiai tie, kurie bado pirštais, net neina balsuoti.
– Tad valstybė esame mes visi.
Žinoma. Valdžia dirba savo darbą taip, kaip pati supranta, bet iš tikrųjų valdžia esame mes. Galbūt pats taip dirbsi tam tikroje srityje, kad tapsi valdžia ir kažką pakeisi. Tą aš visiems ir skatinu daryti užuot badžius pirštais. Aš irgi galiu daug ką badyti pirštais, bet paprasčiausiai darau tai, ką galiu ir moku geriausiai savo srityje. Tuomet galima daug ką pakeisti.
– Labai ačiū už pokalbį.
