Užsienis – išsigelbėjimas ar iliuzija?
Galimybe judėti laisvai po visą pasaulį pasinaudoja tikrai ne vienas lietuvis – Airija, Anglija, Norvegija ar kitos Europos šalys dažnai tampa gelbėjimosi valtimi žmonėms, kurie bando pabėgti nuo pilkos ir niūros Lietuvos buities. Tačiau ar gyvenimas Lietuvoje iš tikrųjų visiems atrodo toks blogas, kad nėra jokios kitos išeities – tik emigracija? Ar tikrai žmonės svetimose šalyse randa laimę, o galbūt užsienis laimės ieškantiems lietuviams yra dar didesnis blogis?
Sėkmė užsienyje – tik iliuzija?
Ne vienas lietuvis, prisiklausęs sėkmės istorijų, nusprendžia, kad išvykus pasiseks ir jam. Labai vilioja ir kalbos, kad užsienyje lengvesnis darbas, didesni atlyginimai ir be viso to, dar lieka laiko ir linkmybėms, tačiau dažnai realybė sudaužo visas šias svajones: „Kuomet kaimynė papasakojo apie savo vyro sėkmę tolimoje Amerikoje, tiesiog negalėjau atsispirti pagundai… Su drauge susikrovėme lagaminus, metėme darbus, ir išvykome į paslaptingąją Ameriką, kurioje, maniau, rasiu laimę. Tačiau realybė padarė savo, darbas buvo dar sunkesnis, atlyginimas vos didesnis. Laiko vakarėliams buvo, tačiau po visų darbų, jų jau tikrai nesinorėjo“, – taip savo pasakojimą pradėjo jau į Lietuvą grįžusi ir čia besimokanti Paulina Zujūtė.
Problemos pasitinka vos atvykus
Kiekviena šalis turi savo klimatą, laiką, etninę sudėtį ir gyvenimo ritmą, o norint pradėti pilnavertį gyvenimą, kiekvienam atvykėliui reikia prie viso to prisitaikyti: „Atsimenu tik atvykus čia mokytis, mane stebino jų kultūra, pastatai, žmonės… Prie viso to prisidėjo dar ir gan didelis laiko skirtumas, kai pas mus dar tik vėlyvas rytas, pas juos jau beveik vakaras… Reikėjo kelių mėnesių, kad prie viso to prisitaikyčiau“, – savo patirtimi dalijosi mokslus Kinijoje baigęs Povilas Kaušinis. Net jei suaugusius žmones taip stebina nauja kultūra ir žmonės, tuomet vaikams nuostaba padidėja dvigubai: „Kadangi gyventi į Angliją atvykau dar būdama gan maža – 7 metų, man buvo labai sunku suprasti, kad egzistuoja kitokios rasės ir kitokio tikėjimo žmonės. Turiu omenyje juodaodžius ir musulmonus. Lietuvoje nė karto nebuvau mačiusi šios rasės ir šio tikėjimo žmonių, todėl gan ilgai tuo stebėjausi. Aišku, buvau maža, gyvenau savo mažame pasaulėlyje, o nauja šalis mane iš jo išlaisvino“, – pasakojo jau 11 metų Anglijoje gyvenanti Estera Pažemeckaitė.
Sunkumai darbe – rimtas iššūkis, ar mitas?
Nauja šalis reiškia ir naują darbą, todėl su problemomis jo ieškant susiduria beveik kiekvienas emigrantas: „Darbas buvo turbūt pirmoji mano didelė problema vos atvykus. Niekur negalėjau rasti normaliai apmokamo ir padoraus darbo. Ieškojau ne vieną savaitę, jei ne mano draugė, kuriai pasisekė labiau ir ji gan greit gavo darbą, jau vos atvykusios būtume likusios be pastogės“, – toliau dėstė P. Zujūtė. Tačiau ir radus darbą sunkumai nesibaigia. Nauji kolegos irgi gali tapti kliūtimi einant sėkmės link: „Kai radau darbą – labai džiaugiausi. Galvojau, kad pagaliau užsidirbsiu ir gyvensiu kaip įsivaizdavau, tačiau ir vėl mane pasitiko skaudi realybė – mano kolegos buvo savanaudžiai, kurie galvojo tik apie save ir stengėsi vienas kitam kuo labiau pakenkti. Tikrai niekam nelinkėčiau to, ką patyriau aš“, – kalbėjo P.Zujūtė.
Vieniems – pragaras, kitiems – rojus
Vienas sunkiausių dalykų emigruojant – palikti artimuosius ir draugus, o vaikams tai būna ypač skaudi patirtis. Tėvai įsitikinę, kad užsienyje vaikus priima labai draugiškai, be jokio nerimo leidžia juos į mokyklą, tačiau vėl gi svajonės dažnai sudūžta: „Kadangi buvau labai nedrąsi, iš manęs tyčiodavosi. Per pertraukas apmėtydavo sumuštiniais, apipildavo vandeniu, vadindavo įvairiausiais žodžiais. Tikrai buvo pragaras, bijodavau eiti i mokyklą, nes dažnai grįždavau namo verkdama. Žinoma, po kiek laiko viskas išsisprendė, suaugau, galėjau pastovėti už save, bet pačią pradžią visuomet nemalonu prisiminti“, – pasakojo jau 9 metus Airijoje gyvenanti, Justina Kutulskaitė. Žinoma, ne kiekvienas atvykęs į naują mokyklą bus išjuokiamas: „Nors bendrauti buvo sunku, nes buvau pakankamai drovi, visi buvo labai draugiški ir stengėsi padėti. Galiausiai supratau, kad naujokai, mokykloje, kurioje mokiausi, buvo tarsi „prizai“, kas pirmas padėdavo – tas ir likdavo su juo geriausiais draugais“, – dėstė E. Pažemeckaitė.
Emigrantai suka namo
Nors ne paslaptis, kad Lietuva emigrantų skaičiumi pirmauja visoje Europoje, tačiau vis daugiau žmonių renkasi gyvenimą gimtinėje, o ne užsienyje. Kitaip tariant, lietuviai, patyrę gyvenimą svetimoje šalyje, supranta, kad gyventi ten, kur gimei – daug geriau: „Emigracija buvo didžiausia klaida mano gyvenime. Tai ko tikėjausi – neišsipildė, atvirkščiai, patyriau tai, ko nė vienam patirti nelinkėčiau“, – teigė P.Zujūtė. Ištikrųjų, susidūrus su sunkumais svetimoje šalyje, nepalūžti – sunki užduotis, vien dėl to, laimės neradę lietuviai, renkasi saugiausią prieglobstį – savo namus, Lietuvą.
Nors tai gali pasirodyti ir nelengva, tačiau emigrantai, parsivežę skaudžias patirtis ir neišsipildžiusias svajones, toliau bando kurti gyvenimą gimtinėje. Užsienis jiem tarsi postūmis didesnių siekių link, o bandydami įsijungti atgal į jau užmirštą kultūra, jie prisideda prie vieno mus vienijančio ir kilnaus tikslo – Lietuvos vardo, kalbos ir papročių puoselėjimo.
