Algirdas Šeškus: „Vykdytoju būti labai liūdna“

Įėjus į fotografo kabinetą pasitinka ore plėvesuojančios, ant didelių audėklo skiaučių atspausdintos nuotraukos. Jose – dūmuose paskendusių žmonių veidai, ugnis susilieja su dangumi. Vienoje iš jų ramiai žingsniuoja karvė. „Tai ritualinis mirusiųjų deginimas Nepale, – paklaustas, kas čia pavaizduota, atsakė fotomenininkas, Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Šeškus, – Pakabinau prieš parodą čia, kad pajusčiau, koks bus tų plevėsuojančių nuotraukų efektas. Tai dabar štai gyvenam kartu.“ Laisvai kambaryje plaukantys vaizdai nuteikia pokalbiui apie laisvę. Meną. Ir žmogų jame.

Iš knygos „Meilės lyrika“. Algirdo Šeškaus nuotr.Iš knygos „Meilės lyrika“. Algirdo Šeškaus nuotr.

Kas Jums yra laisvė?

Laisvė neapibrėžiama vien tiktai kaip politine laisvė, santvarka. Menininkams svarbu būti laisviems ne tik nuo valstybės, bet ir nuo visuomenės, šeimos, mylimo žmogaus diktato, todėl jie sunkiai prie jų pritampa. Sako, kad menininkai būna palaidi, bet jie nori būti palaidi įvairiomis prasmėmis, ir tai yra suprantama. Privalai būti palaidas, kad atrastum kažką nauja, nes kitaip menas nustoja būti įdomus. Nustoja būti menu. Jei nori ką nors suprasti, padaryti kažką nauja, turi nusipurtyti sena. Todėl menininkas turi būti laisvas nuo visko. Kadaise aš, dar prie sovietų, gavau tarptautinį apdovanojimą, kažkokį medalį. Aš jį nusinešiau ant Žaliojo tilto ir įmečiau į upę. Kad būčiau laisvas nuo visų tų šiukšlių.

Net apdovanojimai apriboja?..

Žinoma, aš labai daug jėgų dedu, kad jų nebūtų mano gyvenime, pasąmonėje, sąmonėje, mano aplinkoje. Kad apdovanojimas netvyrotų ir neįpareigotų. Kai man jį suteikė, skambino labai daug žurnalistų iš visokiausių leidinių, ir aš visaip stenėdamas nevykusiai apie tą apdovanojimą kalbėjau. Žurnalistas tikriausiai pamanė, kad mane ištiko gražbylystės stoka, šokas, jis man bandė padėti. Sako: „Žinoma, šis apdovanojimas Jus įpareigoja.“ Jau tikrai neįpareigoja. Jokie apdovanojimai neįpareigoja. Darau ką noriu ir kaip noriu. Laisvė yra vien tai, kad nesistengi niekam įtikti. Juk visada stengiesi įtikti – darbdaviui, žmonai, valdžiai, įstatymui. Kuo labiau tave stengiasi suvaržyti, tuo stipriau jauti laisvės trūkumą. Prie sovietų buvo nepakenčiama, labai…

Taigi kūrybinė laisvė ir valstybės laisvė vis dėlto yra glaudžiai susijusios?

Aišku, valdžia labai nori pažaboti menininkus. Kas Rusijoje darosi, kaip menininkai turi giedoti. Ir prie sovietų taip pat buvome varžomi įvairiais būdais. Pastaruoju metu tai daroma ne represijomis, o apdovanojimais, mokėjimais. Dabar štai gavau Nacionalinę premiją, manau todėl, kad sovietmečiu buvau netinkamas. Visai netinkamas.

Menotyrininkė Margarita Matulytė pavadino Jus avangardo pradininku Lietuvoje. Tai yra taisyklių laužymo kryptis, o be laisvės jų, ko gero, nepalaužysi?

Taip, žodis „avangarde“ reiškia būti priekyje, o būti priekyje mene tai visų pirma sulaužyti ir daryti, sulaužyti ir daryti. Aišku, jeigu laužai neturėdamas ką veikti, tai tuomet jau prasideda chuliganizmas (juokiasi). O jeigu laužai tam, kad padarytum kažką nauja, neigiamos reakcijos sulauksi kaipmat. Kažkam labai patinka nieko nekeisti ir palikti viską kaip yra. Čia žinote, kaip anekdote apie begemočiuką, kuris kviečia seną begemotą saulutėje pažaisti, o begemotas lieka savo prisiusiotoj baloj ir sako: „Na, kaip aš čia viską paliksiu.“ Taip ir žmonės – jie tupi savo šiltame šlapime ir nenori išeiti į platesnę erdvę.

Gal visuomenei trūksta ryžto ką nors keisti? Nes kai laisvės nebuvo, jie jos siekė ir labai stengėsi gauti. O dabar kai nėra ko siekti, jie dažnai pasilieka savo šiltoje baloje?

Tai, kas įvyko prieš dvidešimt penkerius metus, yra labai svarbu. Kai Maskvoje prasidėjo pučas ir iškilo pavojus laisvei, aš jau buvau susikrovęs mantą ir pasiruošęs bėgti, nes sienos jau buvo pakankamai laisvos. Nenorėjau likti prie sovietų, jeigu jie kartais grįžtų. Nes kūrybai anais laikais buvo visai prastai.

Dabar norėčiau Jūsų paklausti apie Vilnių, kadangi labai dažnai jį fotografavote. Jūs gimėte čia?

Taip, esu vilnietis nuo praeito šimtmečio keturiasdešimt penktųjų metų (juokiasi).

Koks Vilniaus gyvavimo laikotarpis Jums labiausiai įstrigęs į širdį? Kada Jūs Vilniuje jautėtės geriausiai? Ir ko jame pasiilgstate?

Jeigu ne šis kaimas, kuriame dabar gyvenu, traukčiausi dar toliau į kaimą. Nežinau, gal čia senatvės požymis… Kai Vilnių fotografavau, jis buvo man labai svarbus, nors tuomet aš nesupratau jo svarbos. Čia lyg marškiniai, kuriuos dėvime. Ar jie mums svarbūs? Juk ne, marškiniai yra tiesiog marškiniai. Bet jeigu dabar atsitiktų taip, kad mes būtume šaltyje ir pliki, tai galvotume, kokie svarbūs tie marškiniai, kuriuos vakar turėjome. Šia prasme Vilnius, kurį aš fotografavau kokiais 1975-1985 metais, pasirodo, man buvo labai svarbus. Nors tada tai buvo tiesiog mano aplinka, kitos aš neturėjau. Aš buvau tuose marškiniuose, Vilniaus mieste.

Dabar ilgiuosi gatvių, statinių. Juk per automobilius aš nematau pirmojo namo aukšto. Niekur nebėra pirmojo namo aukšto. Visi užstatyti automobiliais. Namai prasideda nuo antrojo aukšto, aš nebesuvokiu statinio, nesuvokiu proporcijų. Juk statinys yra meno kūrinys, o aš matau tik jo dalį. Žinoma, man sako: „Pridėkim mašinas, dar kažką pridėkim.“ Tai va tie jauni žmonės nepadaro, aš nematau, kad kažkas pridėtų tas mašinas, tą chaosą. Gabūs, jauni fotografai, gabūs menininkai, išeina į save ir ieško kažkokių įtampų, prisigalvoja kažkokių performansų. Jie bando ieškoti išraiškos savyje, o ne išorėje. Ir todėl Vilnius… Dabar visas Vilnius susiėjo į tas Žaliojo tilto skulptūras. Manęs klausė apie jas. Juoba, kad mano pirmoji knyga vadinasi „Žaliasis tiltas“. Ir „Žaliasis tiltas“ ne šiaip sau atsirado. Aš prie Žaliojo tilto gimiau, kai ten nebuvo jokių „Europų“ ir Centrinių universalinių. Buvo daržai, augo bulvės, ir mes tarp tų bulvių augome. Atsimenu tų daržų, žolės kvapą. Eidavom prie upės maudytis, reikėjo rasti vietą, kurios nebuvo užėmę sieliai. Sielininkai čia sustodavo pailsėti, nusipirkdavo kažko kelionei – jie plukdė medžius į Klaipėdą. Tas Vilnius buvo kitoks, ten mano tėviškė. Aš atsimenu seną medinį tiltą, paskui pastatė šį, gelžbetoninį, pastatė skulptūras. Buvo toks laikas, buvo toks menas, tokias skulptūras darė. Labai bijo tų skulptūrų tie, kurie kažko bijo. O aš nebijau rusų, nebijau kareivių. Aš tiek daug praėjęs, tiek daug matęs gyvenime, man šitai nebaisu. Aš labai ramiai į visa tai žiūriu. Kitą vertus – griaukit, aš jau nufotografavau (juokiasi).

Iš knygos „Žaliasis tiltas“. Algirdo Šeškaus nuotr.
Iš knygos „Žaliasis tiltas“. Algirdo Šeškaus nuotr.

Bet ar žmonės, pradedami naują gyvenimo etapą, turėtų atsikratyti visko, kas buvo prieš tai?

Žinoma, neturėtų. Mes esam suformuoti aplinkos ir mėginti iš savęs išplėšti kokį apendiksą ir manyti, kad čia velnio pakišta – juokinga. Bijant, kad nudvėsi badu, galima ir savo koją suvalgyt. Aš palikčiau viską kaip yra. Jei labai bijome, galime tą tiltą kur nors miške pastatyti. Neris teka per miškus, tegul stovi tiltas. O šiaip jau galima ir naują tiltą pastatyti. Manau, kad šitos skulptūros savo politinę reikšmę jau seniai prarado. Juk dėl politinių dalykų jas nori naikinti, ne dėl estetinių. Su estetika ten viskas tvarkoj buvo. Na, tiek to. Yra kaip yra.

Jūs ilgai dirbote televizijoje, kuri yra svarbi visos žiniasklaidos dalis. Ar galėtumėte palyginti – kada televizijoje buvo daugiau meno, kūrybos?

Tais laikais, kai norėdavom daryti kažką meniškesnio, mums sakydavo: „Eikit į kūrybos sąjungą, o čia yra politinis ruporas, čia turime sakyti tą ir tą.“ Aš manau ir dabar yra kažkas panašaus. Bet sunku pasakyti. Fotografavau baleriną Leokadiją Aškelovičiūtę, vieną iš primadonų (rodo nuotrauką – aut. past). Fotografavau ją besiilsinčią, kalbančią su partneriu, dar kažką veikiančią. Tokių dalykų neparodysi per televiziją, per televiziją viskas turėdavo būti labai gražu, labai iščiustyta. Šiaip man patiko tie dešimt metų televizijoje. Paskui aš išėjau į gryną meną, gryną fotografiją. Turiu tokią savybę: kai tik perprantu kažką ir nieko naujo nebėra, aš traukiuosi, nes vykdytoju būti labai liūdna. Daryti tą patį per tą patį, ką esi daręs anksčiau. Bet va paprašė padaryt knygą iš to meto. Labai geras dailininkas daro, Gintaras Didžiapetris. Susipažinom, susidraugavom, kartu dalyvavome parodose. Manau, bus meno knyga, taip ir pasakiau A. Siaurusevičiui – LRT generaliniam direktoriui: „Nemanyk, kad bus tik portretų kolekcija, nemanyk, kad bus prisiminimų knyga.“ Bus tiktai menas. Aš kitaip fotografavau koncertus ir renginius, ne taip, kaip juos mato žiūrovas.

Fiksavote užkulisius, kurių paprastas žmogus nemato?

Taip, užkaborius visokius.

Jūsų nuotraukose dažnai pavaizduoti žmonės. Koks turi būti žmogus, kad Jūs jį nufotografuotumėte?

Ar mano nuotraukose žmonės žiūri į žiūrintįjį?

Kiek pastebėjau – ne.

Taip yra todėl, kad man įdomus žmogus, o ne tai, ką jis sako. Mes esame stebėtojai, tyrėjai. Aš nenoriu, kad nuotraukoje, pavyzdžiui, kokia nors mergaitė žiūrėtų į mane akis išvertusi. Man labiau patinka žmogaus nugara negu priekis. Nugara išreiškia viską. Sakoma, akys – sielos veidrodis. Man nereikia žmogaus atspindžio, man reikia jo tikro, visiškai nuogo, kad nebūtų jokios demonstracijos. Nugara geriausiai išreiškia visus šituos dalykus. Jeigu mes matytume šio žmogaus veidą (rodo nuotrauką – aut. past), akis, mes negalėtume matyti jo, apibendrinimo. Matytume jį tik kaip vieną žmogų, o man reikia, kad vienas žmogus reikštų visus žmones. Žmogus man rūpi. Tačiau konkretus žmogus – ne. Konkrečių yra septyni milijardai. Jeigu padarysi tiek fotografijų – nebus laiko joms peržiūrėti. Aš galiu nufotografuoti vieną žmogų ir jis reikš septynis milijardus žmonių. Štai kas man svarbu. Man nepatinka, kad mes priskiriam save prie kažko. Tai šiek tiek kvepia bejėgiškumu, tas toks „oi, čia Lietuva, oi, mes lietuviai.“ Sakoma, kad mes kartu stipresni. Bet jeigu esi pats sau pakankamas? Jeigu esi stiprus savaime? Tada labai ramiai į viską žiūri. Čia jau toks menininko dalykas, jis nemėgsta priklausyti organizacijai, netgi vadinamai Lietuva.

Tuomet paklausiu Jūsų kaip piliečio: ar menininkai turėtų dalyvauti politinėje veikloje? Sąjūdyje jų dalyvavo tikrai nemažai.

Manyčiau, menininkai tada padarė tai, ką turėjo padaryti. Tai buvo momentas, kai reikėjo laužyti taisykles ir jie puikiausiai tai darė. Bet kai reikia kurti, ir ne eilėraštį, o ekonomiką, tada į pirmas gretas išėjo profesionalai – ir tegul sau. Ateina ir dabar tų menininkų į valdžią, koks dainininkas prieš karjeros pabaigą . Jie ateina į Seimą, tačiau jie jau nebe menininkai. Jie tiesiog ieško sau vietelių. Lūžių periodais menininkai galėjo vesti, kaip per Prancūzų revoliuciją ir kitais svarbiais istorijos momentais. Jie nebijo siekti šviesos. Bet šviesa nėra įstatymas, gamykla ar kelias – ir va tada turi ateiti tie, kurie gali kurti įstatymus, tiesti kelius. Menininkui valdžioje jau nebėra ką veikti. Tada jie turi daryti savo darbą – rašyti eilėraštį, tapyti paveikslą. Jie turi sudalyvauti, o paskui išeiti patys. Jie gali uždegti tautą, jie tinka fejerverkams. Tačiau kai reikia valgyti, turi ateit artojas ir išarti lauką, ir žinoti, kaip tai daryti.

Ačiū už pokalbį!

Iš knygos „Meilės lyrika“. Algirdo Šeškaus nuotr.
Iš knygos „Meilės lyrika“. Algirdo Šeškaus nuotr.