Elgesio menas prie stalo – būtinybė

Pusryčiai. Pietūs. Vakarienė. Ir taip kiekvieną dieną. Valgome kavinėse, greito maisto restoranuose, namuose, važiuodami troleibusu, dirbdami ar bendraudami su draugais. Dešinėje rankoje laikome peilį, kairėje – šakutę, balto vyno taurę imame už kojelės, servetėlę išskleidžiame ant kelių, dėkojame padavėjui už atneštą kavą, paliekame arbatpinigių.

Protokolo ir etiketo reikalavimų specialistas Arminas Lydeka teigia, jog lietuviai etiketą išmano geriau nei amerikiečiai ar rusai. Autorės nuotr.Protokolo ir etiketo reikalavimų specialistas Arminas Lydeka teigia, jog lietuviai etiketą išmano geriau nei amerikiečiai ar rusai. Autorės nuotr.

Visa tai tampa rutina ir net nesusimąstome, jog vadovaujamės Liudviko XIV dvare sukurtomis etiketo normomis.

Kokia jų reikšmė šiandien? Ar lietuviai laikosi etiketo? Kaip reikia elgtis prie Velykų stalo? Į ką privalo atkreipti dėmesį kiekvienas vyras kviesdamas damą vakarieniauti ir koks moters vaidmuo restorane? Į šiuos klausimus rasti atsakymus padės politologas, etiketo žinovas Arminas Lydeka.

Etiketo specialisto nuomone, lyginant su praėjusiais amžiais, kai žmonės etiketu domėjosi tik tam, kad pranoktų kitus, šiais laikais gero elgesio manieros yra būtinybė ir turi dar didesnę reikšmę. Tuo labiau, kai visą nežinomą informaciją apie tinkamą elgesį bet kuriuo metu išmaniojo telefono pagalba galime rasti internete: „Anksčiau etiketo išmanymą buvo galima sieti su snobiškumu. Šiandien tinkamai pristatyti save, komunikuoti su aplinkiniais yra techninė būtinybė bei neišvengiamybė norint sukurti socialinį produktą.‟

Prancūzai, italai ir anglai daugiausia prisidėjo prie etiketo taisyklių formavimo, o šios tautos, kaip ir lietuviai, yra europietiškos, vadovaujasi Vakarų civilizacijos tradicijomis, tad mums nesunku laikytis tarptautinių etiketo normų, tačiau žinome ne visas subtilybes: „Sakyčiau, kad Lietuvoje klasikinių tarptautinių etiketo normų priimtinumas ir taikymas yra vidutinis – žiūrint su kuo lyginsi. Jei lyginsime su prancūzais ar italais, atrodysime per daug įnikę į kaimo kultūros tradicijas ir ne viską įsileidžiantys į savo namus, jei su rusais arba amerikiečiais – mes, lietuviai, atrodysime išsilavinę, kultūringi, gyvenantys pagal etiketo normas.‟

Kita vertus, archajiškų papročių nederėtų pamiršti – švenčiant artėjančias Velykas tradiciniai ritualai yra kur kas svarbesni nei etiketo normos: „Pagal reglamentą kiaušinį reikia valgyti nugnybus ar nupjovus jo viršų, tuomet, laikant už lukšto, su šaukšteliu išvalgyti minkštimą. Prie Velykų stalo kiaušinius mes daužome ir vėliau, kai ir vienas, ir kitas galai sudaužyti, visiškai nulupame lukštą ir kaip kokį kepsnį suvalgome su peiliu ir šakute.‟

Verta atkreipti dėmesį, jog į dalykinius susitikimus svarbu atvykti laiku, o tiek į velykinius pietus, tiek į kitus priėmimus ar pobūvius privaloma vėluoti: „Kultūringi žmonės gerbs šeimininkus ir būtinai vėluos – taip jiems suteiks galimybę visiškai pasiruošti. Įsivaizduokite: septintai valandai pakviečiame svečius į vaišes, o be penkiolikos minučių septynios šeimininkė pastebi, kad raudonos servetėlės nedera prie stalo. Ji kilnoja lėkštes, keičia servetėles, o tuo metu pro duris įžengia Antanas su gėlių puokšte – siūlosi pagelbėti, lėkštes pakilnoti ar dešrą papjaustyti. Per anksti atėjęs nekantrus Antanas sugadina vaišes, nes šeimininkė nespėja susiruošti.‟

Valgydami ne namuose norime atsidėkoti padavėjui, tačiau, kai už sąskaitą atsiskaitome kredito kortele, padavėjas ne visada gali priimti elektroninius arbatpinigius, todėl A. Lydeka kišenėje pataria visada turėti smulkių monetų ar kupiūrų. Jeigu padavėjas neparodo išskirtinio dėmesio, arbatpinigių nederėtų palikti: „Arbatpinigiai nėra prievolė. Tai yra kaip papildomas padėkojimas, kaip materialus komplimentas aptarnavusiam asmeniui už šypseną, už malonų bendravimą, už įgyvendintus pageidavimus, o ne už tai, kad jis dirbo savo darbą ir man paprašius sriubos, atnešė ir tekštelėjo ją ant stalo.‟

A. Lydekos nuomone, vyras, kuris vedasi damą vakarieniauti, turėtų vadovautis šiais trim patarimais: gerbti moterį, rodyti jai dėmesį ir rūpestį, pasirinkti tinkamas pokalbio temas ir pasidomėti, kaip tinkamai elgtis prie vaišių stalo, kaip naudotis stalo įrankiais, laikyti taures: „Kai vyrai yra alkani, kai skuba, jie tampa abejingi etiketo taisyklėms – pagriebia šnicelį, atsikanda ir prarija vienu kąsniu. Deja, ne kiekviena moteris į tai pažiūrės ramiai.‟

Dailioji lytis vakarienės metu turėtų demonstruoti pagarbą pašnekovams – tiek partneriui, tiek padavėjui. Etiketo žinovas pastebi, jog moterys dažnai dirbtinai vaizduoja rafinuotas, pakankamai išsilavinusias, išmanančias stalo kultūrą, patiekalus, damas, o tai kelia aplinkinių šypseną: „Pabandysiu iliustruoti: moteris užsisako cezario salotas, tuomet pageidauja supjaustyti svogūniukus ar vištos gabaliukus kuo smulkiau, tuo norėdama pademonstruoti, jog turi subtilų, išskirtinį skonį. Tačiau iš tikrųjų taip elgdamasi ji atrodo kaip nekultūringa keistuolė. Padavėjo šokdinimas yra nepagarbos aplinkai ir nekultūringumo demonstravimas.‟

Gyvename pašėlusiu tempu. Retai gaminame namie, serviruojame stalą, mieliau užsukame į greito maisto užkandinę nei į restoraną. Turėtume dažniau susikurti sau mažytę šventę – pavakarieniauti su šeima, su draugais pasikalbėti žvakių šviesoje. Net jeigu nežinome visų etiketo subtilybių, gėdytis ar nusiminti nereikėtų – mokytis niekada nevėlu.

Patalpinta: Rašiniai