Emigravusi fotografė: Lietuvai daugiau duoti galiu gyvendama Londone
Nedrąsi, tyli ir paskendusi savyje – tokia iš pirmo žvilgsnio atrodo fotografė Jana Lohde. Bet tai tik klaidingas pirmasis įspūdis. Penkiolikos metų palikti namus ir iškeliauti už Atlanto išdrįstų tikrai ne kiekvienas. Iš Klaipėdos kilusi mergina šiuo metu mokosi Londono Karališkajame menų koledže. Fotografijos magistrantūros studijas baigianti Jana jau dabar fotografuoja modelius neįprastose fotosesijose bei keliauja po pasaulį su fotoaparatu rankose ieškodama įdomių asmenybių ir dar įdomesnių kadrų. Mergina tvirtina, jog svarbiausia niekuomet nesustoti, tobulėti ir žvelgti į priekį, nes kai progresuoji tu, progresuoja ir tavo šalis.
Asmeninio archyvo nuotr. – Jana, penkiolikos palikai Lietuvą ir išvykai į Ameriką. Kodėl?
Norėjau išbandyti kažką naujo, Klaipėda man pradėjo darytis per maža. Jau buvau pradėjusi fotografuoti, man tikrai neblogai sekėsi, tačiau jaučiau, kad vis dar gyvenu savo komforto zonoje. Klaipėdoje neturėjau kažkokių didesnių iššūkių. O tam, kad kurčiau brandų, kokybišką meną, kuriuo vieną dieną galėčiau garsinti Lietuvą, man reikėjo emocijų, galbūt net liūdesio, vienatvės. Dabar, kai žvelgiu atgal, manau, jog tai buvo vienas geriausių sprendimų, kuriuos esu priėmusi.
– Ko Amerika tave išmokė?
Geras klausimas. Pirmiausia tai kovoti dėl savo svajonių. Tai tikrai yra galimybių šalis, tačiau tos galimybės čia iš dangaus nekrenta, viską reikia užsitarnauti. Ką nors pasiekti gali tik nežmoniškomis pastangomis, įdėdamas labai daug darbo. Taip pat išmokau nebijoti būti savimi. Supratau, jog tik būdama išskirtinė galėsiu kurti netradicines, įdomias fotografijas ir kažko pasiekti.
– Po dviejų metų, praleistų JAV, į Lietuvą negrįžai, o įstojai mokytis Jungtinėje Karalystėje. Kodėl? Nejau nepasiilgai gimtinės ir artimų žmonių?
Labai pasiilgau. Grįžusi iš JAV visą vasarą praleidau Klaipėdoje, savo namuose, buvau su brangiais žmonėmis. Tačiau jau prieš grįždama namo žinojau, kad išvažiuosiu, kadangi jau buvau įstojusi. Man labai patinka Lietuva, aš visuomet visiems garsiai ir drąsiai sakau, kad esu iš Lietuvos, didžiuojuosi savo šaknimis, tačiau manau, kad savo gimtajai šaliai daugiau galiu duoti būdama Londone. Aš studijuoju, nuolat piešiu, fotografuoju ir tikiuosi, jog vieną dieną sugebėsiu garsinti Lietuvą kaip menininkė. Tokiame mieste kaip Londonas galimybių tobulėti tiesiog yra gerokai daugiau, nei, sakykim, Vilniuje.
– O kaip lietuvybę puoselėji dabar?
Londone gyvena mano artimas bičiulis iš Lietuvos, Tadas Valionis. Jis studijuoja muziką, turi gausybę vokalo pamokų, groja gitara ir kitais instrumentais. Prieš pusantrų metų mes sugalvojome tokią savanorišką veiklą: kas mėnesį jo arba mano universitete darome lietuviškus meno vakarus. Jis groja ir dainuoja, kartais lietuviškas dainas, kartais savo paties sukurtas angliškai, o tuo tarpu žiūrovai ir lankytojai gali apžiūrėti mano fotografijas, piešinius. Kadangi dažniausiai į šiuos vakarus susirenka kuriantys žmonės, tai dalinamės mintimis, idėjomis. Didžioji dauguma lankytojų yra lietuviai. Praėjusį kartą kaip tik kalbėjome, jog būtų nuostabu surengti menininkų, Londono lietuvių, piešinių bei fotografijų parodą. Esu tikra, kad artimiausiu metu šią idėją įgyvendinsime.
– Ar susikūrei savąją Lietuvą Londone? Galbūt turite ir kažkokią Londono lietuvių bendruomenę?
Nuomuojosi būstą kartu su mergina iš Lietuvos. Londone taip pat gyvena nemažai mano draugų iš Klaipėdos, su kuriais leidžiame laisvalaikį, einame pasilinksminti. Visgi lietuvybė yra persismelkusi į mane labiau, nei galvojau. Žinau, jog kažkokia Londono lietuvių bendruomenė tikrai yra, tačiau jai nepriklausau, kažkaip netraukia. O savąją Lietuvą Londone susikūrėme su bičiuliais iš Lietuvos. Čia dažnai jaučiuosi kaip namie.
– Kaip manai, ką gali duoti savo šaliai?
Lietuviams labai trūksta išskirtinumo, kitokių minčių, žvelgimo iš neįprasto kampo. Kai grįšiu į gimtąją Klaipėdą ir surengsiu savo darbų parodą, o tai įvyks jau šią vasarą, būtent tai ir stengsiuosi perduoti klaipėdiečiams: nebijokite būti savimi, išskirtinumu galite pasiekti daug daugiau, nei konservatyviu požiūriu. Kurkite ir darykite tai, ką mėgstate.
– Jana, o kokia yra pati didžiausia tavo svajonė?
Noriu turėti savo studiją ir gyventi iš fotografijos bei savo meno. Ir dar noriu būti laiminga. Kiekvieną savo gyvenimo dieną.
