Lietuvos laisvė ir jos simboliai

Pašnekesį pradedame aptardamos Nepriklausomybės atkūrimo dienos reikšmę jauniems žmonėms. Merginos teigia, jog Kovo 11-oji joms asocijuojasi su laisve, tačiau artimesnė ji turėtų būti tiems, kurie patyrė priespaudą. Todėl šios progos ypatingai nemini – tiesiog pasižiūri renginius ar istorinius filmus per televiziją. Ponia Nijolė pasakoja, jog 1990-ųjų įvykis labai sujaudino ir pradžiugino žmones, tačiau ji Nepriklausomybės sukaktį minėjo tik pirmuosius trejus metus. Vis dėlto nuo tada išliko didelė pagarba Lietuvai ir jos gyventojams.

Dėl to, ar Lietuva šiandien tikrai laisva, dvidešimtmečių nuomonės skiriasi:

Jolita: „Man Lietuva yra laisva ir nepriklausoma šalis, o Kovo 11-oji – vienybės diena“.

Aušra: „Mano nuomone, šalis nėra laisva. Mes vis vien turime įsipareigojimų Europos Sąjungai, kuri reguliuoja daugybę sričių: nuo ekonomikos iki socialinio gyvenimo. Taip pat manau, kad Lietuvoje dažnai suvaržyta piliečių žodžio laisvė, tačiau tai ne politinis, o psichologinis suvaržymas, matyt, išlikęs nuo sovietmečio, kai kitaip mąstantys buvo baudžiami“.

Loreta: „Pritariu, kad Lietuva laisva teoriškai, bet praktiškai ji tokia nėra, nes lietuviai nesijaučia laisvi. Jie nemėgsta valdžios, kuriai privalu paklusti, bijo naujų mokesčių, sumažintų išmokų arba draudimų, pavyzdžiui, rengti eitynes“.

Gyvenimo Lietuvoje sunkumai

Vis dėlto studentės dėl vieno dalyko visiškai sutaria – nė viena savęs nelaiko patriote. Jos teigia, jog myli šalį, tačiau nepakankamai, kad joje praleistų visą savo gyvenimą. Tuomet pasidaro smalsu, kas skatina jas taip manyti ir koks jų požiūris į emigraciją.

Jolita: „Lietuvos politika yra tokia, kad emigrantų skaičius ne mažėja, o tik didėja. Jei išbandęs visas galimybes Lietuvoje vis tiek lieki nesuprastas, daug geriau išvažiuoti, o ne beprasmiškai laukti, kol situacija pasikeis, arba kažkas padės. Gyvendama čia nesu užtikrinta dėl savo ateities, nežinau, ar baigusi mokslus turėsiu pastovų ir man patinkantį darbą, ar būsiu laiminga gyvendama Lietuvoje, ar turėsiu galimybę tobulėti“.

Aušra: „Emigracija – tai piliečių atsakas į politikų abejingumą rinkėjų problemoms. Politika, mano nuomone, yra tapusi pinigų mašina – į valdžią veržiamasi ne ginti mūsų interesus, o tik dėl pajamų. Opiausia problema man – politikų požiūris į jaunimą. Naujosios mokslo ir pensinio amžiaus ilginimo reformos žlugdo jaunus žmones. Maža to, kad aukštąjį išsilavinimą gauti galima tik turint pakankamai pinigų, galimybę užsidirbti apsunkins tai, kad seni žmonės ilgiau neperleis savo darbo vietos jaunimui. Mano nuomone, toks atmestinas požiūris į jaunuolius būdingas tik Lietuvai“.

Loreta: „Kadangi žmonėms nėra gerai savo šalyje, tai jie ieško prieglobsčio kitur, ir aš nemanau, kad tai yra blogai. Kiekvienas renkamės, kas ir kur mums geriau“.

Ponia Nijolė taip pat pesimistiškai vertina susidariusią politinę situaciją: „Tai, ką su mumis išdarinėja valdžia, varo į neviltį ir aš dažnai pagalvoju, kad nebenoriu būti eksperimentiniu triušiu“. Tačiau ji prisimena, kad vos atgavus nepriklausomybę taip pat kilo problemų: „Mano bendramokslis Jonas tarnavo sovietinėje armijoje ir tuo metu buvo ne Lietuvoje, dėl to jam kurį laiką nebuvo leista sugrįžti į šalį“. Moteris guodžiasi, kad, nors sunkumai neišnyksta, jie būna laikini ir vienus keičia kiti.

Nors yra nusivylusios politine situacija ir palaiko emigruojančiuosius, merginos mano, kad pačios išvykusios svetur anksčiau ar vėliau sugrįžtų į Lietuvą, nes ilgėtųsi artimųjų, gražios gamtos, papročių ir kalbos. Pašnekovės taip pat prisiima dalį atsakomybės už tai, kaip šalyje klostosi gyvenimas, juk valdžios atstovus išsirenka patys piliečiai. Be to, nuo jų priklauso socialinis klimatas: požiūris į mažumas, lyčių lygybę ir puoselėjamos vertybės. Jolita priduria: „Šalyje būtų gera gyventi, jei kiekvienas kažką padarytų Lietuvos vardan – nereikėtų nei kaltinti valdžios, nei bėgti iš savo šalies“.  

Dar po dvidešimties metų

Aušra: „Mano mintys apie Lietuvą po dvidešimties metų niūrios. Manau, dauguma lietuvių emigruos, o liks idėjiniai patriotai, kurie dėl sentimentų negali arba nenori palikti Lietuvos, ir senyvo amžiaus žmonės. Galbūt į lietuvių vietą atvyks danai, kuriuos pritrauktų galimybė statyti kiaulių fermas arba Kinijos gyventojai, kai jiems pasidarys per ankšta savo šalyje. Todėl ir pati vis dažniau svarstau baigusi mokslus kuriam laikui išvykti į užsienį“.

Loreta: „Nežinau kas bus po dešimties ar dvidešimtis metų ir nenoriu spėlioti. Manau, reikia gyventi šia diena. Tačiau senatvę tikrai norėčiau praleisti šalyje, kurioje gimiau ir augau“.

Jolita: „Ateityje norėčiau pakeliauti, pamatyti kitas šalis, susipažinti su jų kultūromis. Apie Lietuvos palikimą visam laikui negalvoju. Sunku įsivaizduoti, kas bus po dvidešimties metų, kai nežinom, kas bus po poros – viskas per daug laikina ir nestabilu. Tačiau būsiu naivi optimistė ir tikėsiu, kad Lietuva taps ekonomiškai stipria, sugebančia užtikrinti žmonių gerovę šalimi“.

Nijolė: „Šiandien pasigendu tvarkos visomis prasmėmis, tačiau tikiu, kad ji atsiras ir tada viskas bus gerai“.

A. Vareikaitės nuotraukos

Susiję