Savižudybių prevencijos biuras skatina bendradarbiauti

Prevencija yra vienas iš veiksnių, galintis padėti išvengti savižudybės, o Savižudybių prevencijos biuras, nuo šių metų sausio 1-osios pradėjusi veikti institucija, stengsis, kad ši priemonė paliestų visas švietimo bei socialines tarnybas.

Sveikatos apsaugos ministerija Savižudybių prevencijos biuro steigimui skyrė 180 tūkst. eurų Autorės nuotr.Sveikatos apsaugos ministerija Savižudybių prevencijos biuro steigimui skyrė 180 tūkst. eurų Autorės nuotr.

Sveikatos apsaugos ministerija dar spalį biuro kūrimui pristigo lėšų, o dabar iš valstybės biudžeto skyrė 180 tūkst. eurų. Tad šiuo metu įstaigoje dirba 6 specialistai, kurių pagrindinis uždavinys – apibendrinti informaciją apie savižudybių prevencijos priemones ir programas bei teikti siūlymus savižudybės rizikos srityje veikiančioms institucijoms.

Plačiau apie Savižudybių prevencijos biuro veiklą ir savižudybių prevenciją interviu su biuro vyriausiuoju specialistu, psichologu Rimantu Misevičiumi.

Savižudybių prevencijos biuras pradėjo veikti nuo šių metų. Kokių pirmųjų darbų ėmėtės?

Užmezgėme kontaktus su įvairiomis švietimo bei socialinėmis institucijomis: Specialiosios psichologijos ir pedagogikos centru, socializacijos centrais, pagalbos tarnybomis – krizių intervencijos centrais, psichikos sveikatos centrais.

Mūsų pirminis darbas – gauti duomenis apie skirtingų Lietuvos žinybų veiklą.

Kokią veiklą vykdysite?

Analizuosime informaciją ir priežastis, kurios turi įtakos savižudybėms. Šis darbas buvo atliekamas ir ankščiau, tačiau nepakankamai gerai. Taip pat teiksime siūlymus prevencijos ir postvencijos klausimais, vykdysime tarpžinybinį koordinavimą – atsižvelgdami į skirtą finansavimą derinsime skirtingų institucijų pastangas. Stengsimės sujaudinti visuomenę, informuoti apie rizikos veiksnius, paneigti mitus ar stereotipus.

Minėjote, jog organizuosite tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Bet ar apskritai institucijų ir specialistų, kurie rūpintųsi psichine savijauta ypač regionuose užtenka?

Niekur, ne tik regionuose, nėra pakankamas nei specialistų skaičius, nei finansavimas. Rajonuose ypatingai trūksta dirbančių psichologų, tačiau, nepaisant to, ir miesteliuose yra į ką kreiptis. Pavyzdžiui, į šeimos gydytoją, kuris, atsižvelgdamas į savižudybės riziką, turėtų spręsti, kokia pagalba reikalinga. Taip pat veikia pagalbos telefonu linijos. Žinoma – sunku prisiskambinti. Yra psichikos sveikatos centrai, kuriuose suteikiama ne tik medikamentinė, bet ir psichologinė pagalba tokia kaip nemokamas tęstinis konsultavimas. Tiesa, Lietuvoje kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos centrus yra stigma – tikriausiai trukdo žmonių mentalitetas ar trūksta informacijos. Galbūt per mažai išnaudojame socialinius darbuotojus, kurie galėtų tinkamai nukreipti pagalbos ieškančius žmones.

Nepilnamečiai nemažai informacijos, susijusios su savižudybėmis ir jų prevencija, gauna mokyklose. O kaip su tokia informacija supažindinti suaugusiuosius?

Informaciją apie savižudybes reikia kryptingai skleisti. Gali būti organizuojamos socialinės akcijos, pasitelkiamos jautrinimo priemonės. Taip pat svarbu, kad tam tikrų profesinių sričių atstovai gautų pakankamą informaciją. Tai – ugniagesiai-gelbėtojai, pareigūnai – šie žmonės dirba padidėjusios rizikos sferoje. Jie turi žinoti, į kokius ženklus atkreipti dėmesį, ko nedaryti, kokios yra pagalbos galimybės.

Kokios prevencijos priemonės, Jūsų nuomone, yra veiksmingiausios?

Reikėtų mažinti rizikos veiksnius ir didinti apsaugos priemones: stengtis kuo ankščiau diagnozuoti psichikos sutrikimus ir pradėti gydymą, rengti apmokymus ne tik gydytojams, bet ir slaugytojoms, kurios gebėtų atpažinti savižudybės riziką, bandžiusiesiems nusižudyti suteikti ne tik medikamentinį gydymą, bet ir tęstines psichoterapines paslaugas. Taip pat riboti prieinamumą prie mirtį galinčių sukelti priemonių, į kurias įeina ir alkoholis. Visi žinome, jog Skandinavijos šalyse sudėtinga įsigyti alkoholio, o ten savižudybių rodikliai – žemi.

Nors Savižudybių prevencijos biuras neturės įgaliojimų kontroliuoti švietimo ar socialines įstaigas, jo veikla motyvuos institucijas bendradarbiauti, o visuomenę paskatins neignoruoti opios savižudybių problemos.