Neįprastas požiūris į žiniasklaidą
Neseniai Lietuvos žiniasklaidos padangėje sužibėjusio tinklalapio „Žurnalistika kitaip“ įkūrėja ir vyriausioji redaktorė Jūratė Ablačinskaitė deklaruoja kitokį, alternatyvų požiūrį į žurnalistiką ir retoriškai klausia: ar objektyvumas išvis dar egzistuoja? Galima pagalvoti, kad toks maištingas požiūris ir deklaracija turėjo sulaukti nemažai kritikos. Tačiau, atvirkščiai, tinklalapis vertinamas labai teigiamai, sulaukė nemažo visuomenės susidomėjimo ir netgi įvertinimų, tokių kaip „Nmedia 2011”, 2011 m. Antano Macijausko vardinė premija už „Žurnalistika kitaip“ įkūrimą, 2011 m. įvertinimas žurnalistų „Taikliausio šūvio“ apdovanojimuose už ypatingo visuomenės dėmesio susilaukusią publikaciją „Lietuvos įkalinimo įstaigos – gilioje krizėje“ Apie tinklalapio idėją, principus, veiklą ir ateitį pokalbis su J. Ablačinskaite:
Papasakokite apie tinklalapio „Žurnalistika kitaip“ atsiradimą ir šaknis. Kas paskatino imtis tokio projekto?
Pati mintis kilo prieš trejus metus. Pirminė idėja tikrai nebuvo tokia, kokią dabar matome viešojoje erdvėje. Pirminis impulsas buvo man pačiai sukurti tinklaraštį, asmeninį dienoraštį internete, kuriame galėčiau kalbėti apie žiniasklaidą. Sunku pasakyti, kiek laiko reikėjo virsmui iš tinklaraščio į tinklalapį. Kai sulaukiau pasiūlymo veikti konkrečiai žiniasklaidos linkme ir kalbėti apie tai plačiai, o ne tik apie savo subjektyvią poziciją, atsirado parama. Pradžioje ta parama buvo moralinė – atsirado bendraminčių, kurie patys pradėjo siūlytis pasisakyti mano tinklalapyje. Tokiu principu tinklaraštis ir virto į tai, ką matome šiandien.
Esate gana jauna, tačiau Jūsų tinklalapis jau yra labai daug pasiekęs. Leidinys taip pat sulaukia teigiamų atsiliepimų iš įvairiausių visuomenės sluoksnių. Kaip manote, ar dienraštis sulaukė tokios sėkmės dėl to, kad atsirado tinkamu laiku, tinkamoje vietoje?
Manau, kad tinkamo laiko ir vietos faktorius visada žaidžia: vieniems pakiša koją, kitus pastumia į priekį. Šiuo atveju šis faktorius irgi suveikė. Tuo metu, kai dar pradėjau savo tinklaraštį, labai trūko alternatyvaus kalbėjimo. Ką aš vadinu alternatyviu kalbėjimu? Tam tikrų interesų, įtakos nenulemta kalba. Tai kalbėjimas asmens, kuris geriau nei paprastas naujienų vartotojas išmano žurnalistikos virtuvę. Mūsų žiniasklaidos tradicija yra pakankamai jauna, tačiau su laiku ateina supratimo ir gilesnės analizės poreikis. Pavyzdys – mes turime baldus. Stalas – gražios spalvos, kėdės – patogios ir minkštos. Ateina toks metas, kai tu nori suvokti iš ko tie baldai padaryti. Kyla minčių, kaip tokius pasigaminti, kaip išgauti spalvas. Atsiranda poreikis tuos baldus klibinti, krapštyti, gal net paardyti ir pačiupinėti tą baldą iš vidaus. Tas pats ir su žurnalistika – pradžioje tu tik skaitai naujienas, o vėliau kyla papildomų klausimų. Kodėl žurnalistas teigia vienus ir kitus dalykus? Norisi patikrinti faktus.
Su kokiais sunkumais teko susidurti įgyvendindinant „Žurnalistika kitaip“ idėją ir kuriant patį puslapį? Ar buvo problemų?
Buvo. Vienas didžiausių sunkumų, ypač pačioje pradžioje, buvo savo auditorijos nepažinimas. Kai eini į verslo sritį, žinai, kad tave skaitys verslo atstovai. Kai veržiesi į ugdymo sritį, žinai, kad būsi įdomus mokytojams, dėstytojams, pedagogams ir t.t. Šiuo atveju buvo noras kalbėti paprastam, eiliniam žmogui, ypač žurnalistikos studentams, kurie galėtų pasiūlyti savo mintis ir publikacijas. Norėjosi išplatinti alternatyvios žurnalistikos idėją.
Galbūt galėtumėte apibrėžti sąvoką „Alternatyvi žurnalistika“?
Apibūdinsiu, kaip aš tai suvokiu būtent „Žurnalistikos kitaip“ atveju. Tai yra papildomas kalbėjimas šalia didelio informacijos srauto. Mes siekiame kalbėti per kokybinę, vertybinę prizmę
Ar galima „Žurnalistika kitaip“ veiklą vadinti analitine?
Bijočiau tiesiai sakyti, kad tai yra analitika. Aš keliu aukštesnius standartus analitinei žurnalistikai, negu yra mūsų tinklalapyje. Tačiau tam tikrų užuomazgų esama. Mes siekiame daugiau pakritikuoti, paprovokuoti, iškelti klausimus, kurie būtų verti diskusijos. Kitaip sakant, tai yra „nervo pakrapštymas“.
Jūsų tinklalapyje atradau labai drąsų pareiškimą, kad Jūs deklaruojate subjektyvumą. Dabartinės žiniasklaidos spektre tai labai maištininga. Ar sulaukiate dėl to kokios kritikos? Kas Jus paskatino deklaruoti subjektyvumą?
Galėtume apskritai leistis į filosofiją – kas yra objektyvumas? Manau, kad ne vienas žurnalistas koją nusilaužtų atsakydamas (juokiasi). Kurdama „Žurnalistikos kitaip“, aš su komandos nariais kėliau šį klausimą. Nusprendėmė nedeklaruoti, kad neva kaip ir visi žurnalistai esame objektyvūs. Tai nesąžininga. Mūsų tikslas nėra apklausti tas dvi puseles, ar tik pateikti informaciją, o patiems nutolti. Tokios mintys iš karto mus nubloškė į tą pusę, kad esame subjektyvūs. O jeigu mes – subjektyvūs, kodėl mes turėtume tai slėpti? Jei kalbėtume apie kritiką, iš skaitytojų dėl subjektyvumo niekada nesu sulaukusi replikų ar komentarų dėl subjektyvumo. Esu gavusi tik du tokius tvirtesnius „pakibinimus“ iš teoretikų. Tačiau aš juos suprantu. Jeigu jie sakys, kad žurnalistai turi būti subjektyvūs, jie paneigs visas teorijas. Galbūt tai dar viena priežastis, dėl kurios mes vadinamės alternatyvia žurnalistika.
Žiniasklaidoje daug kalbama apie etiką. Ar teko padaryti kokių pažeidimų?
Nusiskundimų nėra buvę. Tačiau, ar iš tikrųjų etikos aspketu visuomet itin skaidriai, tvarkingai buvo viskas daroma… bijau 100 procentų tai teigti. Bet pastangos į tai yra dedamos. Tai yra nuolatinis darbas. Kita vertus, jeigu mes kažką įžeistume, užgautume, iš tikrųjų kažką neetiškai publikuotume, matyt, būtų sureaguota, kadangi gyvename tokiu metu kai žmonės, organizacijos linkusios ginti save.
Kokios temos dominuoja tinklalapyje?
Pirmiausia žiniasklaidos tema. Tai yra centrinė ašis, su kuria siejasi žmogaus teisių, vertybių, kultūros, psichologijos, socialinės temos. Politikos mes beveik neliečiame, o jeigu ir liečiame, tai darome labai atsargiai. Aš manau, kad tai viena tų sričių, kuriai reikia itin pribręsti. Reikia būti išsinagrinėjus socialinius dalykus, psichologinius niuansus, žiniasklaidą, žmogaus teises. Politikai reikia pribręsti ne tik kaip asmenybei, bet ir kaip leidiniui.
Papasakokite apie autorius, rašančius leidinyje. Kokia autorių atranka? Yra išskirtos tokios redakcijos dalys – komanda ir autoriai. Kaip tai skirstoma ir kaip atsirado?
Kai atėjo metas mąstyti apie komandą, atsirado poreikis ieškoti patikimų žmonių, su kuriais būtų nuolat kontaktuojama. Reikėjo komandos, kuri atrodytų reprezentatyviai. Nebijokime to žodžio. Jų gebėjimai privalėjo turėti svorio. Nereikėjo bet kokios mergaitės ar berniuko, kuris sutiktų nemokamai dirbti. Taip atsirado IT specialistas Aleksandras Sorokinas. Jis tampa komandos nariu, kadangi valdo techninę dalį. Po to atsirado mokslininkas, biochemijos mokslų daktaras Jonas Cicėnas, kuris gyvena ne Lietuvoje. Prie komandos taip pat prisijungė Danijoje žurnalistiką studijuojanti Judita Jensen. Sąmoningai pasirinkti visiškai skirtingi žmonės. Kartu su manimi komandą sudaro 4 žmonės. Antrasis ratas – autoriai. Prie autorių prisijungti gali bet kuris asmuo, kuris pradeda nuosekliai pas mus publikuotis. Visuomet yra galimybė patekti ir į komandą, tačiau tam reikia aktyvesnio bendradarbiavimo, daugiau idėjų, komunikacijos su pačiu leidiniu.
Ar „Žurnalistika kitaip“ gali kada nors tapti verslu? Ar teko apie tai mąstyti?
Mąstyti teko. Kolkas padaryti leidinį verslu nėra mano pirminis tikslas. Tačiau buvęs tinklaraštis peraugo į tinklalapį, o dabar įkurta ir viešoji įstaiga, juridinis vienetas „Žurnalistika kitaip“. Tai rodo, kad mes progresuojame ir verslo linkme.
Ar mąstėte kada apie tai, kad „Žurnalistika kitaip“ galėtų tapti spausdintiniu leidiniu?
Mąstėmė. Tačiau aš to nenorėčiau. Bent jau iš šiandienos perspektyvos. Ta nišelė, kurią mes esame užsiemę internete, yra labai puiki, todėl neverta mėtytis ir šokinėti. Kam keltis į popierinį variantą?
O kaip dėl esančio leidinio plėtros?
Pirmiausia turinys. Kadangi tai, kas yra šiandien nėra taip gerai, kaip galėtų būti rytoj (šypsosi). Turi būti kasdieninis tobulinimas. Pokyčių leidinyje vyko visai neseniai – naujas dizainas. Su nauju dizainu keitėsi ir rubrikų pavadinimai. Tada komanda. Visada esu atvira naujiems komandos nariams, kurie turėtų idėjų, padėtų „krapšyti tą nervą“ kartu.