Daugelis teatro kritikų ir mėgėjų teikia, jog Jono Rimgaudo Jurašo dvasia – amžinai prieštaraujanti ir neieškanti kompromisų. Pats režisierius pažymi, jog jo gyvenimas būtent dėl to ir įdomus, kadangi remiasi tik savais dėsniais. Anot jo, keisti savo nuostatas ir įsitikinimus – ne rimto žmogaus bruožas.

Jam visuomet svarbiausia buvo kalbėti tiesą. Režisieriaus spektakliuose publika matė ne tik režisūros naujoves, bet ir protestą prieš visuomenėje įsigalėjusį melą. Tik toks teatras bus tikras, nuoširdus, atlieps laiką ir bus patrauklus visuomenei, kai pagaus esmę to, kas neišsakoma garsiai viešai – ką kiekvienas nešiojam savyje, bet ko niekada neišgirsim iš tribūnų. Nors tuo laikotarpiu kiekvienas savyje nešiojosi nenugalima norą prabilti, jis vienas iš nedaugelio, išdrįsusiųjų pasakyti tiesą. Jo spektakliai atskleidė jo prieštaringą poziciją.

Jono Rimgaudo Jurašo darbo laikotarpis Kauno dramos teatre apibūdinamas kaip nuo „Moljero“ iki „Barboros Radvilaitės“. Jo spektakliai netipiniai, jiems būdinga to laiko dvasios, o galbūt net sąžinės išraiška. Jis niekada nei Lietuvoje, nei dirbdamas Vakaruose nekūrė spektaklio, kuris pataikautų prodiuseriams ar masės skoniui. Tai begalo principingas režisierius, turintis savo teatrinę viziją ir ją visais savo gabumais siekiantis perteikti spektaklio metu. Jo spektaklio temos nebūtinai populiarios ar net visai nežinomos plačiajai visuomenei.

„Nesu iš tų perbėgėlių, kurie gali lakstyti iš partijos į partiją, keisti spalvas ir vėliavas, parsidavinėti už geresnį kąsnį. Nesu nei labai turtingas, nei žymus, bet laimingas, nes niekada nedariau to, kas prieštarautų mano sąžinei“, – pripažįsta Jonas Rimgaudas Jurašas.

Jonas Rimgaudas Jurašas buvo apleidęs teatrą Lietuvoje, bet šių metų spalio 11 dieną sugrįžo ir padovanojo naują  spektaklį „Dvejonė“. Režisierius teigia, kad grįžtų kurti teatro Lietuvoje nors ir rytoj, jei tik turėtų tiek darbo, kiek pastaraisiais mėnesiais. Deja, anot jo, tvarios ateities čia teatre jis nematantis.