Pastarieji metai žiniasklaidai atnešė daugybę iššūkių. Akivaizdu, kad tirpstant „ketvirtosios valdžios“ idėjai, prie kurios buvome pripratę ir kuri mums, pripažinkime, patiko, reikės ieškoti naujų būdų kalbėtis su auditorija, iš naujo permąstyti žurnalistikos standartus, tapti savikritiškesniems ir tiesiog kuklesniems. Pasikeitimai visada gąsdina, bet ši kelionė atrodo neišvengiama ir žada būti įdomi.

Per paskutinius keletą metų visuomenė, taip pat ir žiniasklaida, patyrė beprecedenčių pokyčių: nestabilumas tapo stabilia būsena ir panašu, kad artimiausiu metu pasaulis negyvens ramiau. Nespėję atsigauti po užsitęsusios kovido epopėjos su visomis iš to išplaukusiomis pasekmėmis, žurnalistai buvo panardinti į naują žiaurią realybę – karą Ukrainoje, kuris taip pat turės ilgalaikių ekonominių ir socialinių pasekmių.

Viena vertus, kai visuomenę krečia didelės perturbacijos, būtent žiniasklaida, ypač visuomeninis transliuotojas, tampa šaltiniu, iš kurio semiamasi informacijos. Auditorijos susidomėjimas LRT naujienų turiniu ir per pandemiją, ir per karą šovė į aukštumas (LRT Lietuvos gyventojai laiko patikimiausia žiniasklaidos grupe).

Kita vertus, ironiška, kad pandemijos ir kitų socialinių sukrėtimų išvargintos visuomenės ir Vakaruose, ir Lietuvoje pyktį lieja būtent ant pagrindinės, kaip jie sako, meinstryminės, žiniasklaidos: bendrapiliečių agresija mitinguose pernai pribloškė ir visko mačiusius žurnalistus. Maža to, visuomenės nuomonės tyrimai signalizuoja, kad palaikymas šiems protestams buvo ne marginalus, kaip bando įsivaizduoti Vilniaus burbulas, o gana paplitęs. Nepatenkintieji jaučiasi neišgirsti ir neišklausyti, ignoruojami didžiosios žiniasklaidos ir išeina į socialinius tinklus bei jutūbus.

Auditorija apskritai vis daugiau laiko leidžia socialiniuose tinkluose ar vartoja vaizdo turinio transliavimo platformų teikiamą turinį, vis dažiau aplenkdami tradicinę žiniasklaidą. Ši tendencija tik stiprės.

Akivaizdu, kad tirpstant „ketvirtosios valdžios“ idėjai, prie kurios buvome pripratę ir kuri mums, pripažinkime, patiko, reikės ieškoti naujų būdų kalbėtis su auditorija, iš naujo permąstyti žurnalistikos standartus, tapti savikritiškesniems ir tiesiog kuklesniems.

O kur dar emocinis (ne)patogumas – metas pripažinti, kad žurnalistams reikia keisti požiūrį į save: ketvirtosios valdžios regalijos jau ne visiškai atitinka tikrovę, metas galvoti, kaip gyvensime šioje smarkiai pasikeitusioje visuomenėje ir nestabilioje aplinkoje, kaip ieškosime ryšio su auditorija, kuri vis išrankesnė, vis labiau susiskaidžiusi, turi vis daugiau pasirinkimų, abejoja mokslo išradimais ir faktais, apskritai dažnai ieško net ne jų, o patvirtinimo savo įsitikinimams. Kuri, galų gale, nebeturi autoritetų ir tiesiog nori jaustis emociškai patogiai.

Teisumas bet kokia kaina, galvojimas, kad viską išmanai geriau už auditoriją, vengimas bet kokia kaina atsiprašyti už klaidas, savirefleksijos stoka, nesirūpinimas etikos standartais ir žiniasklaidos industrijos profesionalumu, sustabarėjimas turinio ir formos prasme yra tai, ko mes, žurnalistai, turėtume nusikratyti kuo greičiau, jei suvokiame, kad dabartinis žiniasklaidos modus operandi nebėra veiksmingas ir reikia ieškoti naujų veikimo būdų. Pirmiausia tai taikau visuomeniniam transliuotojui, turinčiam ypatingą misiją ir įsipareigojimus VISAI visuomenei.

Pagrindinė žiniasklaidos, ypač visuomeninio transliuotojo, valiuta yra auditorijos pasitikėjimas. Mes, LRT, čia dedame ypatingą akcentą, nes mums svarbu atliepti įvairios auditorijos – ne tik Vilniaus burbulo, ne tik išsilavinusių ir pasiturinčių žmonių, bet visų Lietuvos piliečių – poreikius.

Balandį vykusiame tarptautiniame žiniasklaidos festivalyje Italijoje Jonas Williamsas, vienas Airijos visuomeninio transliuotojo RTE vadovų, sakė, kad patikima žurnalistika yra objektyvumo, skaidrumo ir kuklumo lydinys. Objektyvumas ir skaidrumas žiniasklaidai – tarsi higiena (arba bent jau taip turėtų būti), bet gana naujas žodis žurnalistams – „kuklumas“. Ne taip lengva atsisakyti galios pozicijų, nusiimti karūnas ir labai nuoširdžiai stengtis įsiklausyti į tai, ko nori ir ką bando pasakyti auditorija.

Jau minėtame žiniasklaidos festivalyje daug kalbėta apie tai, kad agresyvus tonas TV ir kitose laidose jau atgyveno, Vakarų žiniasklaida ieško, kuo pakeisti priešiškų pusių kaktomušą, kaip auditorijai suteikti daugiau prasmės, informacijos, ekspertize grįstų įžvalgų. Ieškoma visiškai naujų formatų, kai vedėjo vaidmuo tampa nebe toks svarbus, kai politiniuose debatuose diskutuoja ne politikai, o rinkėjai. Analizuojama, kaip auditorijai suprantamiausiai išaiškinti reiškinius, koks tonas tinkamiausias, kaip atsikratyti įprastos, bet perteklinės informacijos reportažuose.

Objektyvumas ir skaidrumas žiniasklaidai – tarsi higiena (arba bent jau taip turėtų būti), bet gana naujas žodis žurnalistams – „kuklumas“. Ne taip lengva atsisakyti galios pozicijų, nusiimti karūnas ir labai nuoširdžiai stengtis įsiklausyti į tai, ko nori ir ką bando pasakyti auditorija.

Džiaugiuosi, kad LRT, būdama europinės transliuotojų šeimos dalimi, turi prieigą prie šviežiausių idėjų ir noriai jomis naudojasi: pirmieji Lietuvoje įdiegėme sprendimų žurnalistikos formatą, puikiai prigijo projektas „LRT girdi“, kuriame stengiamės auditorijai padėti išspręsti problemas ir atsakyti į klausimus, dalyvaujame tarptautiniame projekte „Europa kalba“, kuriame diskutuoti suvedami skirtingų pažiūrų žmonės, organizuojame trikalbes radijo diskusijas. Artimoje ateityje ketiname pristatyti naujų auditorijos įtraukimo formatų.

Pastaraisiais metais taip pat nemažai nuveikėme dėl etikos standartų: pačių žurnalistų sukurtas ir vėliau LRT Tarybos patvirtintas Etikos kodeksas, veikia Etikos kontrolieriaus institucija, iš daugelio tvarkų ir dokumentų apibendrinta ir parengta redakcinė politika. Ir tai tik tarpinė stotelė – per šiuos metus LRT turi tikslą įdiegti naują tarptautinį žiniasklaidos ISO standartą – Journalism Trust Initiative (https://www.journalismtrustinitiative.org/), prie kurio kūrimo prisidėjo tokios organizacijos kaip Europos transliuotojų sąjunga (EBU), „Reporteriai be sienų“, UNESCO, ir kurio įdiegimą galiausiai audituoja tarptautinė bendrovė.

Diegdami šį standartą, be kita ko, formalizuosime praktikas, kurios išskiria LRT kaip patikimą, nepriklausomą ir objektyvų informacijos šaltinį, nustatysime informacijos šaltinių tikrinimo, vertinimo, žymėjimo, turinio tikslumo užtikrinimo procedūras, taip pat pabaigsime diegti procedūras, apsaugančias nuo interesų konfliktų. Bus parengta žurnalistų saugos politika, gairės darbuotojams, darbe patyrusiems fizinį ar psichologinį smurtą arba susidūrusiems su jautria informacija.

Suprantame, tai tik pradžia. Svarbiausia, kad visi dokumentų rinkiniai būtų gyvybingi, o mes patys gyventume pagal nusistatytas taisykles, todėl LRT viduje daug diskutuojame, ką dar žurnalistai galėtų padaryti arba ko nedaryti, kad LRT būtų kuo nešališkesnė ir visos auditorijos poreikius atliepianti žiniasklaidos priemonė.

Žinios yra viena pagrindinių LRT kolonų – per parą ištransliuojame daugybę naujienų turinio, LRT grupėje dirba per 180 žurnalistų. Svarbu, kad tarp šių žurnalistų būtų vieningas ir labai aiškus supratimas, jog LRT tarnauja visai visuomenei, vykdo ypatingą misiją ir kad turi būti dedamos visos pastangos patikimumui bei nešališkumui užtikrinti. O vadovų pareiga – auginti LRT žurnalistų profesionalumą ir siekti, kad LRT, kaip didžiausia ir daugiausia žurnalistų įdarbinanti žiniasklaidos grupė, demonstruotų aukščiausius žurnalistikos standartus.

Taigi, mieli plunksnos broliai, pasaulis keičiasi, turime keistis ir mes. Tikiu, kad ši kelionė bus įdomi, žadanti iššūkius ir mus auginanti.

Susiję

Žiniasklaidos pakraščiai

Donelaiti, gal jau metas į pensiją?