Apie laisvę keliauti ir lietuvių nuotykius užsienyje
Šiais metais, Lietuvai švenčiant dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus, daugelis susimąstome, ką gi iš tiesų mums reiškia laisvė. Nors tai – abstrakti sąvoka, vis dėlto esama sričių, kuriose pavyksta išvengti nesutarimų tarp įvairių kartų atstovų. Viena tokių – laisvė keliauti.
Lietuviai labiausiai mėgsta poilsines keliones. R. Širvinsko - Makaliaus asmeninio archyvo nuotr. Įgimtas polinkis keliauti
Tapę nepriklausomos valstybės gyventojais, lietuviai pradėjo masiškai keliauti. Laisvė suteikė galimybę aplankyti tuos kraštus, kuriuos dauguma tautiečių buvo matę tik nespalvotuose paveikslėliuose bei filmuose. Tuo laikotarpiu kelionių vadovu dirbęs žurnalistas bei rašytojas Algimantas Čekuolis teigė, kad masines keliones skatino lietuviams įgimtas veržlumas bei noras pamatyti pasaulį, į kurį vartai ilgus dešimtmečius mums buvo užverti.
Prieš dvidešimt penkerius metus, daugelis lietuvių nežinojo, kaip elgtis išvykus į kitas šalis. Be to, ir Europa dar mūsų nelaikė savais. Pasak A. Čekuolio, girdėjo, kad mes jau ne raudoni, bet nelabai tuo tikėjo. „Juolab, kad dar truputį keistai rengėmės, o pakliuvę į Vakarus elgėmės kaip hunai. Reikėjo kiekvienos šalies vizų į kiekvieną pasą, keliasdešimties egzempliorių bendro keleivių sąrašo, kertant sieną – laukti sunkvežimių ir lengvųjų automobilių eilėje. Prancūzų žandarai turėjo šlykštų paprotį sustabdyti autobusą iš Rytų kur nors plyname lauke. Atsukę varžtus nuimdavo lubų plokšteles, tikrindavo atsargines padangas. Per vieną kelionę maršrutu Vilnius – Vokietija – Prancūzija – Ispanija – Italija – Austrija – Čekija – Lenkija, septyniasdešimtmetė Onutė Paryžiuje, viešbutyje pasikišo savo pasą po pagalve ir apie jį prisiminė tik tada, kai nuvykome į Madridą. Nusikaltėlių rinkoje lietuviškas moters pasas tada kainavo 400 dolerių. Puoliau skambinti į tą viešbutį. Mane patikino, kad niekas nieko nerado. Istoriją, kaip Onutę nelegaliai pervežėme per visas sienas, kaip nukreipėme pasieniečių dėmesį, papasakojau knygoje „Iš ko šaiposi pasaulis“, pasiskaitykite“, – linksmais prisiminimais dalijosi A. Čekuolis. Anot pašnekovo, su daugybe šmaikščių situacijų teko susidurti lietuviams pramokus užsienio kalbų. Išmokę kelis panašius žodžius, keliautojai tikėjosi žinias pritaikyti svetur. „Dviems šešiolikmetėms panelėms Liublianoje pareiškus, jog jos nori „кровать“ (liet. lova), padavėjas nustemba, bet atveda dvidešimtmetį ir paklausia: „Ar šis tiks šiąnakt?“ Iš tiesų, jos norėjo užsisakyti krevečių (rus. kреветка).
A. Čekuolis pasakojo, kad lietuviai keliavo ir sovietinėje Lietuvoje. Tiesa, tokios kelionės buvo retos ir atidžiai stebimos saugumiečių. Atkūrus Nepriklausomybę, lietuviams patraukliausios tapo Ispanija ir Portugalija. Tokį keliautojų pasirinkimą lėmė noras pažinti šių šalių kultūrą, klimatą bei žmones, kurie, lyginant su lietuviams pažįstamais slavais bei germanais, buvo egzotiški.
Žurnalistas pripažįsta, kad šiandien situacija yra visiškai pasikeitusi. Retas, kuris atpažins lietuvį svetur, nebent tautietis sutikęs kitą tautietį nulydės jį piktu žvilgsniu. Bet turbūt nė vienas iš jų nešokinės per sukamuosiuos metro vartelius ir net labiausiai išsiblaškęs žmogus kelias valandas neklaidžios po prekybos centrą ieškodamas išėjimo.
Jauno keliautojo sėkmė
Nepriklausomybė suteikė galimybę ne tik laisvai keliauti, bet ir kiek kitaip pažvelgti į kelionių verslą. Dabar žodis „laisvė“ jaunam žmogui asocijuojasi su kelionėmis bei veiklumu, tačiau novatoriškos idėjos, susijusios su kelionių laisve, visuomenėje ne visuomet yra vertinamos teigiamai.
Būdamas aštuoniolikos metų, Rimvydas Širvinskas – Makalius įkūrė kelionių agentūrą, kuria lietuviai labai susidomėjo. Tačiau įkurti kelionių verslą nebuvo paprasta. „Jauno žmogaus nepripažįsta, juo bandoma pasinaudoti. Visuomenės nuomone, jaunas verslininkas nėra patikimas“, – guodėsi Makalius.
Kiekvienas lietuvis per atostogas nori išvengti lietaus ir nenumatytų išlaidų. Lyg gandrai rudenį, tautiečiai noriai palieka savo namus, kad kokybiškai ir nebrangiai pailsėtų svetur. Jaunasis verslininkas savo sėkmę sieja būtent su jo įkurtoje agentūroje siūlomomis pigiomis poilsinėmis kelionėmis. Anot R. Širvinsko, patys populiariausi – pigūs skrydžiai į Maljorką, Maltą bei Siciliją. Daug keliaujama po Europą, Aziją, daugelį metų Lietuva pirmauja kelionėmis į Turkiją.
„Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, buvau dviejų mėnesių, taigi laisvę suprantu kiek kitaip, nei mano tėvų, senelių kartos žmonės“, – sakė kelionių agentūros „Makalius“ įkūrėjas. Jo laisvė – tai kelionės po platųjį pasaulį, naujai atrandami horizontai bei džiaugsmas, kad gali skatinti kraštiečius daugiau keliauti.
Kitokie kelionių horizontai
Nors daugeliui kelionės asocijuojasi su maloniais įspūdžiais bei artimiesiems skirtais banaliais suvenyrais, esama ir kitokio pobūdžio kelionių. Atkūrusi Nepriklausomybę, Lietuva susidūrė su emigracijos problema, kuri išlieka aktuali ir šiandien. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per pastarąjį dvidešmtmetį iš Lietuvos emigravo 615 tūkst. gyventojų. Lyginant Lietuvą su kitomis nepriklausomomis Baltijos šalimis, nuo 1990 – ųjų iš Lietuvos emigravo daugiausiai gyventojų.
A. Čekuolio nuomone, seniau mūsų gyventojus emigruoti skatino noras užsidirbti. Šiandien į turtingas šalis – Jungtines Amerikos Valstijas bei Australiją – plūstelėjo kitų turtingų šalių gyventojai. Europoje šiuo metu daugiausiai uždirbama Šveicarijoje. Prancūzija patraukli dėl gyvenimo kokybės, liberalių šeimos įstatymų. Paradoksalu, kad ir minėtų valstybių gyventojai emigruoja. „Žmonių instinktas dairytis naujų horizontų – senas kaip pasaulis“, – teigė pašnekovas. Jis sakė, kad dabartinės emigracijos negalima lyginti su pabėgimais iš šalies okupacijos metais. Šiuolaikinis emigrantas bet kada gali grįžti į savo valstybę, o sovietmečio pabėgėliui kelio namo nebebuvo. A. Čekuolis neslėpė, jog dirbdamas žurnalistu galėjo daug keliauti, tačiau nei jam, nei jo žmonai minčių apie pabėgimą nekilo. „Žmogui gali perpilti kraują, bet neįmanoma ištrinti atsiminimų apie jo vaikystę, ryšių su tėvu ir motina, draugais, pirma meile“, – teigė jis.
A. Čekuolis emigraciją vertino kaip problemą, kurios nepavyko išvengti nė vienai tautai. Jo nuomone, emigracija negali būti stabdoma dirbtinai, nes, tai – viena iš mums laisvės suteiktų galimybių. Jei norime, kad kuo mažiau piliečių išvyktų iš Lietuvos, turime sudaryti palankesnes gyvenimo sąlygas mūsų šalyje.
