Aš – viena iš 200 tūkstančių Lietuvos lenkų. Užaugau pažindama savo tautiečių kultūrą bei papročius ̶ nuo kūdikystės girdėjau senelės dainuojamas lenkų liaudies dainas bei savitą tarmę, kuriai įtakos turėjo lietuvių, rusų bei baltarusių kalbos. Mąstau gimtąja kalba, tačiau nesutrinku, kai reikia „išversti” savo mintis pašnekovui. Mane domina įvykiai tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėje Lenkijoje. Nuo vaikystės vis pasvarstydavau, koks yra mano profesinis pašaukimas ir ką turėčiau daryti, kad tapčiau tuo, kuo noriu. Baigiau mokyklą, kurioje dėstoma lenkų kalba, tačiau nepabūgau siekti savo svajonės ir stoti į žurnalistiką Lietuvoje. Nors mokslus Vilniaus Universitete pradėjau krimsti visai neseniai, jau galiu pasakyti, jog tikrai džiaugiuosi tuo, ką dabar veikiu ir kur esu.

Viena vertus, mano pasirinkimą lėmė nuostabos greičiausiai nekelsiantis faktas, jog nepaisant gyvenimo kiek kitokioje aplinkoje nei gyvena dauguma šalies piliečių, mano šeima „neprikalė“ manęs prie vienų tautinių-kultūrinių rėmų. Namuose girdėdavau lietuvių liaudies dainų (vaikystėje senelei teko mokytis lietuviškoje kaimo mokyklėlėje, tačiau dėl sudėtingos politinės situacijos šalyje ir prastos ekonominės padėties kaime ten ji galėjo ugdytis tik vieną žiemą) ir… nuolatos įjungtą televizorių, kuriame mirguliavo lietuviškai įgarsinti animacinių filmų herojai.

Mano tėvai tvirtina, jog nuo vaikystės esu gabi kalboms, todėl kalbėti pradėjau iš karto visomis trimis, kurias girdėjau. „Iš televizoriaus čia taip“, ̶ girdavosi senelė prie svečių stalo. Manau, tai ne tik šeimos ar „stebuklingos kalbančios dėžės“, tačiau ir kitų man artimų žmonių nuopelnas. Iki septynerių metų gyvenau gamtos prieglobstyje ̶ miškų apsuptame kaime, jame mažai kas vyko ir mažai kas galėjo vykti. O juk didžiausia kelerių metų mergaitės svajonė – turėti draugų. Vaikų darželio aš nelankiau (buvo kam rūpintis manimi ir be amžinai suirzusių, nelaimingų darželio auklėtojų), todėl siekti šios svajonės buvo kiek sunkiau nei kitiems mano bendraamžiams. Laimei, man pasisekė – netoliese gyveno berniukas, kuris dažnai lankydavosi mūsų kaime. Jis ir tapo mano pirmuoju geriausiu draugu. Įdomu tai, jog šis kaimynų vaikaitis – lietuvis. Nors puikiai supranta lenkų bei rusų kalbas (jo senelė ir mama – lenkės), jam artimiausia – jo gimtoji lietuvių kalba. Kadangi mudu buvome neišskiriami ir nuolat žaisdavome kartu, nieko keisto, jog perėmėme vienas kito įpročius, tarp jų – ir kalbą. Nuolatinis bendravimas man ypač pravertė pradėjus lankyti mokyklą – padėjo išsiskirti iš kitų, ne taip laisvai valstybine kalba kalbančių, mažylių.

Kalbėdama apie mokyklą, turiu pripažinti, kad tai vienas iš svarbiausių mano gyvenimo etapų. Ne tik dėl to, jog mokykla – viena iš institucijų, kurioje lavinami įgimti įgūdžiai. Svarbu ir tai, jog dėl šios pareigos teko persikelti į didesnį miestelį. Miestelį, kuris yra žinomas dėl ten stūksančių Radvilų dvaro griuvėsių. Tik jie primena apie laikus, kai dar nebuvo milžiniškų gamyklų. Deja, panašu, jog kadaise buvęs tikrai gražus istorinis palikimas dabar domina tik vaikus, tikinčius, jog jame turėtų gyventi vaiduokliai.

Kartais pagalvoju, kiek daug kontrastų galima pastebėti gyvenime. Iš mažo gamtos apsupto kaimelio persikėliau gyventi į visai kitaip atrodantį pramoninį miestelį. Dar daugiau skirtumų pastebėjau besimokydama sostinės vidurinėje mokykloje ir matau dabar, studijuodama Vilniaus universitete. Miesto savotiškas nenuspėjamumas yra viena iš priežasčių, kodėl myliu Vilnių. Kas rytą vykdama į paskaitas, pro langą matau ne tik katalikų bažnyčias, bet ir stačiatikių cerkves bei choralinę sinagogą. Mano bendrakeleiviai tarpusavyje kalba lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, vis dažniau girdžiu anglų bei kitas kalbas. Kiekvienas rengiasi taip, kaip pats nori, turi tokį stilių, kokį nori turėti. O juk dar ne taip seniai buvo bandoma „įrėminti“ visuomenę: visi privalėjo rengtis ir elgtis vienodai, o religija buvo vadinama „opiumu tautai“.

Kitaip tariant, laisvė – tai galimybė būti tuo, kuo noriu. Laisvė – tai savo vertės žinojimas. Tai yra ištikimybė pačiam sau, nesigėdint to pripažinti kitiems. Be dvasinės, vidinės nepriklausomybės nepasiektume visos šalies išsilaisvinimo. Laisvė – tai visuomenė, o jai priklauso kiekvienas iš mūsų. Todėl drįstu teigti, jog laisvė – tai aš!

 

Susiję