Vaclovas Augustinas: „Nemanau kad chorinė muzika yra pasenusi”

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kompozitorius ir dirigentas Vaclovas AUGUSTINAS pasakojo apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą sovietinės okupacijos metais ir dalinosi pamąstymais apie meno pokyčius šiandien – besidžiaugiant nepriklausomybės 25-mečiu. Savo kūrybinėje erdvėje – ankštame, pasislėpusiame nuo saulės spindulių, kambarėlyje Vilniaus centre – menininkas prisiminė žingsius laisvo žodžio link ir nerimavo dėl kylančios grėsmės Lietuvai šiandien.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, choro „Jauna muzika“ dirigentas Vaclovas Augustinas. BFL/Redo Vilimo nuotr.Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, choro „Jauna muzika“ dirigentas Vaclovas Augustinas. BFL/Redo Vilimo nuotr.

Gimėte ir augote Vilniuje. Kokį kultūrinį sostinės gyvenimą prisimenate iš savo jaunystės? Kaip atrodė to meto teatrai, kino ar koncertų salės?

Prisimenu, su tėvais eidavome į kiną, teatrą. Filmų buvo įvairių, galėjome matyti ir prancūziškų, ir amerikietiškų juostų. Spektakliai būdavo lietuvių kalba, todėl didelės kultūrinės priespaudos nejutau. Paauglystės metais pradėjau groti rokenrolą, paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse ir studijuodamas kūriau muziką grupei „Saulės laikrodis“. Be to, visa mano vaikystė ir paauglystė prabėgo berniukų chore „Ąžuoliukas“, dainavau ten nuo šešerių metų. Prisimenu daug kelionių, choras dažnai važinėdavo į Rusiją, Lenkiją, Rytų Vokietiją. 1980 m. koncertavome Suomijoje.

Kokios sąlygos mokytis bei užsiimti muzikine veikla buvo Jūsų studijų metais – nuo 1976-ųjų?

Anksčiau universitetų programos buvo sudaromos Maskvoje, o paskui pritaikomos nacionaliniams pakraščiams, sovietinėms respublikoms. Todėl pagrindinė pedagoginė koncepcija buvo sovietinė, tačiau meno sričiai ji nebuvo bloga. Žinoma, turėjome atiduoti privalomą duoklę sovietinei ideologijai. Koncertams reikėjo parengti po kelias sovietines dainas, tačiau kitas galėjome rinktis patys. Buvau pripratęs prie tokio dviveidiškumo. Studentai buvo pakankamai gerai ugdomi, turėjome visus reikalingus instrumentus – fortepijonai stovėjo kiekvienoje klasėje. Dabartinėje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo muzikos skaitykla ir nebloga muzikinių įrašų kolekcija. Visko užtekdavo. Inventoriaus trūkumą pajutau tik tada, kai turėjau su kuo palyginti. 1990 m. rudenį su grupe „Antis“ lankėmės Amerikoje, tada pamačiau, kad Bostono universitete galima gauti visas natas ir įrašus, reikia tik pasakyti muzikanto vardą ir pavardę. Lietuvoje taip nebuvo.

Kaip viskas keitėsi 1990 metais, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę? Kokios naujos galimybės atsivėrė menininkams?

Viskas keitėsi palaipsniui. Atsivėrė informaciniai kanalai, galėjome laisviau keliauti. Pradėjo plaukti informacija iš Vakarų Europos įvairiais pavidalais – knygomis, įrašais. Gavome labai daug sakralinės muzikos tekstų. Sovietiniais laikais šis žanras buvo prislopintas. O juk muzika yra susijusi su bažnytine tradicija. Taip pat po truputį modernėjo įranga, technologijos, aparatūra, garso įrašai, garso atkūrimo grotuvai, atsirado kompiuteriai. Tačiau svarbūs ir kiti dalykai, mums trūksta tam tikrų kultūrinių tradicijų, kurios negali atsirasti per 25-erius nepriklausomos valstybės metus.

Nuo 1992 m. Jūs esate Vilniaus miesto savivaldybės kamerinio mišriojo choro „Jauna muzika“ meno vadovas ir dirigentas. Ar žmonės noriai susirenka į Jūsų koncertus?

Susirenka. Chorinė muzika yra viena iš daugelio muzikos rūšių, ji turi savo nišą, savo klausytoją, kuriam dirba.

2010 m. už chorinio meno galių plėtrą ir sakralinės muzikos šiuolaikiškumą Jums buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Koks tai buvo įvertinimas Jums, kaip kūrėjui, kompozitoriui?

Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija yra didžiausias menininko įvertinimas mūsų valstybėje. Tik esu įsitikinęs, kad visi kūrėjai, kurie yra gavę šį apdovanojimą, dirbo ne tam, kad jį gautų, o todėl, kad tai yra jų misija ir pašaukimas.

25-eri laisvės metai valstybei – daug tai ar mažai?

Manau, mūsų gyvenimas Europos pakraštyje yra labai trapus dėl kaimynės iš Rytų. Žlugus Sovietų Sąjungai, jos imperialistinė ir agresyvi politika buvo nurimusi, per 25-erius nepriklausomybės metus visi patikėjo, kad Lietuva gali būti laisva. Tačiau matome, kad Rusija atsigauna, pavojus tampa lygiai toks pats, koks buvo anksčiau. Žinoma, negalime gyventi vien tik baimės atmosferoje, bet kiekveną akimirką turime galvoti, kaip apsiginti patiems ir apginti tai, ką turime – didžiausią vertybę – laisvę. Mąstant apie laisvės išsaugojimą kultūriniai dalykai tampa ne tokie svarbūs, pasislenka į antrą planą.

Kas Lietuvos kultūriniame gyvenime šiandien Jus džiugina labiausiai?

Džiaugiuosi, kad Vilnius yra labai intensyvaus kultūrinio gyvenimo miestas. Kiekvieną dieną sostinėje įvyksta keliasdešimt renginių, juos verta aplankyti. Nedidelė valstybė, tuo gali didžiuotis. Tačiau yra ir nedžiuginančių dalykų. Nedidelė kultūrinė rinka neskatina lietuvių menininkų konkurencijos bei kokybės kontrolės. Ypač muzikos srityje – gali groti ir dainuoti kaip nori, visi vieni kitus pažįsta ir bijo pasakyti kritišką žodį.

Ko palinkėtumėte Lietuvai laisvės 25-mečio proga?

Šiandien aš palinkėčiau taikos. Mes gyvename tokioje geografinėje zonoje, kur niekada nebus ramu, todėl nuolat reikėtų būti budriems. Linkiu kiekviename žingsnyje saugoti savo kalbą, savo valdžią, savo žemę.

Patalpinta: 25 pavasariai