Legalizavimo laukia kai kurie ūkininkai, kaimo turizmo sodybos ir asociacijos – Grūdų augintojų asociacija, Kulinarijos paveldo fondas, net specialiai naminės įteisinimo klausimui įkurta Nacionalinė naminės degtinės gamintojų asociacija.

Besipriešinančiųjų stovykloje – konkurencijos nenorintys degtindariai bei prekybininkai, o ir su alkoholizmo problema kovojantys aktyvistai, politikai ir organizacijos.

Kad ruginukė – kokybiškas tradicinis lietuviškas kulinarinio paveldo gėrimas ir Lietuvos pasididžiavimas – įsitikinusi Birutė Imbrasienė, VšĮ Kulinarijos paveldo fondo vadovė. „Lietuvoje tragedija: su esamais draudimais tradicija baigia išnykti. Dėl neišmanymo ruginukė painiojama su visokiais marmalais ir pilstukais, padarytais bet kaip ir iš bet ko“, – sako ji.

Sodybos Kauno rajone savininkas Eimantas Zalensa, jau seniai – tikėdamasis naminės degtinės legalizavimo ir siekdamas paįvairinti savo svečiams teikiamų paslaugų įvairovę – savo sodyboje įsirengė patalpas, pritaikytas degtinės gamybai ir proceso stebėjimui. Keletas specialių patalpų, skirtų raugimo procesui, degtinės varymui bei sandėliavimui ir brandinimui, įrengtos taip, kad atvykę svečiai galėtų susipažinti ir pamatyti, kaip gaminama naminė degtinė, – taip ir stovi nenaudojamos jau 10 metų. „Gaminti kokybišką naminę degtinę būtų prestižo reikalas, bet motyvacija bei entuziazmas beveik išblėso“, – sako daug iš naujos teisėkūros iniciatyvos nesitikintis ūkininkas.

Visgi visuomenėje prisiminimai apie nesenoje istorijoje gausiai kaimuose, liaudiškai tariant, varytą „samagoną“ – ne visai šviesūs  ir ne visiems asocijuojasi su kultūra bei paveldu.

Naminukę žmonės atsimena kaip darbo užmokestį ir valiutą

Vidas augo kaime, anksti neteko tėvo. Mama turėjo samdyti vyrus įvairiems ūkio darbams atlikti. Standartinis atlygis buvo butelis naminės, pinigų niekas neimdavo. Už talkas, pagalbą ūkio darbuose reikėjo atsilyginti – pavaišinti degtine. Gaminti ir turėti degtinės namuose buvo būtinybė, standartas. „Daug kas varydavo naminę. Ir visokios jos būdavo – malasinės, cukrinės, ruginės, kvietinės“, – pasakoja Vidas. Jis prisimena, kaip prekiautojai, kad produktas būtų „efektingesnis“, labiau svaiginantis, pripurkšdavo į naminę dichlofoso. Vidas išgėrinėjo visą gyvenimą, nuo pat paauglystės metų, bet neprasigėrė, iki sąmonės netekimo gerti neteko. Nors naminės degtinės gamyba ir prekyba visada buvo draudžiama, tačiau sovietiniais laikais to niekas nepaisė ir nebijojo. Kartais pagal skundus atvykdavo milicijos įgaliotiniai patikrinti, tačiau gamintojai pareigūnus papirkdavo ir tie išvykdavo nieko „neradę“. Vidas ir pats iš savo mamos išmoko varyti degtinę ir vaizdžiai papasakojo, kaip atrodė gaminimo aparatas, kaip vykdavo visas procesas. Gamino tik savo reikmėms, nepardavinėjo. Po nepriklausomybės atgavimo, sugriežtinus įstatymus, šio užsiėmimo atsisakė. Tačiau yra kas draudimų nepaiso ir dabar, esant reikalui galėtų naminės gauti, žino, kas miške varo.  Ar reikėtų naminę legalizuoti? „Jei būtų mano valia, tai kiek įmanoma labiau uždrausčiau! Valdžiai naudinga, kad liaudis būtų  avinų banda,“ – piktinasi Vidas.

Kiek draudimai yra efektyvūs, išmatuoti sunku ir nuomonės dėl to skirtingos.

Draudimais nieko nepakeisim?..

Įstatymas Lietuvoje draudžia gaminti stipresnius kaip 18 proc. naminius alkoholinius gėrimus, taip pat naminį alkoholį parduoti, laikyti, gabenti. Stiprių naminių alkoholinių gėrimų gamyba, laikymas, gabenimas ar realizavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir užtikrina galimybę gauti baudą ar netekti laisvės iki 5 metų.

Tačiau iš draudimų nieko nesitiki kunigas Kęstutis Dvareckas, kuris buvo įklimpęs į alkoholį, pasiekęs „dugną“ ir atsidūręs kalėjime, o šiandien yra priklausomų žmonių bendruomenės „Aš esu“ vadovas, tiesiantis pagalbos ranką tiems, kurie nori atsikratyti savųjų demonų. „Bėda – ne kvaišalai. Kvaišalai – tai tik ryškalai, parodę mūsų tikrąsias bėdas“, – teigia dvasininkas.

Kęstutis pripažįsta, kad naminės degtinės legalizavimo klausimas sudėtingas ir nevienareikšmis: viena vertus, alkoholis yra medžiaga, vedanti į lėtą degradaciją, kita vertus, tai yra kultūrinis bruožas, žmonių bendravimo ypatumas.  Kęstučio nuomone, draudimai nieko neišspręs ir neduos gerų rezultatų. „Yra krūvos medžiagų, kurios niekada nebuvo legalios, kurios uždraustos, o nuo jų mirtingumas labai didelis. Nedemonizuoju medžiagų ir nesakau, kad jos savaime yra kažkoks blogis, su kuriomis turime kovoti. Svarbu, ko iš jų tikimės ir ką su jomis darome“, – sako kunigas. Kaip pavyzdį Kęstutis pateikia kirvį, kuris išprotėjusio žmogaus rankose yra pavojingas tiek jam, tiek aplinkai, tačiau su kurio pagalba galima gauti šilumos ir pasirūpinti artimaisiais. Tai priklauso nuo asmens, kuris jį naudoja. Tos pačios psichotropinės medžiagos – svarbi dalis medicinos, gelbstinčios gyvybes. Tačiau kai pradedame jose ieškoti dalykų, kuriuos galime gauti tik santykiuose, tada prasideda vargai.

„Lietuvoje problema, kad mes alkoholį vartojam emocijoms gydyti. Turime tam tikrus nesusikalbėjimus ar vidines įtampas, užgyventas nuosėdas, kurias mėginam nuplaut ar paskandint alkoholyje. Bet čia ne alkoholio bėda. Čia mūsų bėda, kad tikimės to, ko jis negali duoti“, – aiškina kunigas Kęstutis Dvareckas.

Naminė degtinė nėra kažkoks didesnis blogis nei kiti alkoholiniai gėrimai. Formulė juk ta pati. Realybė tokia, kad naminė egzistuoja. Ir dabar alkoholio pasiūla yra labai didelė, praktiškai bekraštė. Ir to pačio samagono – nelegalių gamintojų nereikia daug ieškoti, kad rastum, įsitikinęs dvasininkas. Prieinamumas, pasiūla, aišku, kad padaro vartojimą patogų. Bet problema yra, kai žmogus mėgina vidinį gaisrą gesinti alkoholiu. Pavartojus alkoholio, negatyvūs patyrimai niekur nedings. „Ir jei mes jų nespręsime, tai kažkuo bandysime tą skylę užkamšyti: ar besaikiu pirkimu, ar nesveiku valgymu, nesveiku lytiškumo išgyvenimu, vaistais, kitom medžiagom, vienas Dievas žino kuo…“, – dėsto Kęstutis Dvareckas, – „Problema ne medžiagos, o tai, kas manyje. Reikia problemą atpažinti ir mokintis ją spręsti“.

Moksliniai tyrimai rodo: kuo didesnis alkoholio prieinamumas, tuo didesnis vartojimas

„Jei Lietuvos siekis yra sumažinti alkoholio vartojimą ir su tuo susijusią žalą, tai neteisinga būtų tą didinimą provokuoti“, – apie naminės degtinės legalizavimą kalba Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės toksikologijos gydytoja Gabija Laubner Sakalauskienė. Ji įsitikinusi, kad alkoholio prieinamumo padidinimas tiesiogiai nulemia alkoholio vartojimo ir su juo susijusios žalos sveikatai padidėjimą. „Čia ne mano nuomonė, čia mokslinių tyrimų išvada“, – priduria medikė. Jai antrina ir kolega – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovas dr. Robertas Badaras: „Pas mus vartojimas dar yra gerokai per didelis, kad galėtume sau leisti malonumus.“

2021 m. vienam vyresniam nei 15 m. amžiaus Lietuvos gyventojui teko 12 litrų absoliutaus alkoholio, ir tai yra 35 proc. daugiau nei Europos vidurkis. 7 procentai gyventojų alkoholį vartoja nesaikingai, t.y. kartą per savaitę ar dažniau ir vienu metu suvartoja 60 ar daugiau gramų grynojo 100 proc. alkoholio.

Ne paslaptis, kad alkoholio daroma žala yra viena didžiausių visuomenės sveikatos problemų. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dėl žalingo alkoholio vartojimo per metus miršta apie 3,3 mln. žmonių. Tarptautinių organizacijų ataskaitose Lietuva minima kaip viena daugiausiai alkoholio vartojanti valstybė pasaulyje. Alkoholis gali sukelti fizinę ir psichinę priklausomybę. Problema ta, kad alkoholikai dažniausiai nepripažįsta šios savo priklausomybės ir nenoriai ją gydosi. Dėl to kenčia patys ir jų artimieji.

Gydytoja Gabija Laubner Sakalauskienė sako, kad alkoholio ribojimai yra būtini ir labai veiksmingi. Alkoholio prieinamumo ribojimas laiko, vietos ir asmenų amžiaus atžvilgiais yra vienas iš efektyviausių būdų norint sumažinti alkoholio vartojimą ir jo daromą žalą. Tai rekomenduoja ir Pasaulio sveikatos organizacija. Statistika rodo, kad Lietuvoje nuo 2018 m. įvedus alkoholio prieinamumo ribojimus, alkoholio suvartojimas sumažėjo apie 20 proc. Toksikologė dalijasi pavyzdžiu, kad Lietuvoje „bestseleris“ iš visų vaistinių preparatų yra širdies lašai, kurių pagrindas – alkoholis. Per metus šio vaisto parduodama apie 4 mln. buteliukų. „Ar visiems taip blogai su širdim, ar tai yra legalus būdas nusipirkti alkoholio tuomet, kai jis prekybos vietose yra neprieinamas? – retoriškai klausia medikė.

Visgi daktaras Robertas Badaras pripažįsta, kad apsinuodijimų būtent naminiu alkoholiu atvejų ligoninėje retai pasitaiko, didžioji dalis problemų yra susijusi su legaliu alkoholiu.

Nepaisant to, naminės degtinės kokybės ir saugumo užtikrinimo klausimas kyla ne vienam, net ir palaikančiam jos legalizavimo iniciatyvą.

Ruginukė – kokybiškas ir saugotinas kulinarinio paveldo produktas

Kad ruginukė yra kokybės produktas, teigia VšĮ Kulinarijos paveldo fondo vadovė Birutė Imbrasienė. „Ruginukė gaminama iš duonos ir turi būti daroma kaip priklauso, tada nuo jos galvos neskaudės“, – aiškina Birutė. Jos manymu, gera ruginukė prilygsta škotiškam viskiui. Ji ruginukę ir mačiusi, ir gaminusi, ir degustavusi. Užsimerkusi galėtų atskirti skirtingų regionų, skirtingų technologijų ruginę degtinę. „Tradicinis ruginukės gamybinis procesas gana ilgas, brangus, tai yra speciali technologija, tam reikia specialių sąlygų, patalpų, ir tai labai brangus dalykas“, – pasakoja kulinarinio paveldo specialistė. Kiekvieno gamintojo yra unikalus, originalus produktas. Netgi to pačio gamintojo skirtingų gamybos ciklų produktas gali skirtis, priklausomai nuo vandens, rauginimo laiko, temperatūros ir pan.

Kaip pavojų ir riziką ruginukės reputacijai Birutė įvardina įvairius neteisėtai gaminamus „marmalus“ iš cukrinių runkelių, taip pat spirito skiedinius, tačiau čia negalima painioti. „Daug kas neatskiria, painioja su pilstuku, tačiau toks požiūris yra dėl neišmanymo, nežinojimo ir žmonių tamsumo. Ruginukė yra tikras ruginio grūdo gėrimas“, – pasakoja Birutė. „Kai nueini į Kaziuko mugę, nori nusipirkti tikro dalyko: tikros duonos, tikros  mėsos, tai ir ruginukė yra tikras daiktas. Aš esu už natūralų produktą“, – priduria ji. Ruginukė, naudojama įvairioms vaistažolių užpiltinėms, yra ir vaistas.

„Jei saugome duonos, šakočio receptūrą, tai kodėl turime išskirti degtinę?“, – retoriškai klausia Birutė. Ruginukė yra kulinarinis paveldas, kurį reikia išsaugoti. Tradicija turi būti perduodama. Birutei pikta, kad draudimai ją baigia sunaikinti, kad prarasime savo unikalią lietuvišką tradiciją bei kulinarinio paveldo produkto gamybos technologijos tęstinumą.

Birutei atrodo, kad alkoholio gamintojai bijo būtent ruginukės kokybės pranašumo, o ne kiekybinės konkurencijos: „Konkurentai bijo, jog paragavę „tikro“ daikto, žmonės nebenorės pirkti gamyklinio“, – sako ji.

Na o toksikologijos gydytoja Gabija Laubner Sakalauskienė abejoja naminio alkoholio saugumu ir sako, kad tikimybė apsinuodyti alkoholiu, pagamintu namuose, yra kiek didesnė negu alkoholiu, kuriuo prekiaujama prekybos centruose. „Tam, kad būtų išvengta apsinuodijimų etanoliu, medžio spiritu, gamybos procese reikia turėti tam tikrų žinių ir priemonių“, – įsitikinusi medikė.

Su tuo nesutinka Vytenis Neverdauskas, vienas iš Nacionalinės naminės degtinės gamintojų asociacijos įkūrėjų ir jos vadovas. „Sertifikuotoje laboratorijoje buvo atlikti iš įvairių Lietuvos regionų surinktos naminės degtinės kokybės tyrimai, patvirtinę ypač gerą jos kokybę, geresnę lyginant su parduotuvėje parduodama pramoniniu būdu gaminama degtine“, – pasakoja Vytenis. Tiesa, po šio tyrimo Vyteniui teko susidurti su teisėsauga, kuri iškėlė baudžiamąją bylą už naminės degtinės gamybą, laikymą ir gabenimą. Baudžiamasis persekiojimas Vyteniui baigėsi sėkmingai ir šiandien jis – laisvas žmogus.

Ruginę degtinę siūloma ne legalizuoti, o civilizuoti

Vytenio Neverdausko iniciatyva 2004 m. įkurta Nacionalinės naminės degtinės gamintojų asociacija buvo aktyvi savo darbais, kuriais bandė įrodyti įstatymų leidėjams ir visuomenei, kad naminė degtinė nėra blogis. Buvo atlikta Vilniaus universiteto istorikų studija apie naminę degtinę, atskleidusi jos istoriją ir tradiciją, taip pat Vilmorus sociologinė apklausa apie naminę degtinę, parodžiusi teigiamą visuomenės nuomonę naminės degtinės atžvilgiu, organizuotos konferencijos, susitikimai ir diskusijos su politikais, parengti įstatymų pakeitimų projektai, organizuotos ekskursijos po Europos šalis (Čekiją, Austriją), siekiant susipažinti su ten galiojančiais įstatymais bei naminės degtinės gamybos tradicijomis. Asociacijai nepavykus įtikinti valdžios naminės degtinės įteisinimo nauda ir Seimui atmetus įstatymo pakeitimus, jos veikla buvo sustabdyta, o 2022 m. VĮ Registrų centras pradėjo likvidavimo procedūrą.

Nors visi Seimo nariai yra ragavę ir žino, kad naminės gamyba egzistuoja, tačiau kaip stručiai sukiša galvas ir apsimeta tuo, kuo nėra, piktinasi Grūdų augintojų asociacijos vadovas Aušrys Macijauskas. „Mes tik nežinome, kur, kaip ir iš ko tai pagaminta. Legalizavimas iš esmės nieko nepakeistų, tik žmonės galėtų užsiimti tuo legaliai, civilizuotai“, – sako jis.

Aušrys mano, kad alkoholiniai gėrimai yra Europos tautų kultūros dalis, o Lietuva ne išimtis, „Prancūzai turi vyną, šampaną, škotai – viskį, o Lietuva – naminę degtinę. Europos valstybės rūpinasi paveldo išlikimu, užtikrindamos kontrolę. Naminės degtinės gamyba – brangus hobis, pelnų čia nėra ko tikėtis“, – sako Aušrys. Ir pasiūlo palyginimą su kolekcionieriais: galima klausti, o kam kolekcionuoti senus automobilius, juk vien išlaidos? Kalbant apie naminę degtinę, Aušrys akcentuoja kaimo kultūrą, tradicinius alkoholio gamybos būdus. Tai nišinis gėrimas, skirtas gurmanams, sako jis. Pasak Aušrio, naminės gamyba ir alkoholio vartojimas – nesusiję dalykai. Jei nori vartoti, – pilnos parduotuvės. „Visokie „bambaliai“, pigūs, prieinami dalykai skatina jaunimą ar nuo alkoholio priklausomus žmones vartoti, o naminė degtinė būtų apie 2-3 kartus brangesnė už tą, kurią galima įsigyti parduotuvėje“, – sako Aušrys.

Grūdų augintojų asociacijos vadovas yra ir ūkininkas, tačiau abejoja, ar legalizavus naminės degtinės gamybą, pats imtųsi šios veiklos: nėra mėgėjas stipriųjų gėrimų, nėra bandęs gaminti, bet iš vaikystės prisimena, kaip giminių sodybose tai būdavo daroma.

Asociacijos vadovo akimis Lietuvoje alkoholio vartojimo kultūra keičiasi, daugiau vartojama brangesnių gėrimų, mėgaujamasi, o ne siekiama prisigerti. Visgi pokyčių jam norėtųsi didesnių. Aušrys pripažįsta, kad Lietuvoje vis dar klesti buitinis alkoholizmas, kuomet geriama namuose. Tuo mes atsilikę nuo Europos, kur žmonės susirenka baruose, klubuose, restoranuose pabendrauti prie taurės ar bokalo mėgstamo gėrimo.

Grūdų augintojams kažkokio apčiuopiamo ekonominio poveikio naminės legalizavimas neturėtų, nes tam nebūtų reikalingi dideli grūdų kiekiai, sako Aušrys. „Išvis kalbėti apie kažkokį ekonominį poveikį šiuo klausimu neracionalu, akcentas čia – tradicijos išsaugojimas“, – neabejoja grūdų augintojas.

Visgi kyla klausimų, kam dar, be sveikatos saugotojų, gali būti nenaudingas naminukės atėjimas į legalią rinką.

Ar naminukės bijo konkurentai?

Aušrys Macijauskas įsitikinęs, kad didžiausi naminės degtinės legalizavimo idėjos priešininkai – alkoholio gamintojai ir prekybininkai: „Ir ne veltui baiminasi. Pavyzdžiui, Austrijoje naminė degtinė užima apie 20 proc. alkoholio rinkos“.

Kulinarinio paveldo atstovė Birutė Imbrasienė svarsto, kad naminės degtinės gamyba daugiau idėjinė veikla, o ne dėl uždarbio, jai reikia ir motyvacijos turėti, nes tai ne tik darbas, bet ir hobis. „Su paveldo produktu nepadarysi apyvartos, apyvarta galima tik su masine gamyba, o naminukės kiekiai nebūtų dideli“, – sako ji.

Kad naminukės legalizavimas nesudarys konkurencijos pramonininkams, būtų naivu tikėtis – taip mano Mantas Matukaitis. Jis jau daug metų sukasi alkoholio pramonėje ir dirba alkoholinių gėrimų gamintojo „Volfas Engelman“ rinkodaros vadovu. „Šiandien mes nežinome tikrojo naminukės vartojimo masto. Alaus pramonei konkurencijos nematau, tačiau degtindariams, nors ir santykinai nedidelę, bet tam tikrą konkurenciją ruginukė sudarytų“, – prognozuoja Mantas ir priduria:. „O jei legalizavus naminukę, paaiškėtų, kad ji sudaro gana ženklią rinkos dalį, didieji gamintojai gali „naminukę“ pradėti gaminti pramoniniu būdu“.

Nors ir uždrausta, naminukė rinkoje prieinama

Mantas Matukaitis tikina, kad naminukė egzistavo visada. Jis prisimena paauglystės metus, kai su šeima keliaudavo į mamos tėviškę Dzūkijoje. Vakarais visi susėsdavo prie bendro stalo ir vaišindavosi tikrai ne pramoniniais gėrimais, o namine. Tai tam tikra bendravimo ir vartojimo kultūra. Nors naminukė nėra Manto mėgstamiausias gėrimas, tačiau prisipažįsta, kad yra ragavęs: „Būna tikrai labai gero produkto, švariai valyto, su geru aromatu“. Tai Lietuvos paveldo produktas, kuris turi teisę egzistuoti, įsitikinęs Mantas.

Paklaustas, ar galėtų gauti, Mantas garantuoja, kad naminukė yra prieinamas produktas, jo nesunkiai galima gauti, užtektų keleto telefono skambučių.

Mantas mano, kad valstybėje turėtų būti kuo mažiau įvairiausių draudimų: „Alkoholis nėra uždraustas, todėl ir naminukės legalizavimas, kaip idėja, nėra bloga“. Mantui savo darbe neretai tenka bendrauti su užsienio svečiais, kurie paprastai klausia, o ką turite vietinio, autentiško. Kaip Lietuvos paveldu svečiai vaišinami ruginuke. Abejingų ji nepalieka, sako Mantas.

Mantas įsitikinęs, kad naminukės legalizavimas gyvenimo nepakeistų. „Kai mažinamas produkto prieinamumas, sąmoningas vartotojas linkęs produktą kaupti. Jei nuolat turi atsargų garaže, šaldytuve, yra daugiau galimybių vartoti. Žmonės mažiau laikys namuose, jei turės galimybę nevaržomi, kada nori nuvykti ir nusipirkti. Kita visuomenės dalis – tai turintys alkoholizmo bėdą, jie sergantys. Kai jie užsimano, tai ir gauna, bet kokiomis priemonėmis, nes jų labai stipri motyvacija. Tad naujo produkto atėjimas į legalią rinką jų motyvacijai ir vartojimui reikšmės neturėtų“, – pateikia savo įžvalgas rinkodaros specialistas.

 

 

Naminukės legalizavimo procese – dar daug neatsakytų klausimų

Alkoholio gamintojams svarbu, kad konkurencija vyktų lygiomis sąlygomis. „Negalima sudaryti šiltnamio sąlygų tam tikrai grupei“, – įsitikinęs Mantas Matukaitis. Vartotojui svarbu, ar tas produktas yra saugus, kokiomis sąlygomis jis gamintas, iš kokių medžiagų. Daugiausia neaiškumo šiandien kelia produkto gamybos ir pardavimo kontrolės klausimai. „Jei atidarai langą, reikia uždaryti duris ir vengti skersvėjo,“- sako Mantas. Jei naminukė būtų legalizuota, turi būti griežtinamos sankcijos už pažeidimus bei nelegalią veiklą.

Vidas, anksčiau mokėjęs naminukę varyti, pats prie naminės degtinės gamybos grįžti nebeketina, bet siūlo kompromisą: jei būtų užtikrinta kokybė (bent 2-3 varymai), kokybiškai išvirta, nemaišyta, ir nustatyta normali kaina – bent 15-20 eurų už butelį, tai galėtų parduotuvėse būti tos ruginės, nieko blogo dėl to nenutiktų… Tačiau turi būti užtikrinta atsakomybė ir kontrolė, turi būti baudžiamumas, įsitikinęs Vidas.

Kaimo turizmo sodybos savininkas Eimantas Zalensa šiandien nebėra tikras, ar legalizavus naminės gamybą, tikrai imtųsi šio reikalo. Jis teigia, kad yra daug neaiškumų, kokie būtų reikalavimai gamybai. Juk skirtingi regionai turi savitas skirtingas tradicijas, gamybos būdus ir įrangą. Tad gamybai turėtų būti leidžiama ir autentiška įranga, o ne kažkokia gamyklinė, visiems vienoda. Aišku, užtikrinant įrangos kokybę ir saugumą. „Juk ne tik receptūra, gamybos technologija, bet ir įranga turėtų būti autentiška“, – svarsto ūkininkas.

Tiesa, Eimantas pažįsta žmogų, kuris dar iš savo senelių ir prosenelių išmokęs naminės degtinės gamybos technologijos, ir tuo užsiimdavo, kol nebuvo nubaustas ir priverstas veiklą nutraukti. Kaip verslininkui Eimantui norėtųsi turėti tokią išskirtinę paslaugą, parodyti svečiams, kaip varoma degtinė, pavaišinti unikaliu naminiu produktu. Išsilaikyti iš to nė nesitiki. Nėra tikras, ar išvis apsimokėtų tokia veikla. Tačiau kol nepabandei, negali žinoti, sako Eimantas.

Tad naminukės legalizavimo istorija dar nebaigta. Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, inicijuotos 20 Seimo narių grupės, jau sulaukė Vyriausybės pritarimo ir šiuo metu yra svarstomos Seimo komitetuose.

 

Publikacija parengta Analitinės žurnalistikos magistro programos dalyko Rašto raiškos projektas atsiskaitymui.

Susiję