Moteris, palikusi šalį, bet ne tėvynę
„Ir aš tikrai myliu Lietuvą, <…> tik ar mylit ją jūs?“ – dainuoja Marijonas Mikutavičius. Retorinis klausimas „tik ar mylit ją jūs?“ neginčijamai tinka šių dienų lietuviui. Nemaža dalis piliečių nebegyvena Lietuvoje, tačiau tarp jų esti tokių, kurie imasi tėvynės labui skirtų projektų. Viena iš jų – Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto absolventė Virginija Pupeikytė-Dzhumerova. Šiuo metu moteris gyvena Bulgarijoje, dirba laisvai samdoma žurnaliste (euroblogas.lt) ir neseniai išleido savo debiutinę knygą, skirtą lietuviškai publikai.
Netikėti likimo vingiai
Po studijų Vilniaus universitete grįžusi į gimtuosius Zarasus, Virginija dirbo miesto bibliotekoje atstove ryšiams su visuomene. Čia buvo vykdomi įvairūs projektai, kurių metu į miestą galėdavo atvykti savanorių iš įvairių Europos šalių. Tą kartą savanoriauti atvyko vyras iš Bulgarijos. Jauni žmonės susipažino, susibendravo ir galiausiai susituokė. Virginijai visuomet patiko keliauti, tad ji persikėlė gyventi į Sofiją.
Išvykusi suvokė globalizacijos prasmę
Moteris visuomenei prisistato kaip laisvai samdoma žurnalistė, tekstų rašytoja. Atvykusi į Bulgariją ėmė rašyti straipsnius į euroblogas.lt. Ši svetainė skirta suburti lietuvius iš visų Europos šalių. Kiekvieną trečiadienį puslapio redaktorius paskelbia temas, kuriomis galima rengti tekstus. Rašydama apie tautiečius, gyvenančius skirtingose šalyse, Virginija suvokė, jog palikę tėvynę šių laikų žmonės jau nebejaučia to pokario literatūroje vyravusio liūdesio, apie kurį skaitė mokykloje. Šių laikų žmonės gyvena globalizacijos laikais. Anksčiau vartodama šį žodį žurnalistė nesuprasdavo jo tikrosios prasmės. Dabar ją patyrė savo kailiu, kuomet persikėlė gyventi į Bulgariją. Anot jos, fiziškai palikę tėvynę nebūtinai paliekame ją morališkai. Lietuvių daug ir nesvarbu, kuriame pasaulio taške jie gyvena. Svarbiausia palaikyti ryšį, burtis į bendruomenes, skatinti vieni kitus išlaikyti autentiškumą.
Didžiausias pasiekimas – pirmoji knyga
Pirmoji Virginijos knyga – „Prisijaukinti Bulgariją“ – yra publicistinių tekstų rinkinys, skirtas lietuviams skaitytojams. Knygoje, kurios egzemplioriai pačiai autorei labiau primena žurnalus, Virginija dalijosi įgyta patirtimi gyvenant Bulgarijoje ir kiekviename tekste mėgino lyginti šią šalį su Lietuva. Visi tekstai atspindi Virginijos individualų santykį su šalimi. Kol kas tai yra jos didžiausias asmeninis projektas.
Leidinyje sudėti patarimai mėgstantiems keliauti. Pasak autorės, Bulgarija yra nebrangi šalis mylintiems keliones. Virginija pastebėjo, kad abi šalys – Lietuva ir Bulgarija – turi panašumų švenčiant religines šventes. Pavyzdžiui, Kalėdų išvakarėse kiekvienoje bulgariškoje šeimoje ant stalo stovi dubenėlis, pilnas graikiškų riešutų. Kiekvienas šeimos narys pasiima po vieną riešutą ir tai, kaip atrodo jų ištrauktas riešutas, pasako, kokia bus jų ateitis. Ši tradicija Virginijai priminė lietuviškąją – traukti šiaudą. Lietuviškos Užgavėnės turi „lašininį“ ir „kanapinį“, o bulgariškos – „kukerį“, avienos kailiais apsirengusį veikėją, išvarantį piktąsias dvasias.
Taip pat knygoje aprašytos gražiausios į kelionių agentūrų lankytinų vietų sąrašą neįtrauktos vietos. Pažinti šią šalį Virginijai padėjo vyras, todėl jo dėka moteris pamatė daugybę kalnuose neatrastų vietovių, akmeninių skulptūrų, uolienų. Tyrinėdami kalnus jaunavedžiai rado urvą, kuriuo nusileidę jautėsi tarytum būtų patekę į žmogaus gerklę – šios patirties nepasiūlytų nei viena kelionių agentūrų siūloma programa. Slaviani kaimą žurnalistė pavadino Mažuoju Užupiu. Tokį pavadinimą kaimelis gavo todėl, jog visi čia gyvenantys žmonės savo gyvenimą siejo (arba vis dar sieja) su kūryba, palaiko bohemišką gyvenimo būdą.
