Lyčių lygybė žurnalistikoje: 50/50 ir kitos proporcijos
Žinių trūkumas apie lyčių lygybę kenkia ne tik žiniasklaidos kokybei, bet ir patiems žurnalistams.
Lyčių stereotipai, palaikomi žiniasklaidos, turi materialių padarinių: moterų darbo užmokestis už tą patį darbą vis dar mažesnis nei vyrų. Darbo užmokestis taip pat mažesnis ir srityse, kuriose daugiausia dirba moterys palyginti su sritimis, kuriose dominuoja vyrai. Ir žurnalistai patiria diskriminaciją. Bet ir jie niekam nesiskundžia
Rugsėjį dalyvavaudama Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (LGKT) mokymuose žurnalistams apie ekonomiką, lyčių lygybę ir viešąją nuomonę, paprašiau kitų dalyvių atsakyti į kelis klausimus apie jų požiūrį į lyčių lygybę. Vienos dalyvės pasakojimas liudija, kad diskriminacija žiniasklaidos srityje taip pat nėra išimtis.
„Iki šiol net ir nežinojau, kiek ir ką konkrečiai LGKT dirba. Jei atvirai pasakius – ir nesigilinau“, – sako mokymų dalyvė Daiva (vardas pakeistas). Daiva prašo neskelbti jos vardo ir papasakoja savo atvejį: „Esu trijų vaikų mama, antro ir trečio vaiko susilaukiau, kai dirbau toje pačioje redakcijoje. Būdama nėščia du kartus per savaitę – laikraščio leidimo dienomis – redakcijoje praleisdavau nuo 10 val. iki 24 val. vakaro. Man nebuvo taikoma jokių nuolaidų. Kai grįžau į tą pačią redakciją paauginusi trečią vaiką, mano redaktorė su manimi elgėsi pabrėžtinai atsainiai ir pačią pirmąją dieną bene pirmoji man ištarta frazė buvo tokia: „Tai kiek dabar padirbsi? Ar ir vėl greitai išeisi?“ Į mano vietą, prie mano darbo stalo, buvo priimtas naujas žurnalistas. O man buvo duotas senas kompiuteris – dar iš tų pirmųjų, didelių kaip televizoriai. Man rašant straipsnius kompiuteris užstrigdavo po kelis kartus per dieną po 10 ar daugiau minučių. Tik tada, kai darbdavei pasakiau žinanti savo teises ir pareikalavau man grąžinti buvusią darbo vietą, ją atgavau. Tačiau nuolat jaučiau pažeminimą dėl to, kad kurį laiką auginau vaikus. Nekart man priekaištaujant dėl ko nors, ji sakydavo: „Reikėjo prie puodų mažiau sėdėti“.
Daiva sako, kad niekur nesikreipė todėl, kad iš tiesų manė redaktorę esant teisią ir nepasitikėjo savimi. Galbūt jei Daiva būtų geriau žinojusi savo teises, būtų jautųsis tvirčiau ir nekentėjusi redaktorės priekaištų, kreipusis pagalbos?
Dar nerimauja, kad išsityčios
Tačiau jau porą metų, kaip niekas dėl priekabiavimo į LGKT nesikreipia. Tyrimai ir apklausos, LGKT patarėjo viešiesiems ryšiams Valdo Dambravos teigimu, rodo, kad problema išlieka didelė. Pasak pašnekovo, tai, kad niekas nesiskundžia, neabejotinai lemia viešumo, patyčių ir pasmerkimo baimė. Kitaip tariant, lemiamas vaidmuo atitenka žiniasklaidai ir žurnalistams.
Prieš kelerius metus merginą, kuri skundėsi priekabiavimu „Be tabu“ parodė taip, kad po to ji nutarė emigruoti iš Lietuvos. Operatorius nufilmavo ją iš nugaros, taip, kad matytųsi jos kelnaitės ir tai tapo pagrindiniu laidos akcentu. Tačiau ne visi skundai žiniasklaidoje atskleisti pašaipiai. „Šią vasarą gavome skundą dėl to, kad Šventojoje nėra nudistų paplūdimių vyrams, kai tiek Klaipėdoje, tiek Nidoje yra. Perdavėme medžiagą žiniasklaidai. Galėjo visiškai kvailai pateikti, parinkti kvailų komentarų, pasisakymų, bet viskas buvo pateikta labai labai rimtai, ir dominavo ne koks nuogumo, o europietiškumo, įvairovės ir pagarbos kontekstas“, – pasakoja V. Dambrava. – Apskritai žiniasklaidoje pastebiu daug gerų tendencijų, mažėja radikalaus tono, mažiau stebimasi tuo, kokie skundai gaunami, demonstruojamas europietiškas požiūris, stengiamasi pateikti abi istorijos puses, lygių galimybių temos iš paskutinių puslapių (kur būna juokeliai, receptai, mados ir kitas „softas“) seniai perėjo į naujienų (net pirmuosius) puslapius.“
Margarita Jankauskaitė: „Žurnalistai, rengdami straipsnius, turėtų mąstyti ne tik apie tai, kaip atskleisti skirtingas pozicijas – tai, žinoma, svarbu, – bet taip pat sąmoninigai apmąstyti, ar jiems rūpimomis temomis pasisako panaši proporcija vyrų ir moterų. Profesionalui vertėtų kasmet sudaryti visų savo pašnekovų sąrašą ir paanalizuoti, ką jis dažniausiai kalbina, o kas lieka už borto”
Pasak pašnekovo, viena opiausių problemų yra, kad regionai nesiskundžia – didžioji dalis skundų gaunama iš didžiųjų miestų, Vilniaus ir Kauno. „Nežinau, ar iš rajonų ir regionų nesiskundžia, nes [žiniasklaida – aut.] nerašo, ar nerašo, nes nesiskundžia. Bet ryšys aiškus, nes net ir be pavardės, iš konteksto mažame miestelyje greitai galima identifikuoti, kas yra kas“, – sako LGKT patarėjas viešiesiems ryšiams.
LGKT atstovo teigimu, prisikviesti į mokymus apie lygias galimybes žurnalistus yra beveik neįmanoma misija. „Žiniasklaidą ir teisininkus sunkiausia sukviesti, – sako V. Dambrava. – Teisininkai įstatymus gerai išmano, tai gal jie mano, kad laiko neverta gaišti, o žiniasklaidai nebūtų tokio pasiaiškinimo. [Žurnalistus – aut.] reikia kažkaip privilioti: [nors ir yra] tinkama vieta, tinkamas laikas, tinkamas prizas, labai dažnai paaiškėja, kad jie net nenorėjo į tuos mokymus eiti. Paskui, kai supranta, kad gali sau temų gauti straipsniams, reportažams, pasiklauso“.
Žiniasklaidos pranešimai apie diskriminaciją yra vienintelis šaltinis, kuris gali inicijuoti LGKT tyrimą. LGKT vykdo stebėseną ir imasi iniciatyvos, kai aptinka pranešimus, kuriuose pateikti faktai nurodo į galimus lygių galimybių pažeidimus.
Žurnalistus domina žmogaus teisių ir ekonominiai aspektai
Žurnalistė Sandra Vilimaitė specializuojasi lyčių lygybės ir kitomis žmogaus teisių bei socialinėmis temomis; ji ne tik rašo, bet ir domisi formuojamu moterų įvaizdžiu Lietuvos žiniasklaidos priemonėse. „Daug rašau apie žmogaus teises: seksualines mažumas, smurtą prieš moteris, seksualinį priekabiavimą, benamius žmones, požiūrį į moterį visuomenėje ir t.t. – pasakoja S. Vilimaitė. – Patirčių daug ir įvairių, jos visos naudingos, įdomios ir kartu tokios skirtingos. Kalbindama žmogų nesileidžiu į kažkokius stiprius jausmus ar išgyvenimus, stengiuosi išlikti kiek įmanoma objektyvi, tačiau kartais sutinku žmonių, apie kuriuos dar galvoju ilgą laiką po to, kai parašau tekstą. Pavyzdžiui, kai kalbinau homoseksualaus vyro tėvą, jis jau garbaus amžiaus, jo akyse mačiau tiek skausmo dėl to, kad mūsų visuomenė tokia kvailai nepakanti. Regis, buvau pirmas žmogus, kuris nesmerkė jo sūnaus ir su kuriuo jis galėjo kalbėtis atvirai. Tokiomis akimirkomis patiriu išties gerą jausmą.“
Diskriminaciją patiria ir žurnalistės – UŽ pašnekovė pasakojo iš pradžių maniusi, kad redaktorė yra teisi priekaištaudama už du pametinukus vaikus: „[Grįžus po dekretinių] pačią pirmąją dieną bene pirmoji man ištarta frazė buvo: „Tai kiek dabar padirbsi? Ar ir vėl greitai išeisi?“ Į mano vietą, prie mano darbo stalo, buvo priimtas naujas žurnalistas. O man buvo duotas senas kompiuteris – dar iš tų pirmųjų, didelių kaip televizoriai, kuris užstrigdavo po kelis kartus per dieną 10 ar daugiau minučių.“
Neseniai interneto dienraštyje „lrt.lt“ pasirodė žurnalisto Edgaro Savicko rašinys „Kodėl per pirmą pasimatymą vis dar dažniausiai moka vyrai?“. „Šia tema parašyti straipsnį paskatino tai, kas dažniausiai paskatina renkantis, kokia tema rašyti – pamaniau, kad skaitytojui tai gali būti įdomu, – sako rašinio autorius Edgaras Savickas. – Esu panašaus pobūdžio klausimų nagrinėjęs ir anksčiau, bet visi jie buvo ekonominio pobūdžio. Ateityje greičiausiai irgi rašysiu būtent su ekonomika susijusiais lyčių lygybės aspektais“.
Žurnalistas vertina savo žinias apie lyčių lygybę ir diskriminaciją vidutiniškai. „Manau, kad lyčių lygybė yra siekiamybė šiuolaikinėje valstybėje, o diskriminacija sukelia neigiamų padarinių ir su ja tiesiogiai nesusiduriančių žmonių gyvenime“, – savo požiūrį dėsto žurnalistas.
Kai trūksta žinių, rašo, ką girdi
Margarita Jankauskaitė, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovės manymu, blogiausia, kai žurnalistai rašo, ką girdi. „Iš tikrųjų žurnalistai turėtų rašyti polemizuodami, kabindami giliau, ne vien, kas ant paviršiaus plaukioja“, – sako M. Jankauskaitė. Pasak jos, dažnai susidaro įspūdis, jog žurnalistams trūksta bazinių žinių apie lyčių lygybę.
Vienas iš naujausių pavyzdžių – atvejis, kai Seimo nariai kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministrą dėl teksto mokyklinukų vadovėlyje. „Žinutė jų buvo tarytum vaikai yra mokomi mokyklose, kad jie pasirenka lytį. Bet čia yra visiška nesąmonė. Klausimas, kaip žurnalistai šitą perteikia, ar jie pasiduoda isterijai, ar išaiškina, kad čia kalbama apie lytį kaip socialinį konstruktą. Tarp šito ir pasakymo, kad gali rinktis lytį, yra praraja. Esmė ir yra, kad pasirinkti negali, turi susitaikyti su tuo, kaip visuomenėje yra suformuojami požiūriai, ką reiškia būti vyru arba ką reiškia būti moterimi“.
Prieš keletą metų M. Jankauskaitė sudarė ir parengė leidinį „Lygybės retorika: žiniasklaida ir (ne)stereotipinė lyčių reprezentacija“ (jį galima atsisiųsti iš čia). Leidinyje švietimo tikslais greta publikuoti du interviu su sportininkais: vienas su Austra Skujyte, kitas – su Virginijumi Alekna. Interviu A. Skujytės (iš kart po olimpinių žaidynių, kuriose ji laimėjo sidabro medalį) klausiama, kada ji paskutinį kartą bučiavosi, ar nėra slapta susižavėjusi savo treneriu, taip pat ar sutiktų pozuoti nuoga „Playboy“ žurnalui… Iš atsakymų susidaro įspūdis, kad A. Skujytė pasimetė, nes nesitikėjo tokių klausimų. Tuo metu, V. Aleknai užduodami klausimai apie treniruotes, požiūrį į galimas reformas sporte, ateities tikslus.
Šaltinių sąrašas parodys prioritetus
M. Jankauskaitė sako, jog skaitytojams ar žiūrovams būtina atkreipti dėmesį, į ką kreipiasi žurnalistai, kas jiems yra autoritetas, ir kieno nuomonė jiems svarbi. Svarbu šį dalyką sau išsiaiškinti ir patiems žurnalistams. „Aš galvoju, kad rengdami straipsnius, turėtų mąstyti ne tik apie tai, kaip atskleisti skirtingas pozicijas – tai, žinoma, svarbu, – bet taip pat sąmoninigai apmąstyti, ar jiems rūpimomis temomis pasisako panaši proporcija vyrų ir moterų. Profesionalui vertėtų kasmet sudaryti visų savo pašnekovų sąrašą ir paanalizuoti, ką jis dažniausiai kalbina, o kas lieka už borto. Tai padėtų nustatyti ne tik ar kalbinami daugiau vyrai, ar moterys, bet ir kokie socialiniai sluoksniai, valdžios ar verslo atstovai ir pan.“
O štai kalbintų žurnalistų nuomonė apie lyčių proporcijos principą šaltinių atrankoje išsiskyrė. Žurnalistė S. Vilimaitė sako, kad atidžiau patyrinėjusi lyčių stereotipų raišką bakalauro baigiamajame darbe nutarė sąmoningai pašnekovėmis daugiausiai rinktis moteris: „Sugalvojusi rašyti viena ar kita tema, visų pirma ieškau tikros istorijos, nepaisant lyties. Kai rašiau baigiamąjį žurnalistikos darbą ir atlikau tyrimą, jo rezultatai parodė, kad „rimtosiomis“ temomis dažniau kalbinami ekspertai vyrai, todėl nuo šiol stengiuosi kalbinti daugiau eksperčių moterų“.
E. Savickas teigia, kad ir vyrų ir moterų tarp pašnekovų būtų po lygiai stengiasi tik kai tam yra galimybė: „Kartais tai neįmanoma. Manau, kad proporcingumas pageidautinas ne tik tarp lyčių, bet ir amžiaus grupių, ir kitų pašnekovų požymių“.
„Rinkdama informaciją iš tiesų visuomet atsižvelgiu į tai, kad būtų atspindėtos skirtingos pozicijos, o ne lyčių proporcija, – pasakoja Daiva. – Nors, jei tema leidžia (turiu galvoje, jei yra kompetetingų pašnekovų), stengiuosi pakalbinti bent vieną-du priešingos lyties atstovus, bet tik dėl įvairovės (netgi dažniau – dėl nuotraukų, iliustruojančių pašnekovus, įvairovės), o ne dėl lyčių proporcijos.
Sutinku, kad šaltinių atrankoje reikalingos lyčių proporcijos, bet kartu manau, kad aklas principo taikymas irgi neatspindėtų nuomonių ir požiūrių įvairovės, nes, tarkim, trys moterys neatspindi visų moterų požiūrio. Bet to tobulo vidurkio niekada neįmanoma rasti“.
