Tiesa, visko, ką pasakė pašnekovai, skelbti negalėjome, nes Konstitucija nurodo, kad laisvė skleisti informaciją nesuderinama su tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos bei diskriminacijos kurstymu, o to buvo pašnekovų žodžiuose. Beje, tik viena iš trijų pašnekovių leido jos nuomonę skelbti su pavarde, kiti du netolerantiškais save laikantys žmonės pabūgo kitų netolerancijos.

Miglė Nargėlaitė, žurnalistikos studentė: „Homoseksualai yra ne kas kita kaip gamtos klaida“

Mano nuomonė apie homoseksualus labai bloga. Deja, dauguma paveikti Europos Sąjungos propagandos tokį požiūrį vertina labai paviršutiniškai. Jiems atrodo, kad štai esu kvaila, netolerantiška, senamadiška konservatorė, gal netgi nacė, nesugebanti gerbti kitokių nei ji pati. Tačiau realybė visai kitokia. Mano neapykanta „pydarams“ (Autorės pastaba: pašnekovė primygtinai prašė rašyti taip, kaip ji sakė) kyla toli gražu ne dėl kažkokių išgalvotų fobijų (beje, žodžio homofobija žodynuose nėra, vadinasi, tai yra naujadaras, skirtas propagandai skleisti), o dėl daug gilesnių dalykų. Patys pagalvokite, ES tikslas – sukurti vieną milžinišką imperiją su viena didele nacija. Tai liberali pozicija, kuri tautą ir tautinę valstybę laiko tik sena ideologija, o ne duotybe. Ir jie nori tos ideologijos nusikratyti. Štai kodėl bet kokia kaina stengiasi sugriauti konservatizmo idėjas, tarp jų ir tradicinės šeimos idėją.

Politinėje kovoje esu dešiniųjų pusėje. Manau, tokias mano pažiūras išugdė tautinis auklėjimas. Savo poziciją esu išsakiusi ne kartą. Rašiau straipsnius, dalyvavau diskusijose su Seimo nariais ir opozicija. Man rūpi tradicinės vertybės, aš netgi išpažįstu pagoniškąją o ne kažkieno primestą religiją. Ir ši religija prieštarauja iš esmės tokiam reiškiniui, kaip homoseksualumas.

Homoseksualai yra ne kas kita kaip išimtis, gamtos klaida. Gal jie dėl to nekalti, bet tai ne priežastis pripažinti homoseksualumą norma. Tik pagalvokite, kas būtų, jeigu homoseksualai galėtų įsivaikinti vaikus? Yra diegiama mintis, kad tai vaikams nepakenktų. Tačiau bet kuris sociologijos vadovėlis aiškiai rašo, kad vaikas iki trejų metų mokosi socialinio elgesio mėgdžiodamas tėvus. Jei vaikas, būdamas tokio amžiaus, matys šeimos modelį, kai yra du tėtukai arba dvi mamytės, jis priims tai kaip normą ir tai taps jo gyvenimo ateitimi. Negalime leisti, kad taip būtų žalojami vaikai iš vaikų namų. Ar tai, kad jie neturi tėvų, leidžia pažeidinėti jų teises ir psichinę sveikatą? Jeigu taip nutiktų, jungčiausi prie bendraminčių ir net pati organizuočiau protestus. Nebijočiau organizuoti ir neteisėtų protestų, dėl to aukoti savo karjerą ir netgi laisvę.

Andrius K., Vilniaus pedagoginio universiteto studentas.: „Nemėgstu religijų. Mėgstu tikinčius ir protingus žmones“

Aš tikiu pagrindinėmis gamtos galiomis: jos mane sukūrė, davė man pradžią, iš to gimiau ir mirsiu likdamas jos dalimi. Manau, tokio tikėjimo pranašumas slypi sampratoje, kad manęs nevaldo jokie žmonės ar daiktai. Aš valdau save, ir kelias, kuriuo nusprendžiau eiti, yra būtent mano.

Religijos pasirinkimas duoda žmogui išvaikščiotą vieškelį, kuriuo jis visą gyvenimą eis su likusia banda, tai neduoda nieko, išskyrus priklausomybę nuo kažko. Man religija, katalikybė, kuria buvau „susirgęs“ ankstyvoje paauglystėje, davė tik sampratą, jog kažkas yra negerai. Vertinu tai kaip gerą klaidą, iš kurios pasimokiau. Šiai religijai ir jaučiuosi labiausiai priešiškas – ji niekino mūsų protėvių tikėjimą, kalbą, tradicijas, bandė viską sugriauti ir padaryti atvirkščiai.

Nemėgstu religijų, mėgstu tikinčius ir protingus asmenis. Kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti savo vedlį, bet kartu jis turi teisę mąstyti savo galva. Manau, esmė slypi ne religijoje, o tikėjime. Švelniau žvelgiu į budizmą, induizmą, religijas, kurios nesėja destrukcijos ir skirtos padėti žmonėms siekti gyvenime ko nors aukščiau. Tačiau neatsižadu nuomonės, kad iš esmės visos jos yra blogos, nes jų siekis – valdyti žmones. Tai aiškiai matyti religinių institucijų veikloje, jų siekis – valdžia ir pinigai.

Arnas G., Vilniaus universiteto verslo ir vadybos studentas: „Turėtume vertinti save ir savo genofondą“

Savęs tolerantišku tikrai nepavadinčiau. Jau paauglystėje, išėjęs iš savo kiemo ribų susiformavau griežtas nuostatas rasinių ir ypač rasių maišymosi atžvilgiu, kurių nežadu keisti. Kodėl aš neturėčiau būti diskriminuotojas? Kriminologų Alfredo Blumšteino ir Reičel Grady praeito amžiaus septintame dešimtmetyje atlikti tyrimai rodo, kad net pusę žmogžudysčių Jungtinėse Amerikos Valstijose įvykdo juodaodžiai, nors jų Valstijose tėra mažuma. Pažiūrėkite, kas darosi Afrikoje – nusikaltimai ir narkotikai už kiekvieno kampo, siaučia AIDS, žodžio „higiena“ jų žodyne atrodo, kad nėra. Dauguma afrikiečiai nė nemėgina gerinti savo ekonominės ir politinės situacijos, nors gauna medikamentų, maisto, drabužių, jie materialiai remiami „baltųjų“ šalių. Tokį gyvenimo būdą galima vadinti paprastu parazitavimu.

Mes nekišame savo vaikų į statines, siekdami, kad jie išsigimtų, ir todėl gautų iš turistų išmaldos, kaip tai vyksta Indijoje. Man tokie poelgiai nėra priimtini, tai laikau amoraliu reiškiniu.

Mūsų, baltųjų, pasaulyje nėra daug, todėl turėtume vertinti save ir savo genofondą.

Susiję