Dainų šventė – unikali terpė ugdyti žmogų
„Pirminis dainų šventės tikslas yra tautinis. Tautinė idėja plačiąja prasme. Šis tikslas nekito nuo pat dainų švenčių pradžios iki šiol, nei pas estus ir latvius, nei mūsų išeivijoje, nei pačioje Lietuvoje“, – dėsto mintis choro dirigentas, socialinių mokslų daktaras, Regimantas Gudelis, išleidęs knygą „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“. Šiandien Dainų šventė organizuojama tik trijose Baltijos valstybėse kaip tradicinė valstybinė šventė ir protėvių šaknų bei kultūros palikimas.
Ansamblių vakaras 2014 (nuotrauka: Nepriklausomi Garso Režisieriai) Unikali šventė
Pirmosios dainų šventės idėja kilo Šveicarijoje, vėliau atkeliavo į Vokietiją, Estiją, Latviją ir pasiekė Lietuvą. Europoje dainų švenčių tradicija ilgainiui išnyko. Nuo 1924 metų, kai buvo surengta pirmoji Dainų diena, šventės tradicija stipriai įsitvirtino Lietuvos kultūroje ir tapo nacionaline, ilgiau kaip savaitę trunkančia, švente.
Į ką išaugo pirminės dainų šventės ir kaip pasikeitė jų koncepcija bei repertuaras pasakoja Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius, 2018 metų Dainų šventės vadovas, Saulius Liausa. „Be abejo, kiekviena šventė yra nauja ir kitokia savo kūrybiniais užmojais bei atlikėjais. Pavyzdžiui, 2018 metų Dainų šventė „Vardan tos“ sutampa su valstybės atkūrimo 100-mečiu, todėl ji bus dedikuota šiai datai. Tačiau pagrindinė idėja yra ne šimtas nepriklausomybės metų, bet tai, kad esame maža tauta ir turime labai stiprią kultūrą, išsaugotą paveldą. Juk Lietuvoje nėra 3 milijonų gyventojų, o turime 5 etninius regionus, kuriems būdinga atskira tarmė, dainos, kostiumai. Esame maža valstybė, todėl pasigirti galimybe susirinkti iš mažų kaimų, miestų, regionų ir viso pasaulio į vieną vietą – tai labai unikalus atvejis pasaulyje“, – pastebi S. Liausa. Ir pažymi, jog šios šventės organizavimas XXI amžiuje yra ypatingas reiškinys.
„Dainų šventė yra ne tik koncertas. Tai ištisas ketverių metų pasirengimo ciklas. Pirmiausia, turi atsirasti kūrybinės grupės, atsakingos už repertuarą. Kūriniai yra tikrinami ir perduodami kolektyvams. Vėliau šie mokosi kūrinius, rengiasi atrankų etapui. Likus metams iki dainų šventės prasideda regioninės Dainų šventės, kuriose pateikiamas pirminis kūrinių variantas, tada prasideda atrankos ir galiausiai kolektyvai atvažiuoja į bendrą Dainų šventę. Gyvas procesas ir pasirengimas neretai yra daug vertingesnis nei pati Dainų šventė“, – samprotauja S. Liausa.
Taip pat kitų metų Dainų šventės vadovas pabrėžia, jog unikalu ir tai, kad pagrindiniai kūriniai yra atliekami bendrai, jie suvienija visus dalyvius ir žiūrovus. Pavyzdžiui, jungtiniame chore dalyvauja 12-13 tūkstančių žmonių, o į Nacionalinę dainų šventę apskritai atvyksta apie 40 000 dalyvių.
Riba tarp Dainų šventės dalyvių ir auditorijos nyksta
Dainų šventės dalyviai išgyvena ilgą pasirengimo procesą, todėl dalyvių bei auditorijos požiūris į pačią Dainų šventę skiriasi. S. Liausa sutinka, kad riba tarp Dainų šventės dalyvių ir žiūrovų yra, tačiau aiškina, jog kiekvienais metais ji intensyviai mažinama, stengiamasi suteikti kiekvienam žmogui galimybę pasijausti šventės dalimi.
Pavyzdžiui, nuo 2014 metų liepos 6 diena paskelbta tautinio kostiumo diena. Visi žmonės, nesvarbu, dalyviai ar žiūrovai kviečiami ateiti į renginius jį apsirengus. Tautinį kostiumą stengiamasi nukelti nuo scenos ir sugrąžinti į kasdienį gyvenimą. S. Liausa pastebi, jog Dainų šventės metu vykstantys edukaciniai renginiai taip pat padeda mažinti atotrūkį tarp dalyvių ir auditorijos. Liaudies meistrų parodose kiekvienas gali mokytis gaminti liaudies dirbinius, o folkloro dienos metu trumpam sugrįžti į praeitį: atliekami tradiciniai ritualai, saulės pasveikinimas, gaminamas maistas, skamba bendros dainos, visi kviečiami šokti liaudies šokius.
Dr. R. Gudelis atkreipia dėmesį, jog dainų šventės auditorijos požiūris yra visai kitoks nei pop muzikos festivaliuose. Anot jo, Dainų šventėje publikos reakcija išoriškai santūresnė, tarsi užsislėpusi atskirtuose individuose, bet ypač stipri. „Publikos vaizdas žiūrint į ją iš dainininkų estrados stulbinantis. O kaip jaučiasi žiūrovai stebėdami ir klausydami jungtinio choro estradoje? Tokias situacijas mes išgyvename, žodžiais perteikti, aprašyti jas, „išmatuoti“ jų psichologinį paveikumą neįmanoma,“ – pasakoja dr. R. Gudelis.
Globalizacija – grėsmė Dainų šventei?
Šiandien vis daugiau žmonių tampa ne savo valstybės, bet Europos ar viso pasaulio piliečiai. Nors Lietuvoje liaudies kultūra dar gyva, jaunoji karta vis mažiau domisi tradicijomis. Pasak choro „Ažuoliukas“ vadovo, daugkartinio Dainų šventės meno vadovo, profesoriaus Vytauto Miškinio, yra dvi terpės, kurios gali išlaikyti liaudies tradiciją, tačiau abi jos yra pažeistos. Vienas svarbiausių branduolių yra šeima. Atvirkščiai nei anksčiau, dabar sunku surasti šeimą, kuri švenčių metu dainuotų liaudies dainas ar giedotų liturgines giesmes. Kita svarbi terpė – ugdymo sistema. Kaip teigia prof. V. Miškinis, tiek liaudies kultūrai, tiek apskritai estetiniam ugdymui skiriamas itin mažas dėmesys. Todėl palaipsniui gali visiškai išnykti santykis su liaudies kultūra, palikimu, tradicijomis.
Dr. R. Gudelis sutinka, jog moderni kultūra kelia sunkumų tradicijų išsaugojimui, bet realios grėsmės, bent kol kas, nemato. „Moderni kultūra ateina kaip tradicinės kultūros priešprieša, kaita, neigimas. Kaip žinia, Vakarų Europos šalyse liaudiškieji meno žanrai išnyko dar baigiantis XIX amžiui. Baltijos šalyse jie išsilaikė iki šiol. Klausimas dėl jų tolimesnio išlikimo šiurpaus pesimizmo nekelia, bet liberalizmo gynėjai ir visokie išsitautinusio „pasaulio žmonės“ pasižymi aštria agresija“, – atkreipia dėmesį dr. R. Gudelis.
Didesnį nerimą ir pasipiktinimą dr. R. Gudeliui kelia grubus cinizmas bei dainų šventės kritika, kuri, pasak jo, žeidžia tautiškumą ir liaudies meną. Pavyzdžiui, laikraščio „Klaipėda“ redaktorius vaikų dainavimą praėjusioje Moksleivių dainų šventėje viešai įvardijo „maurojimu“. Prof. A. Bumblauskui dainų šventės „kokčios“ dėl jų totalitarizmo! Nepaisant to, Dainų šventės vis dar vyksta, o į jas suplūsta gausybė dalyvių.
Kita vertus, pastebima kita problema – domėjimas liaudies kultūra nyksta, nes jaunimas nesulaukia paskatų dalyvauti tokio pobūdžio renginiuose. Humanitarinis ir meninis jaunimo ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose dabar nustumtas į antrą ar net trečią eilę. „Valstybės veikėjai nuolatos kalba apie poreikį ugdyti „renesansišką“ visapusišką asmenybę, o tikrovėje tas ugdymas yra susiaurėjęs iki tiksliųjų mokslų įkrovos“, – švietimo sistemą kritikuoja dr. R. Gudelis.
Dainų šventė – ugdo žmogų
2003 m. Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru buvo paskelbta trijų Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – Dainų ir šokių švenčių tradicija. Nuo 2008 m. lapkričio mėn. Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos valstybėse žymima nauju vardu – vertybė įrašyta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Nors pasaulis atkreipė dėmesį į unikalų renginį Lietuvoje, prof. V. Miškinio nuomone, paradoksalu, jog šalies valdantieji šventei skiria tiek mažai dėmesio. Anot jo, Lietuvos valdžia nelabai supranta auklėjamąją Dainų šventės vertę, o žmonės, dirbantys tam, kad sukurtų gerą, kokybišką renginį, yra nuvertinami.
Būtent menas, anot V. Miškinio, tarnauja gėrio pradui, todėl liaudies kultūros, kolektyvų palaikymas yra svarbus. Tie žmonės, kurie dalyvauja meno kolektyvuose, neturi laiko smurtauti, arba jiems net nekyla mintis taip elgtis. Taip pat profesorius atkreipia dėmesį, jog šiandien, tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje yra išplitęs fizinis ir psichologinis smurtas. Todėl norint sumažinti nusikalstamumo lygį šalyje, jaunimui turi būti sudarytos sąlygos save realizuoti, kad jie turėtų mažiau laiko šmirinėti gatvėmis ir veltui leisti laiką.
Nors pati dainų šventė trunka savaitę, pasirengimas jai yra kur kas ilgesnis, tad mokymosi ir kūrybos poveikis taip pat yra ilgalaikis. „Tai yra kolektyvų kasdienio egzistavimo, stimuliavimo procesas. Dainų šventė daugeliui, ypač atvykstantiems iš periferijos, yra veiklos piramidės viršūnė, kaip simbolis, į kurį jų darbas išsilieja“, – aiškina prof. V. Miškinis.
Kiekvienas jaučia skirtingai
Kiekvienam žmogus dainų šventę mato savaip. Vieniems tai didelis koncertas ir gera atmosfera, kitiems svarbus vidinis susikaupimas ir tradicijų išsaugojimas. Evelina Vitkutė, Klaipėdos universiteto Menų akademijos studentė, dainų šventėje dalyvauja nuo 10 metų. Anksčiau mergina šoko, o dabar groja kanklėmis. E. Vitkutė dainų šventę įvardija kaip ramybę sielai ir meilės Lietuvai simbolį ir tikina, jog jaunimui šventė yra svarbi. „Tokie renginiai kaip dainų šventė yra labai reikalingi jaunimui, kad nepamirštume iš kur esame kilę, kad žinotume savo šalies istoriją, kultūrą, galėtume ją išsaugoti ir perduoti ateinančioms kartoms“, – teigia E. Vitkutė.
Šiek tiek kitokį požiūrį į šventę pateikia dr. R. Gudelis. Anot jo, kurdamas šventę turi būti objektyvus ir nebijoti kritikuoti, tai – profesijos dalis. Tačiau tai niekuo nesusiję su prasmės ieškojimu ir šventės svarba pačiam žmogui. „Reikia suprasti paprastą tiesą: kai mes dainų šventę kritikuojame, tai skirta atskiriems jos aspektams, repertuarui, atlikimo meniškumui, bet mes tikrai nekvestionuojame jos esaties. Didžiąją reikšmę suvoktume tik praradę. Praradę pasimestume, depresuotume“, – aiškina dr. R. Gudelis.
Kitais metais 2018 Lietuvos šimtmečio Dainų šventė “Vardan tos” vyks birželio 30 – liepos 6 dienomis. Šventė tradiciškai prasidės Kaune Dainų diena, į kurią susirinks stipriausi chorai. Vėliau renginiai persikels į Vilnių. Be tradicinių folkloro, ansamblių vakaro, šokių bei dainų dienos švenčių atvykstančių lauks pučiamųjų orkestrai, kanklių koncertas, mėgėjų teatrai, meistrai su parodomis, eisena bei naujas renginys – vokalinių ansamblių koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
