Rusijos ,,žaidžiamas‘‘ karas

Rusijos ir Ukrainos konfliktą tiksliai nusakyti yra ganėtinai sunku. Tai nėra įprastas ginkluotas susirėmimas. Tačiau Rusija savo propagandiniais pareiškimais provokuoja Trečiąjį pasaulinį karą.

Rusijos ,,žaidžiamas‘‘ propagandos karas pavertė viešą erdvę karo lauku. Autorės nuotr.

Propagandos galia

Maskva jau seniai naudojasi propagandinėmis priemonėmis. Jų imamasi, kai bandoma daryti įtaką kitoms šalims arba kai norima įdiegti tam tikrą vyraujančia nuomonę pačios Rusijos viduje.Rusijos propagandos galią atskleidė gyventojų apklausa, kurią atliko organizacija ,,Levandos centras“. Atlikus apklausą išaiškėjo, kad net 74 proc. Rusijos gyventojų palaikytų Rusijos vadovybę ginkluoto susirėmimo su Ukraina metu, 73 proc. pritaria teiginiui, kad dabartinė valdžia Ukrainoje nėra teisėta, o net 77 proc. dėl šalių tarpusavio santykių pablogėjimo kaltina Kijevą. Taigi, Rusijos gyventojai propagandos pagalba jau yra morališkai nuteikti prieš savo kaimynę Ukrainą.

Dar vienas elementas, kuris nulėmė Rusijos propagandos efektyvumą – tai Vladimiro Putino pasirinktas efektyvus informacijos kontrolės būdas: sutelkti dėmesį į labiausiai Rusijos piliečiams prieinamą žiniasklaidos priemonę – televiziją. Tad šiandien Rusijoje demonstruojama kiek kitokia mobilizacija: visuomenę bandoma suvienyti kovai prieš išorinį priešą. Prancūzų žurnalistė Marie Jego laikraščio ,,Le Figaro‘‘ straipsnyje rašo, kad Rusijos visuomenė yra mobilizuojama  dėl ksenofobinio ir agresyvaus ginčo sprendimo būdo, kurio pagrindas yra „savų“ ir ,,svetimų‘‘ priešprieša. Televizijos kanalai gauna nurodymus ,,iš viršaus“, kaip turėtų būti pateikti vieni ar kiti įvykiai. Taip pat prašoma kalbėti apie Ukrainos valdžios negebėjimą susitvarkyti su situacija šalyje, neteisėtumą.

Manai kitaip – vadinasi, esi ,,svetimas‘‘

Rusijos propaganda tiesiog nepakenčia kitokios nuomonės. Tie, kurie bando skleisti alternatyvią nuomonę dėl Ukrainos nei Kremlius, yra aktyviai puolami viešojoje erdvėje. Kitokios nuomonės skleidėjai patenka į ,,svetimųjų“ kategoriją. Į tokį sąrašą pateko ir garsus istorikas Andrejus Zubovas, palyginęs dabartinius Rusijos veiksmus su nacistinės Vokietijos veiksmais prieš Antrąjį pasaulinį karą. Netoleranciją ir neapykantą kitokiai nuomonei įrodo ir tai, kad ,,Nezavisimaja gazeta‘‘ redaktorius Konstantinas Remčiukovas buvo akivaizdžiai puolamas pokalbių laidoje už tai, kad pasisakė, jog Ukrainos poziciją irgi reikia gerbti.

Puolami ir priešingos informacijos šaltiniai internete. Rusijos naujienų svetainė ,,St. Petersburg Times‘‘ aprašė Natalijos Lvovos patyrimus, kai rugpjūtį ji atvyko į darbo interviu gyvenvietėje šalia Sankt Peterburgo: „Į mano klausimą apie užduoties techniką – kas tiksliai turėtų būti rašoma komentaruose – jaunas vaikinas koordinatorius pasakė man trumpai ir aiškiai, kad vakar jie visi rašė, remdami Sobianiną, o šiandien „šikame ant Navalno“. Natalija Lvova taip pat pasakojo, kad kiekvienas komentatorius per dieną turi parašyti ne mažiau nei 100 komentarų, kurie paskelbiami kuo plačiau socialiniuose tinkluose. Kompanijos, kuri įsikūrusi adresu Lachtos prospektas 131 darbuotojams buvo mokama po 1180 rublių (36,50 JAV dolerių) už 8 valandų darbo dieną. Žinoma, nėra lengva atskirti kieno neapykanta tikra, o kam už tai mokama. Tačiau bent jau dalis antivakarietiškų pasisakymų būna užsakyti.

Smegenų ,,plovykla‘‘

Kas geriau gali atskleisti Kremliaus skleidžiamos propagandos poveikį, jei ne pats tokios šalies tautietis. Štai Rusijoje gyvenančio ir aktyviai įvykius stebinčio ruso Alexei Kolomlino nuomone, Rusijoje propagandos nėra, nes rusų nereikia nei skatinti, nei nuteikinėti. Galiausiai, kiekvienas turi galvą ant pečių, todėl gali atsirinkti kuria informacija tikėti ir kuria ne. Žiniasklaida tik nušviečia įvykius ir valdžios veiksmus. A. Kolomlinas taip pat pabrėžė, kad rusai turi laisvą žiniasklaidą ir žurnalistai nėra už nieką baudžiami. Priėjimas prie užsienio spaudos yra laisvas. Taigi jeigu kyla kažkokių abejonių dėl informacijos, visada ją galima pasitikrinti įvairiuose šaltiniuose. Pasak jo, dabartinė situacija Rusijoje yra visai paprasta ir aiški. Žmonės į viską reaguoja ramiai, niekas nemano, kad šis susirėmimas gali peraugti į trečiąjį pasaulinį karą. ,,Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje daugiausia yra sukelta jos pačios. V. Putino veiksmus dauguma žmonių remia, aš – taip pat. Visi džiaugiamės pagaliau galėdami sugražinti Krymą Rusijai,“ – sakė A. Kolomlinas.

Pašnekovas nuolat kartoja, kad dėl dabartinių įvykių rusai laikosi vienos nuomonės, o vakariečiai – kitos, todėl tikriausiai nei vieni, nei kiti nemato tikrojo paveikslo, kas iš tiesų dedasi. Tačiau reiktų suabejoti A. Kolomlino tvirtu pareiškimu, kad Rusijoje žiniasklaida yra niekieno neribojama. Dar 2000 metais tarptautinės organizacijos ginančios spaudos laisvę, delegacija, apsilankiusi Maskvoje padarė išvadą, kad šiuo metu Rusijoje nėra iš tikrųjų laisvų ir nepriklausomų žiniasklaidos priemonių. Mat į žiniasklaidos reikalus labai kišasi valdininkai Maskvoje, pačios žiniasklaidos priemonės nesilaiko aukštų etikos ir profesionalumo reikalavimų bei nėra ekonominės aplinkos, kuri užtikrintų žiniasklaidos nepriklausomybę Rusijoje.

Kas slepiasi už propagandos?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dabartinėje situacijoje priverstas kariauti propagandinius, ekonominius, energetinius ir net tikrus karus. Blogiausia yra tai, kad jis didinamas įtampą Europoje tik spartina procesus energetikos sektoriuje ir didina atskirtį su partneriais Europoje. Taigi tai ateityje ir toliau mažins Rusijos ekonominį potencialą. V. Putinas siekdamas išlaikyti savo pozicijos griebiasi propagandos ir korupcijos tačiau to jau nebeužtenka. ,,Jie griauna ne tik savo šalį – bankrutavusią, prastai tvarkomą ir apsiaustą – tačiau ir pokarinę tvarką, kuri didžiajai daliai Europos dešimtmečius užtikrino saugumą ir laisvę‘‘, – rašė Britų žurnalistas Edwardas Lucasas savo straipsnyje „The Daily Mail“.

Rusijos propagandos agresyvumą ir aktyvėjimą paskatino ne vien tik įvykiai Ukrainoje. V. Tai – vienas iš pagrindinių dabartinės politinės sistemos principų. Putino noras grąžinti valstybei imperinius valdymo požymius atgaivino propagandos pagrindus, kurie dar nebuvo pamiršti nuo sovietmečio.Toks sumanymas V.Putinui pasiteisino. Jam pavyko mobilizuoti kariuomenę priešinant visuomenę į ,,savuosius‘‘ ir ,,svetimus‘‘ bei paskatinti ,,susigrąžinti‘‘ Krymą.

Šiandien bet koks pasisakymas prieš karą ar agresiją būtų vertinami kaip tautos išdavystė. prieš dvidešimt metų Rusijos žmonės protestavo prieš bet kokius karus bei buvo nusiteikę draugiškai kaimynių atžvilgiu. Tai reiškia, kad Rusijoje neliko saugiklio, kuris apribotų V. Putino ambicijas ir jų realizavimą. Žmones vis labiau įkvepia atgyjanti imperinė savijauta. Propaganda formuoja neigiamą požiūrį į Vakarus, kaip į ,,iškrypėlius‘‘, ,,tinginius‘‘ ir ,,tradicinės šeimos išdavikus‘‘. Tokiu būdu Rusijos valdymo modelis pateikiamas, kaip vienintelis ir teisingas. Tie, kurie mėgina priešintis tokiai tvarkai apšaukiami išdavikais ir tautos priešais. Taigi Rusijos ,,žaidžiamas‘‘ propagandos karas pavertė viešą erdvę karo lauku.


Konflikto ištakos

Pradžia nuo Europos

Viskas prasidėjo 2013 m. lapkričio 21 d., kai Ukrainos žurnalistas Mutafa Najemas savo ,,Facebook’’ paskyroje pakvietė žmones susirinkti Nepriklausomybės aikštėje (Maidane) taip parodant, kad žmonės remia Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos sutarties pasirašymą. Ji turėjo būti pasirašyta Vilniuje lapkričio 28 d. Maidano aikštėje susirinko daugybė žmonių. Prasidėjo Euromaidanas. Tuo metu Ukrainoje beveik niekas neabejojo, kad sutartis bus pasirašyta. Tačiau – kaip mes visi žinome – Viktoras Janukovyčius sutarties nepasirašė. Euromaidanas pasipiktino, tačiau agresyvių veiksmų nesiėmė, protestavo taikiai. Bet štai gruodžio 1-ąją specialūs milicijos daliniai žiauriai sumušė aikštėje likusius studentus. Ukraina buvo šokiruota. Euromaidanas virto tiesiog Maidanu. Prasidėjo revoliucija. Sutartis su ES atsidūrė antrojoje pozicijoje, svarbiausiu klausimu tapo valdžios prievarta. Žurnalisto Aurelijus Katkevičius teigimu: ,,Ne vienas apžvalgininkas mano, kad be prievartos taikus protestas būtų greitai išsikvėpęs – įtampą eskaluoti buvo naudinga kažkam valdžioje, kad taip V. Janukovyčius buvo ,,pakištas‘‘.‘‘

Putino ,,prieglobstyje‘‘

V. Janukovyčius išskrido į Kiniją pasirašyti ekonominių sutarčių. Grįždamas iš Kinijos susitiko su Vladimiru Putinu, kuris V. Janukovičiui pažadėjo 15 mlrd. USD ir atpiginti dujų kainas Ukrainai. Tačiau V. Putinas iškėlė vieną sąlygą – V. Janukovyčius turi pademonstruoti savo griežtą valdžią. O tuo metu Maidane pradėjo budėti dar daugiau žmonių, kurių specialiesiems daliniams nepavyko išvaikyti. Tokie, ganėtinai ramus protestai ir susipriešinimas vyko iki sausio 16 d. Mat, būtent tuomet Rada priėmė įstatymų paketą, kuris ribojo žmonių žodžio ir judėjimo laisvę. Pats balsavimas įvyko balsuojant rankomis, pažeidžiant reglamentą. Dabar kiekvienas iš gatvėje esančių žmonių galėjo gauti griežtą kalėjimo bausmę. Palaipsniui prasidėjo pozicinės kovos. Maidano būriai apmėtė milicininkus Molotovo kokteiliais, o šie jiems atsakė dujomis ir lazdomis. Galiausiai milicija pradėjo grobti žmones ir vežti juos į izoliatorius. Po sausio 22 d. nuo šūvių žuvo pirmieji žmonės. Vakaruose esantys milicijos daliniai pamažu pradėjo atsisakyti smurtu tramdyti demonstrantus. Galiausiai V. Janukovyčius pirmą kartą nuo įvykių pradžios ėmėsi veiksmų ir pradėjo derybas su opozicinių partijų vadovais. Sausio 28 d. nepriimtini įstatymai buvo atšaukti.Tačiau V. Janukovičiui buvo paaiškinta, kad jis turi palikti prezidentūrą. Taigi V. Putino planai priglausti Ukrainą neišsipildė.

Patalpinta: Pasaulyje, Rašiniai