Laisvės istorijos, amžinai gyvenančios tremtinių širdyse

Žodis „Lietuva“ kiekvienam šalies piliečiui turi ypatingą bei savitą reikšmę. Jaunystės vizijose paskendusiems paaugliams – tai galimybių, svajonių ir laimės kupina valstybė. Vyresnės kartos atstovams šis žodis turi gilesnę prasmę – tai namai, kurie iš jų buvo atimti ne vieną kartą. Tai gimtoji žemė, dėl kurios reikėjo išlieti ne vieną kraujo lašą, paaukoti šimtus gyvybių, atsisakyti visų savo svajonių ir patogumų. Užgrobtos šalies gyventojus suvienijo bendras tikslas – ginti savo mylimą žemę. Šioje kovoje buvo pasitelkta daug priemonių, tačiau skaudžiausią iš jų galima apibrėžti vienu žodžiu – „Sibiras“.

Ona ir Petras Katiliai. 1930m. Asmeninio archyvo nuotr.Ona ir Petras Katiliai. 1930 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Daugeliui pasaulio gyventojų tai tik didelis gamtinis regionas, užimantis rytinę Rusijos dalį. Tačiau lietuviams – tai skaudžiausių nelaimių ir didžiausių bausmių vieta. Tai teritorija, kurioje buvo išskirta daugelis sovietų valdžiai nepaklususių šeimų. Tai vieta, kurioje žmonių meilė Tėvynei buvo didesnė už asmeninės laimės troškimą. Tokių įkvepiančių, bet skaudžių pavyzdžių bei herojų Lietuva turi daug.

Jis – mano prosenelis Stanislovas Nabažas, buvęs Lietuvos karininkas, pasipriešinimo nacių bei sovietų okupacijoms dalyvis. Ji – tuometiniais laikais buvusi privati verslininkė Pranciška Tamelytė Nabažienė. Juos suvedusi beprotiška meilė Tėvynei tapo skaudaus jų išsiskyrimo priežastimi. 1944 metais Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvos valstybę, jis buvo priverstas bėgti į miškus, palikdamas savo artimuosius. Besislapstydamas, jis neiškęsdavo ilgesio ir retkarčiais prašydavo savo žmonos slaptai atvežti pasimatyti keturis jų vaikus: Gražiną, Henriką, Vytą ir Laimoną. Vienas iš tokių 1954 metais vykusių planuotų slaptų susitikimų jiems buvo lemtingas.

Tą vakarą ji, kaip ir kiekvieną kartą nerimaudama, vežė savo vaikus pas mylimą tėvą, tačiau net neįtarė, kad juos seka NKVD pareigūnai. S. Nabažas garsėjo savo drąsa ir, bandydamas bėgti nuo pareigūnų, tapo jų auka. Šeima ilgą laiką manė, kad S. Nabažas yra nebegyvas, tačiau po kelių dienų paaiškėjo, kad jis buvo nuvežtas į ligoninę, ten išgydytas ir nuteistas mirties bausme. Kadangi Sovietų Sąjungos lyderis Stalinas jau buvo miręs, o mirties bausmė panaikinta, S. Nabažas, pramintas valdžios priešu, gavo 25-erių metų trukmės bausmę Sibiro taigoje.

Išgirdusi šią žiaurią žinią, P. Nabažienė nujautė, kad toks likimas laukia ir jos, tačiau darė viską, kad apsaugotų vaikus. Savo sūnų Henriką ji skaudančia širdimi atidavė sesers, kuri slapta pakeitė jo pavardę, globai ir taip Nabažų atžala tapo Katilių šeimos dalimi. Antrąjį sūnų Vytą ji patikėjo vyro pusbrolio šeimai, garsiam Lietuvos kompozitoriui ir pedagogui Jonui Nabažui. Kaip ir buvo tikėtasi, praėjus nedaug laiko, P. Nabažienė su savo anyta Grasilda Nabažiene, vaikais Gražina ir Laimonu, buvo ištremti. Iš S. Nabažo šeimos Lietuvoje liko tik du mylimi sūnūs, kuriems neteko patirti Sibiro sunkumų. Žmona P. Nabažienė iš Sibiro grįžo kiek anksčiau, o dukra Gražina iš ten pati pabėgo būdama vos 16 metų. Pabėgusi, ji grįžo į Kauną, tačiau įėjusi į namus rado visiškai nepažįstamus žmones, šie jai parūpino naujus dokumentus ir G. Nabažaitė tais pačiais metais ištekėjo. Kaip ji pati teigė, gyvenimą Sibire padėjo ištverti tik stipri ir niekada nepasiduodanti jos senelė.

Sūnaus Laimono likimas buvo tragiškesnis. Grįžęs iš Sibiro, jis nebegalėjo vėl prisitaikyti prie normalių gyvenimo sąlygų ir, neatlaikęs skaudžių išbandymų, pasitraukė iš gyvenimo. Mano mylimas senelis, vienas iš likusių Lietuvoje Stanislovo Nabažo sūnų, Henrikas Katilius iki šiol prisimena savo tėvus, jausdamas didžiulę pagarbą ir padėką jiems. Paklaustas, ar šie gyvenimo sunkumai jam suteikė įsimintinų pamokų bei privertė nuo pat mažų dienų suprasti, ką reiškia šeima, jis tik liūdnai nusišypso. „Tokie gyvenimo smūgiai ne tik nesuteikia pamokų, bet ir ilgam sužlugdo žmogų.“ Niekada neaugęs darnioje šeimoje, jis iki šių dienų sunkiai geba prisitaikyti prie kitų, stengiasi išmokti būti šeimos žmogumi. Pasak jo, į Sibirą ištremtų žmonių lemtis pasikeičia. Ir tuomet jau nebesvarbu, ištremtasis grįš iš Sibiro ar ne – tokie likimo išbandymai sugriauna visų šeimų laimę.

Kai gyvenimas pateikia netikėtų posūkių ir sunkumų, žmogus pradeda vertinti tai, ką turi, pradeda gerbti save, savo artimuosius ir Tėvynės laisvę. Senelis Henrikas Katilius savitai prasmingai suvokia laisvę: ,,Kai atostogaudavome Palangoje, mudu su sūnumi Gediminu dažnai mėgdavome pasivaikščioti ant tilto. Mažais piršteliais įsikibęs į turėklą, jis kartą manęs paklausė: „Kas yra ten toli, kur leidžiasi saulė?“ Tuomet aš jam atsakiau, kad ten yra laisvė. Gyvenome jau laisvoje Lietuvoje, nesupratęs mano kalbų, jis paklausė dar kartą: „O kas gi tuomet yra čia?“ Aš jam atsakiau, kad čia yra kalėjimas. Jis sutriko ir galbūt šiek tiek supyko, visai manęs nesuprato. Aš tik liūdnai pridūriau, kad lageryje gimęs žmogus, visada gyvens ir mirs lageryje. Ši lemtis tampa didžiausia jo persekiotoja.“

Skaudūs Sibiro tremtinių prisiminimai niekada nebus pamiršti. Tokios istorijos priverčia susimąstyti, bet ir galbūt bent maža savo širdies dalimi pajausti, ką mums reiškia praėję 25 metai po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Esame viena iš išrinktųjų tautų, kuri turi privilegiją ir didžiausią laimę gyventi laisvoje šalyje. Nes laisvės neapibūdinsi, ją reikia pajausti širdimi.