ŽMOGUS – LAISVAS AR SUVARŽYTAS?
Sekmadieniais, patogiai įsitaisę svetainėje ir gurkšnodami arbatą su citrina, visa šeima per Lietuvos televiziją žiūrime ir aptariame laidą „Mūsų laisvės metai“. Man Sąjūdis, Sausio 13-oji – nepatirta praeitis, aš tik per televizorių mačiau tankus, grėsmingai įsiveržusius į žmonių minią. Be abejo, įdomu klausytis jaudinančių laisvės kūrimo istorijų, bet man jos yra tik praeities šnabždesiai. Seneliai ir tėvai laisvę jau gali apibūdinti kaip procesą, svajonių bei norų pildymąsi ir tai, kas galiausiai buvo pasiekta, iškovota. O aš? Žinoma, turėčiau laisvę apibūdinti kaip kasdienybę, kaip visiškai suprantamą ir neginčijamą faktą, juk gyvenu demokratinėje visuomenėje, tačiau… Ar aš tikrai suvokiu, kas yra laisvė? Ar aš galiu vadinti save laisvu žmogumi? Juk ne kartą susigūžiau mokykloje, kai reikėjo drąsiai apginti savo nuomonę, juk ne sykį pabijojau pasakyti tiesą gatvės išsišokėliams.
Vidinė laisvė – laimingo žmogaus gyvenimo pamatas. Autorės nuotr. Ne vienas mano pažįstamas bendraamžis galvoja, kad laisvė yra galimybė daryti tai, ką nori. Išminčių knygose skaičiau, kad laisvė – tai įsisąmoninta būtinybė. Laisvas žmogus pats, niekieno neverčiamas, neskatinamas, elgiasi išmintingai, protingai, laikosi visuomenėje nustatytų normų. O ką reiškia būti laisvu žmogumi? Turėti savo aiškią poziciją gyvenime ir ją ginti, nugalėti baimę, pajėgti išsivaduoti iš nevisavertiškumo jausmo bei nepasiduoti pražūtingoms kito žmogaus idėjoms? Nežinau, nesu tikra, ar pati pajėgčiau atsispirti svaigiai beprotybei… Neretai kyla klausimas: „O kas gi svarbiausia žmogui?“ Atsakymas net man, nedidelę gyvenimo patirtį turinčiai merginai, teoriškai aiškus – vidinė laisvė. Protu suvokiu, kad nuo vidinės laisvės pojūčio priklauso ir tai, ar žmogus jausis suvaržytas įvairiausių aplinkybių, ar ne. Vincas Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ rašė: „Žmogaus gyvenimas nuo senų senovės yra suvaržytas daugelio nuostatų, kurie dažnai mums trukdo pasireikšti ir veikliai išnaudoti visas savo pajėgas. Tų nuostatų prasmė dažnai jau nebeaiški, bet jie taip stipriai įsišakniję mumyse ir mūsų aplinkumoj, kad, jei mes išdrįstame juos sulaužyti, tai esame priversti daug kentėti, o kartais ir žūti.“ Šie žodžiai skatina suvokti, kad išsilaisvinti iš žmogų varžančių visuomenės nuostatų nėra nė kiek lengviau, nei laimėti Sausio 13-osios kovą. Žmogus iš prigimties yra laisvas, todėl jam yra neapsakomai sunku gyventi apribojimų kupiną gyvenimą, o faktas, jog laisvė – tai įgimta žmogaus siekiamybė, paaiškina siekį išsivaduoti iš dvasinės priespaudos, išorinių apribojimų bei suvaržymų.
Padėjusi perskaitytą romaną į šalį, palikau savo šeimyną, ištikimai stebinčią „Mūsų laisvės metus“, ir tyliai išslinkau iš namų. Virš manęs nebuvo to aukšto putiniško dangaus, nedegė ir žvaigždžių sietynas. Po Stintų šventės Basanavičiaus gatvėje blaškėsi keli įkaušę vaikinai. Nemanau, kad jie blogi, bet jautėsi labai jau „laisvi“, rėkavo, keikėsi. Kaip ir visi kvaištelėję romantikai patraukiau prie jūros. Šalia tarsi jaučiau Liudo Vasario siluetą. Ką gi, dviese vėlyvą vakarą prie jūros bus drąsiau. Maniau, pasikalbėsime apie tai, kad, nesuvokdami, jog ne išorinė, o vidinė laisvė yra laimingo žmogaus gyvenimo pagrindas, daugelis žmonių net nėra patyrę to, ką be abejonių galėtume pavadinti tikrąja laisve (kažkodėl prisiminiau Basanavičiaus gatvėje matytus vaikinus ir šyptelėjau). Tada vėl pažvelgiau į dangų, ieškojau Putino apdainuotų dieviškųjų akių. Ir šį kartą dangus tuščias, tik ties jūros bangų keteromis išryškėjo žuvėdrų pulkas. Norėdama pasigrožėti nevaržoma paukščių laisve, kelias minutes akimis glosčiau Baltijos platybes, kol… taip lauktus paukščius pastebėjau slampinėjančius ant pakrantės smėlio, visai netoliese ieškančius maisto, vis išsigąstančius traškesio, sukelto vėjo šuoro ir čia pat besimėtančių tuščių popierinių maišelių, kuriuose dar neseniai buvo suvynioti picų gabalėliai. Laisvė? Ne. Tas jų, regis, visiškai laisvas ir niekieno nekontroliuojamas gyvenimas yra suvaržytas būtinybės kaip nors išlikti, egzistuoti. O mes? Liudo Vasario siluetas man tyliai kalbėjo, kad asmens dualizmas išryškina žmogaus esmę – iš prigimties jis yra laisvas, turi apsisprendimo teisę, tačiau net būdamas laisvas jis ne visada sugeba atsikratyti suvaržymų. Žmogus – sudėtingas ir prieštaringas kūrinys… Svarbiausia aš supratau: pirmiausia reikia atrasti laisvę savyje. Nebūtina analizuoti laisvės apibrėžimo, nereikia jo paaiškinimo ieškoti išminčių knygose, užtenka tiesiog pažvelgti sau į širdį – laisvė čia.
Saulėtą kitos dienos rytą klaidžiojau pavasariu ir stintomis kvepiančiomis savo miesto gatvėmis su fotoaparatu rankose ir mėginau nufotografuoti… laisvę. Vasario pabaiga. Jauku – Palanga dar nepabudo. Ieškojau tinkamo nuotraukai objekto, bet galvoje sukosi mintys apie draugus, meilę, intrigas, šeimą, pykčius… Virš manęs praskrido žuvėdros. Kažkodėl nepanorau jų fotografuoti.
