Suprantu, kad kalbėtis su televizoriumi taip pat prasminga, kaip įtikinėti valdžią, kad nereikia naujų mokesčių — veidą lyg ir matai, jis tau mintis porina, bet neišgirs, net jei vazonu trenksi. Tai visi žinome, tačiau juk vis tiek kalbamės. Net jei tą pokalbį girdinčių kaimynų mūsų vartojama leksika visai nežavi. Todėl ir manau, kad Naujųjų metų proga savo plokščiaveidžiam namų draugui išsakyti linkėjimus ir pageidavimus yra visai normalu, net jei jo kūrėjai per nesusipratimą ir nenumatė tokių reikalingų ausų.

Taigi pirmiausia linkiu tau šiais metais galutinai nustoti sargdinti mūsų televizijos žmones anoreksija. Na, kiek galima plėsti tų žmonių veidus ir kūnus, taikant vaizdą seno tipo televizoriams? Skaitmeninis amžius, daugelis jau turi plačiaekranius, tad metas palaidoti 4:3 vaizdo formatą. Suprantu, pats dėl to gražiau per televizorių neatrodysiu — kad ir kiek begemotas skruostų trauks, Žilvinu Grigaičiu nevirs, tačiau kai kurių merginų skrandžiams tokia kreivų veidrodžių karalystė tikrai kenkė.

Linkiu rodyti daugiau spalvų, nes atsibodo tas juodas ir baltas pokalbių šou pasaulis. Gyvenimas — ne amerikietiškas „bojevykas“, kur gerasis tiek geras, kad nuobodus kaip virtas brokolis, o blogasis toks blogas, kad virš jo užgęsta saulė. Gyvenime spalvų daugiau.

Realybėje išnešęs vaiką iš gaisro didvyris gali mėgautis kankindamas kates, „neteisingas“ teismo sprendimas gali pasirodyti kur kas teisingesnis už akivaizdų ir radikalų, o ginantis nekaltai giminaičių skriaudžiamą „angelėlį“ žurnalistas, išklausęs tų pačių giminaičių, gal pirmas mestų į „tą vanagą“ akmenį. Taigi, gerbiamasis, rask daugiau spalvų — jos įdomesnės ir prasmingesnės už dvispalves sensacijas.

Prašau tavęs, kai šiais metais rodysi humorą, padaryk taip, kad juokčiausi iš taiklaus sąmojo ir gracingų užuominų, o ne slėpdamas savo nepatogumo jausmą dėl beviltiško tų žmonių vargo ką nors išspausti iš isterijos. Suprask pagaliau, kad girtas (ir herojus, ir komikas) — ne juokinga, o baisu. Ir žodis „humoristas“ nėra kitas kompleksuoto žmogaus, kalbančio apie seksą, pavadinimas.

Linkiu šiais metais mažiau komisijų. Visi žino — komisijos kelia nerimą, gaišina laiką ir trukdo dirbti. O ką darai tu? Kiekvieną dieną siunti man į namus po komisiją: „Eurovizijos“ ir šokių projektų, dainavimo talentų ir chorinio šokinėjimo pagal fonogramą, vadinamo chorų karais. Negi nematai, kad tiek komisijų jau baigia komisuoti visą tavo žiūrovų auditoriją? Toji pati pajuto polėkį tapti komisija ir persėdo prie kompiuterių vertinti visko savo komentarais internete.

Suprantu, kad žadėjau linkėti ir pageidauti, tačiau dabar jau maldausiu: būk geras, baik rodyti tuos šokių projektus! Jau gimė, užaugo ir pradėjo eiti į mokyklą karta, kuri nė nežino, kad televizorius savaitgalį gali rodyti ir ne šokius! Jau pašokdinai ir visas bent vieną galūnę judinti mokančias žvaigždes, ir skriestuvo gracija pasižyminčius milijonierius. Tad rimtai baiminuosi, kad šių metų pabaigoje gali rodyti taburečių ir komodų pasadoblius. Ar bent įsivaizduoji, ką sutraukia žmogui, kai vėl imi jį kankinti šokiais, kuriuos komentuoja jau minėta komisija, pasižyminti jau minėtu humoro jausmu?

Linkiu tau daugiau pasižvalgyti po pasauli. Suprantu, kad tautinio serialo kokybės formulė paprasta — pinigus dauginame iš mentaliteto kvadrato ir ką jau gauname, tą turime. Tačiau taip dažnai ir noriai už kvailumą pašiepiami amerikiečiai praėjusiais metais pasaulį užvertė itin aukštos kokybės, protingais serialais. Sako, kad netgi per protingais — žiūrovai mėsainius valgyti užmiršta.

Tai, kad lietuviško „Telehoodo“ kepinių kokybė pravirkdytų nevilties ašaromis ne tik meksikiečių, bet ir Irako serialų gamintojus, dar galima nurašyti pernelyg artimai nuliui formulės pinigų daliai. Blogiau, kad ir iš tų pačių amerikiečių veži man arba gerokai pervirtą praeito amžiaus troškinį („Vedęs ir turi vaikų“), arba tai, ką visi galintys susidomėti seniai gavo iš piratų („Sostų žaidimai“). O juk Europa, kurios dalimi taip iškilmingai prisistatome, gali pasiūlyti ir kokybiškų, ir piratų neatrastų gaminių. Na, užuominą supratai, tad imkis darbo, nes iškeisiu į kompiuterį!

Nustok žiūrėti į mane kaip į masės dalį. Aš vienoks, kaimynas Petras — kitoks, Genutė, Katažina, Sergejus ir Emanuelis, kiekvienas savaip kitoks. Tad jei kaimynų Joniukui parodytum zombių, jis nesibartų, kad Genutei dar vis rodai šokius. Deja, drauge mano, nebūna universaliai visiems tinkančių programų — universaliai visiems jos gali tik neįtikti. Tad jei per visus kanalus siūlysi man tą pačią grietinę su sviestu, tik greičiau rasiu mygtuką „Off“.

Ir paskutinis prašymas: nustok kankinti tuos pačius kelis laidų vedėjus, versdamas juos vaidinti vis kitu amplua. Suprantu, talentai turi savybę būti nepatogūs, o patogūs ir pigūs turi savybę neturėti talento, tačiau tai nepateisina tingėjimo. Žiūriu dabar į vargšą Algį Ramanauską ar Vytautą Šapranauską ir galvoju, kada jie ir kulinarijos laidose bus įdarbinti morkomis. Juk žiūrėti į iš nuobodulio vos nestenantį vedėją sunku net tolerancijos įsikūnijimui, lietuviui.

Ai, beje, ir neskendėk iliuzijoje, kad nauju atradimu taps tavo toks mylimas Radžis — ras jis tą žmoną ar jų vyrai pirma ras jį, tuoj nerūpės nė Raisai Šarkienei. Be to, ir nebrandžių mergaičių pasaulėžiūrą tvirkinančios laidos mano namie patinka nebent nuotolinio valdymo pultui — pajunta dėmesį, kai griebiu jį perjungdamas kanalą.

Štai tiek tų prašymų ir linkėjimų. Aišku, dar norėčiau, kad nustotum reklamas rodyti dvigubai garsiau negu laidas ir pradėtum tiesą skleisti dvigubai garsiau negu gandus, tačiau tai jau nerealu, tad atidėkime vėlesniems metams. Galų gale iki kito majų kalendoriaus ciklo galo vėl keli tūkstančiai metų, tad pasaulio pabaiga dar palauks. (Et, velnias, pikta, ar ne — tokia gera tuščių pliurpalų tema baigėsi).

Šaltinis: www.lrytas.lt

Susiję