Laisvė – bauginantis tautos adrenalinas

Dažnai mėgstu savęs klausti: „Kas būtų, jeigu būtų?“ Paprasti, nuspėjami atsakymai manęs netenkina. Norisi pasukti galvą ir atrasti bent vieną įdomesnę mintį. Todėl kankinuosi, kol teisėjas, tupintis smegenyse, priima nuosprendį, kad atsakymas tinkamas.

„Laisvę laikau adrenalino sinonimu – ji smagiai pavojinga.“ Patricijos Kirilovos iliustracija.„Laisvę laikau adrenalino sinonimu – ji smagiai pavojinga.“ Patricijos Kirilovos iliustracija.

Kas būtų, jei aš, nepriklausomybės vaikas, būčiau eilinis okupantų augintinis? Kokią šiandieną regėtume, jei mūsų Tėvynės lemtingo perversmo laikotarpis taptų istorijos skyle, kurią užlopę, tęstume įsisenėjusios nelaisvės klestėjimą? Paprasčiau tariant, visas 25-erių metų triūsas sprogtų kaip kramtomosios gumos burbulas. Sprogtų gražiai – neliktų jokių pėdsakų ant mūsų skruostų. Koks tada būtų gyvenimas? Tokie klausimai turi būti atsakyti, kad nutrūktų mano minčių kančia.

Nepriklausomybės vaikai, tik iš vadovėlių, filmų bei girdėtų pasakojimų susidarę galimą vaizdą, atvira gerkle rėktų, kad toks gyvenimas būtų didžiausia tragedija. Šauktų, kol balsai užkimtų – jie tokie įsitikinę savo tiesa. Jiems nereikėtų kapstytis giliau, ieškoti argumentų. Neverta, nes ir taip viskas aišku. Bet ar tikrai?

Iki šiol buvau tikra, kad būčiau tų skardžiabalsių nepriklausomybės vaikų vadė – rėkčiau garsiausiai, o jie lyg robotai su įmontuotomis buldogo emocijomis kartotų mano skanduotes. Bet šiandien mane aplankiusi mintis supurtė visą susigulėjusį galvos turinį ir privertė permąstyti kai kuriuos dalykus. Supratau, kad neturėdami laisvės, turėtume kitą brangią vertybę – saugumo jausmą.

Močiutės ir seneliai galbūt nesmerktų manęs, nes jie dažnai nesmerkia ir sovietinio palikimo. O bendraamžiai, tikėtina, vos išgirdę šį mano visai nepatriotišką pareiškimą, pradėtų ruošti man giljotiną. Tikiuosi, nepamirštų paskutinio noro tradicijos, nes tuomet negirdėtų mano prakalbos – pasiteisinimo ir argumentų, ginančių jaunos panelės nuomonę.

Taigi, mieli bendraminčiai (bent iki šiol tokie buvote), noriu jums paaiškinti, kodėl suabejojau nelaisvos Lietuvos blogybėmis. Įžvelgiu tik vieną pranašumą – visokie „prie ruso buvo geriau“, mano nuomone, yra absurdiški ir menkaverčiai plepalai. Minėjau saugumo jausmą. Prieštarauju tiems, kurie teigia, jog galima būti laisvais ir saugiais vienu metu. Jaustis saugiai galima, bet visi žinome, kad jausmai ne visada atitinka tikrąją mūsų būseną. Tai lyg meilė iš pirmo žvilgsnio – ji gali išnykti, kai artimiau susipažįstame su žmogumi ir pirminis žavesys nublanksta atsivėrus visam asmenybės turiniui.

Laisvė yra žavinga tuo, kad galima ja mėgautis, jausti ypač stipriai. Ji kelia neapsakomą pasitenkinimą, priverčia jaustis gyvais. Tačiau jos bet kada galime netekti. Visiškai laisvas žmogus niekada nebus saugus, nes kartu su laisve į mūsų gyvenimą atplūsta daugybė naujų grėsmių ir pavojų. Todėl laisvę laikau adrenalino sinonimu – ji smagiai pavojinga.

Žmonės buriasi į bendruomenes, nes jos sukuria saugumo jausmą. Iš tiesų, didžioji dalis žmonijos yra bailiai, negalintys likti vieni. Mes patys ieškome būdų, kaip apriboti savo laisvę, kad sukurtume tinkamą jos ir saugumo balansą. Susirandame draugų, priklausome kompanijoms, grupėms, kolektyvams. Studentų draugijos, politinės partijos – tai ne tik bendraminčių susibūrimai, tai ir saugus kampelis vienišoms sieloms. Bandoje juk saugiau nei vienam.

Gyvenimas okupanto kišenėje – kažkas panašaus į būrimąsi bendrijon. Tik narystė čia privaloma, o laisvės ir saugumo jausmo balanso nėra, kadangi laisvė neegzistuoja. Žinoma, aš kalbu apie konkrečią laisvės rūšį – Tėvynės nepriklausomybę, tačiau ir saugumas okupacijoje visai kitoks. Jis egzistuoja, bet nėra absoliutus ir neteikia laimės. Iš tiesų, kai esi pernelyg saugus, tampi pasyviu Žemės gyventoju. Nesivargini dėl galimų pavojų, plauki pasroviui ir nustoji mėgautis gyvenimo teikiamu džiaugsmu. Nustoji gyventi, tik egzistuoji.

Vis dėlto bijoti yra gerai. Jei nebūtume iškovoję laisvės, jaustumėmės saugesni. Dabar nebijotume galimos buvusio okupanto agresijos ir rūpesčių turėtume mažiau. Nepaisant to, dabartiniai rūpesčiai, šalia vaikščiojanti baimė yra kiekvienos laisvos, nepriklausomos tautos ištikima draugė. Juk žinot, kas sakoma apie draugus, – jie dažnai erzina, bet be jų negerai…

Vienišių gyvenimą, kai šalia nėra jokių bendruomenės narių, gali gyventi tik drąsiausieji. Tokiu atveju saugumo jausmas – itin silpnas, o laisvė – maksimali. Tačiau vienam mėgautis neribota laisve yra liūdnas malonumas. Tokia vienišų maištininkų dalia.

Mes ne vieni. Esame viena vieninga bendruomenė, turinti draugų – kitų bendruomenių. Toks laisvės kiekis yra idealus nepriklausomai valstybei. Asmeninio, dvasinio saugumo mažiau nei prieš 25-erius metus, bet laisvės, tad kartu ir baimių – kur kas didesnis tūris.

Dabar mano teisėjas tyli ir šypsosi. Trinktelėjimas plaktuku reiškia, kad mano mintys patvirtintos. Telieka laukti kitų teisėjų nuosprendžių.