Kuriantys Jonavos miesto legendą
Mažytis kaip siuvėjo smeigtukas, pasimetęs neaprėpiamoje visatoje. Taip Jonavos miestą apibūdina tarpukariu Jonavoje gimęs žydų kilmės rašytojas Grigorijus KANOVIČIUS. Šiandien tai devintas pagal gyventojų skaičių Lietuvos miestas. Iki Antrojo pasaulinio karo 80 proc. miesto gyventojų sudarė žydai, o sovietmečiu Jonava tapo chemijos pramonės centru, tačiau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėjo nykti: 1989 metais Jonavoje gyveno daugiau nei 36 tūkstančiai gyventojų, o šiandien jau nebėra nė trisdešimties. Nedaug išlikę ir žydų kultūros pėdsakų. Todėl G. Kanovičius bando išsaugoti miesto praeitį, o antrai kadencijai perrinktas Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas SINKEVIČIUS – atrasti kryptį, kuria miestas turėtų pasukti ateityje.
G. Kanovičius prisipažįsta, jog nors ir aplankė daugybę puikių pasaulio miestų, tik gimtojoje Jonavoje buvo iš tiesų laimingas. E. Levin (Bernardinai.lt) nuotr. Grigorijus Kanovičius. Žiūrintis į žvaigždes
„Kanovičiau, jei žiūrėsite į savo žvaigždes, iš jūsų kažkas išeis“, – taip rašytojui, pradėjusiam rašyti žydų tema, pasakė tuometinė leidyklos „Vaga“ redaktorė Aldona Liobytė. Nors iš amatininkų šeimos kilusiam G. Kanovičiui daugelis pranašavo panašų kaip ir artimųjų likimą, jo apsisprendimas buvo aiškus: „Aš žiūriu į žvaigždes.“ Taip ir vadinosi pirmoji Sovietų Sąjungoje išleista G. Kanovičiaus autobiografinė apysaka apie žydų gyvenimą, o šiandien jo bibliografijoje – 11 romanų, kurie sudaro savotišką Lietuvos žydų gyvenimo sagą.
Rašytojas teigia, jog rašydamas apie žydus jaučiasi stipresnis ir doresnis, nors daug metų atidavė ir dramaturgijai, parašė scenarijus tokiems kino filmams kaip „Ave, Vita“, „Ilga kelionė prie jūros“ ir kt. Kinas išmokė rašyti trumpiau, bet kartu sukėlė rimtą pavojų įklimpti į socialistinį realizmą. Reikėjo jį nugalėti ir grįžti prie savo temos, nors sovietmečiu, kai antisemitizmas buvo kone valstybinė religija, rašyti apie žydus – „kelias, grįstas aštriais akmenimis“: cenzoriai darkydavo rankraščius, apsišvietę kultūros žandarai žydų temai buvo labai atidūs ir negailestingi.
„Atmosfera sovietmečiu buvo itin slogi, ypač žydams. Visi žydai nuo kūdikio lopšyje iki seniausio senio buvo „liaudies priešai“. Matyt, toks buvau ir aš, ir mano kūryba. Kita vertus, Lietuvoje padėtis buvo lyg ir švelnesnė. Čia dar galėjai rašyti, dainuoti jidiš kalba ir saviveikliniame teatriuke vaidinti žydų autorių pjeses. Kurį laiką Vilniuje veikė žydų našlačių prieglauda, mažytis muziejus ir mokyklėlė. Tačiau kruvina netolimos praeities ir Kremliaus antisemitinė mirtina smarvė vis stipriau smelkėsi į žmonių sąmonę“, – sovietmetį prisimena rašytojas.
Šiemet rašytojui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už atminties jautrumą ir humanistinių vertybių sklaidą. Būtent istorinė praeitis įkvepia G. Kanovičių kurti. Praeities apmąstymas – tarsi gyvenimas dviejuose pasauliuose. Tai ir didis stebuklas, ir našta, nes rašytojo praeities pasaulis – bebaigiantis išnykti. G. Kanovičius svarsto net apie žydų istorijos pabaigą Lietuvoje, nors priduria, jog dėl to norėtų klysti.
Vis dėlto šiuo metu Izraelyje gyvenantis menininkas prisipažįsta, kad nors per gyvenimą aplankė daugybę puikių miestų, tik praeityje, gimtojoje Jonavoje buvo iš tiesų laimingas: „Mažytė Jonava – mano lopšys. Prisimenu tą tyrą meilę žmonėms, gamtai ir gyvulėliams, meilę, kurią pastoviai man skiepijo mano namiškiai. Net senelės barniai ar retkarčiais net mojavimas rykšte buvo nuoširdi tos meilės išraiška. To neįmanoma užmiršti ir ta meilė ligi šiolei maitina paliegusią sielą ir, be abejo, mano kūrybą.“
Su gimtine Lietuva nebuvo lengva skirtis ir 1993 metais, kai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo daugelis rašytojo artimųjų nutarė išvykti į Izraelį. G. Kanovičius su žmona Olga ryžosi pasekti jų pėdomis ir tvirtina, jog Izraelyje jaučiasi ypatingai – savas tarp savų: „Tai retas ir nepakartojamas jausmas. Kas gerbia mane, kas ne, myli mane ar nemyli – neturi reikšmės. Svarbiausia, kad visi savi. Iš jų niekuomet neišgirsi: „Prakeiktas žydpalaiki, nešdinkis iš čia, jei nori likti gyvas.“
G. Kanovičiaus teigimu, būtent tai ir yra laisvė – nebūti kitų engiamam ir pačiam kitų neengti, nepersekioti ir su ramia sąžine nežudyti. Buvęs Sąjūdžio tarybos narys prisimena, jog Sąjūdžio metais Lietuva buvo energingesnė ir atrodė, kad gali daug ką pasiekti, tačiau šiandien ekoniminiai interesai dažnai tampa svarbesni už dvasines vertybes. Didelė grėsmė Lietuvai, pasak G. Kanovičiaus, ir emigracija.
Kalbėdamas apie savo vardo premiją, nuo 2014 metų teikiamą tautinių mažumų tema rašantiems Jonavos moksleiviams, rašytojas tikina, jog nepataikaudami jokiai ideologijai turime gerbti savo šaknis, savo ištakas, nes atmintis yra mūsų lobis, mūsų nuolatinė atrama: „Reikia skatinti jaunimą uoliai dirbti savo Tėvynės labui, turtinti savo žinias. Tik taip, mano įsitikinimu, galima paversti Lietuvą ne būsimų emigrantų tarpstote pakeliui į užsienį, bet patrauklia ir klestinčia Europos šalimi.“
Mindaugas Sinkevičius. Ieškantis miesto veido
Mindaugas Sinkevičius Jonavos rajono savivaldybės meru tapo 2011 metais. Jis tituluotas ir jauniausiu, ir geriausiu meru Lietuvoje, o Jonava per šį laiką tapo modernesnė, gražesnė, gavo net du „Auksinės krivulės“ apdovanojimus, teikiamus geriausioms savivaldybėms. Kas šis žmogus, išdrįsęs svajoti ir prikelti miestą naujam gyvenimui?
„Vaikystėje svajojau tapti profesionaliu futbolo žaidėju, bet tėvai turėjo kitokių planų dėl mano ateities, todėl ragino daugiau mokytis. Aš ilgai negalėjau savęs atrasti – studijos trijose skirtingose aukštosiose mokyklose buvo mano ieškojimų kelias. Ir vis dėlto atradau save ne akademinėje veikloje, bet visuomeninėse organizacijose“, – pasakoja M. Sinkevičius ir priduria, jog priežasčių, kaip per tokį trumpą laiką jam pavyko pasiekti tai, ko daug kas siekia visą gyvenimą, yra įvairių: „Man dar mokykloje patiko imtis atsakomybės. Matydamas problemą aš noriu ją išspręsti. Man nepatinka prašyti kitų – tai užtrunka ilgiau ir kitam kartais tai net neatrodo problema. Aišku, visada mačiau ir tėvo pavyzdį, o tėvai vaikams yra pirmieji autoritetai.“
Vis dėlto M. Sinkevičius pabrėžia, jog tėvas (dabartinis susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius) niekada jo nestūmė į politiką: „Nors daug kas sakydavo, kad tėvas atvedė sūnų į politiką, tėvas čia „pasodino“, bet tėvelis gi neatves sūnaus už rankelės, nepastatys ir nepasakys tautai: „Čia būsimas meras.“ Gal tą galima padaryti Šiaurės Korėjoje, bet Lietuvoje, kur žmonės mąstantys, kur laisva valia gali rinktis, toks dirbtinis dinastijų kūrimas ne tik kad nereikalingas, bet ir žalingas.“
Būdamas vos 23-ejų, M. Sinkevičius tapo jauniausiu vicemeru Lietuvoje, o po ketverių metų ir jauniausiu meru, tačiau teigia, jog jaunumo bruožas, įvardijamas kaip pagrindinis atributas, jam beveik tas pat kaip aukščiausio, storiausiausio ar labiausiai nuplikusio mero etiketė. „Žinau, kad esu čia laikinas ir neketinu užgrobti mero kėdės dešimtmečiams, todėl norėčiau išlikti žmonių atminty ne kaip jauniausias, o kaip kokį nors esminį pokytį padaręs žmogus. O Jonava dar neatradus savo kelio, kaip ir dauguma mažesnių miestelių“ , – pasakoja Jonavos meras.
Nuo 2011 metų, kai M. Sinkevičius tapo Jonavos meru, miestas pasikeitė kardinaliai. Meras pasakoja, jog kompiuteryje turi nuotraukas, kaip atrodė miesto aikštės, stadionai, kai kurios mokyklos, vietos, kur dabar nutiesti dviračių takai. Nors visa tai buvo prieš 3-4 metus, kai kurie vaizdiniai jau išnykę iš žmonių atminties. Žmonės priima pokyčius kaip natūralius. Tačiau žmonių elgesys nesikeičia taip greitai, kaip galima pakeisti aplinką, nors jau atsiranda pagarba miestui, pasididžiavimas. „Nutiesti kelią yra lengviau nei pakeisti žmogaus sąmonę“, – pastebi M. Sinkevičius.
Jo tikslas – kad ir Jonavoje žmonės galėtų oriai gyventi, dirbti ir užsidirbti, kad sumažėtų vidinės emigracijos mastai. Tačiau tai įgyvendinti, pasak Jonavos mero, trukdo ir valstybės vykdoma politika, kuri regionams nėra teisinga: „Iliustruosiu tai faktais: ES parama yra dalinama nacionaliniu ir regoniniu lygiu. Savivaldybių atstovai susitikę pasidalina ne daugiau nei 10-12 proc. visų pinigų. Visa kita dalinama per sostinę, per ministerijas, kitaip tariant, prioritetai nuleidžiami iš Vilniaus.“
Meras pasakoja, jog ir pats po studijų Vilniuje dvejojo, ar grįžti į gimtąją Jonavą, tačiau dabar kiekvieną kartą nuvykęs į Vilnių, kaip ir į didžiuosius pasaulio miestus, jaučiasi menkavertis, niekam nereikalingas, o Jonavoje – savas, galintis kai ką pakeisti.
Pasak mero, nors dabartinis darbas jam ir sekasi, ateityje politinė veikla gali būti tik trūkumas, nes verslo pasaulyje į politikus žvelgiama įtariai, įrašai CV apie jauniausią merą įspūdžio nedaro: „Dabartinio darbo patirtis, tikėtina, kiš koją bandant save realizuoti versle, nes juk visi galvoja, kad politikai yra vagys, korumpuoti, sėdi, augina pilvus ir apskritai yra niekam nereikalingi išlaikytiniai.“
M. Sinkevičius tiki, jog atgaivinti regionus įmanoma, tik reikia visų sutarimo, o dabar požiūrių yra įvairių ir kiekvienas valstybę bando kreipti kitokiu keliu. Sau meras kelia uždavinį, kad kiekvienas jonavietis Jonavoje jaustųsi laimingesnis nei gyvendamas sostinėje.
„Mes daug kalbėjome apie miesto grožį, bet žmogui reikia ir darbo, uždarbio, todėl šią kadenciją nemažai laiko skirsiu sudaryti geras sąlygas plėtoti verslą Jonavoje. Kad Jonava būtų konkurencingas rajonas lyginant su kaimynais“, – ateities darbais dalinasi Jonavos meras. Jis pabrėžia, jog norėtų sukurti plačiai atpažįstamo miesto įvaizdį, net jei dėl to Jonavoje reikėtų įrengti ateivių muziejų…
