LR Seime paminėta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena
Gegužės 7 – oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. 1864 metais carinės Rusijos valdžia uždraudė Šiaurės vakarų krašte spausdinti, įvežti ir platinti leidinius lotyniškomis raidėmis. Praėjo 40 metų, kol šviesuolių pastangomis buvo atgauta lietuviška spauda.
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse Lietuvos Respublikos Seime vyko renginys, skirtas šventinei dienai paminėti. Jį organizavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, Lietuvių kalbos draugija, Kalbos praktikos centras ,,Lingua Lituanica“.
Rusiškų leidinių neskaitė
Renginio vedėja Rita Urnėžiūtė pakvietė pavartyti spaudos draudimo laikais slapta knygnešių į Lietuvą atgabentus leidinius, pamąstyti apie XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje tautiečius ištikusią nelaimę, jų kovą prieš lietuviškos spaudos draudimą.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros habil. dr. prof. Regina Koženiauskienė apibūdino spaudos draudimo laikotarpį (1864 – 1904 m.). Anot lituanistės, carinės Rusijos valdžia, taikydama Lietuvai itin griežtas represijas, bandė suvaržyti tautos vienybę, palaužti lietuvius, integruoti juos į Rusijos gyventojų sudėtį. R. Koženiauskienė sakė, kad per 40 spaudos draudimo metų, nepaisant persekiojimo ir taikomų bausmių, leidinių lietuvių kalba tiražai buvo labai dideli – veltui nuėjo caro pastangos Lietuvos gyventojams įbrukti knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis.
Generalgubernatorius pavojaus nematė
Profesorė perskaitė spaudos draudimo pabaigoje – 1903 m. vasario 3 d. Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatoriaus, kunigaikščio Piotro Sviatropolko – Mirskio pasirašytą dokumentą: ,,Nėra jokio pagrindo įžvelgti pavojų Rusijos valstybiniams tikslams lietuvių savarankiškoje raidoje. Lietuvių tauta – tai tauta, neturinti istorinių ir kultūrinių tradicijų. Šis dalykas, jos negausumas ir priklausymas mūsų valstybei lemia jos istorinį likimą: įeiti į Rusijos gyventojų sudėtį. Lietuvių genties likimas nulemtas lygiai taip pat, kaip ir estų, latvių bei kitų tautų, neturėjusių kultūrinės praeities.“ Lituanistė teigė, kad Rusijos valdžia manė galutinai palaužusi lietuvius – tai buvo klaidingas požiūris. Profesorė sakė, kad lietuviškos spaudos draudimo laikais valstybingumą skleidė tautos šaukliai – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Antanas Baranauskas, Petras Vileišis, Jonas Jablonskis.
R. Koženiauskienė pažymėjo, kad šiandien lietuvių kalbą reikia saugoti nuo svetimų kalbų įtakos, rūpintis jos tęstinumu. Priešingu atveju kalba nepajėgs atsilaikyti prieš kosmopolitiškumą ir globalizaciją.
Padėjo poetai ir jų metaforos
Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros prof. dr. Skirmantas Valentas kalbėjo apie spaudos draudimo laikų poeziją. Jis teigė, kad XIX a. pabaigoje lietuvių poezijoje vyravo romantizmas. ,,Romantikai stengėsi iškelti tautą, aiškinosi jos kilmės teorijas, žinoma, tiesiogiai apie tai rašyti negalėjo – naudojo metaforas. XIX amžius vadinamas ,,rekonstrukcijos“ šimtmečiu, poetai ,,rekonstravo“ kalbą, valstybę – atstatymas buvo ginklas, vienintelis būdas išlikti“, – teigė profesorius.
S. Valentas įsitikinęs – poetai dėjo daug pastangų, kad išliktų valstybė ir gimtoji kalba: ,,Į spaudos draudimą buvo atsakoma ne tiesmukai – literatūriškai, pasitelkus metaforas, kurios Rusijos cenzoriams nebuvo suprantamos. Literatai kvietė lietuvius į kovą, sakė, kad raidės atbaido blogį. Žmonės, įkvėpti poezijos, suprato, jei pavyks apginti lietuvišką abėcėlę, nereikės priklausyti nuo kitataučių valios. Lietuviai žinojo, kad būtina kovoti. Kitos išeities nebuvo – grėsė patekimas į svetimą zoną, kurią A. Baranauskas vadino juodąja šviesa. Tautiečiai, išsikovoję laisvą žodį, išliko šviesioje, krikščioniškoje Europoje“, – sakė S. Valentas.
Renginį vainikavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečio kurso studentų spaudos draudimo laikų leidinių skaitymai ,,Krutinkim snaudžiančius brolius“ ir muzikos ansamblio ,,Giesmių tarnai“ giesmės.
