Kokie tie prisiminimai apie Lietuvą?
Avangardinio kino tėvas – ši frazė dažniausiai skamba pristatant garsų kūrėją, naujos ir nestandartinės kino kalbos ieškotoją Joną Meką. Autoriaus eksperimentinė kūryba dar ilgai kalbės permainų vėjų ištroškusios kartoms. Viename iš žymiausių autoriaus sukurtų filmų, 1972 m. „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“, ryškūs bėgančio laiko atgarsiai ir jautraus pasakojimo tonas, kuriuos svarbu nagrinėti susiejant su Jono Meko gyvenimo istorija.
Jonas Mekas su mama. Kadras iš filmo. Pats autorius šį filmą skirstė į tris dalis: pirmojoje užfiksuoti Jono Meko ir jo brolio Adolfo pirmieji metai Jungtinėse Amerikos Valstijose (1950-1953 m.). Antrojoje dalyje menininkas po 25-erių metų sugrįžta į gimtąjį Semeniškių kaimą susitikti su Lietuvoje likusia šeima. Trečiojoje dalyje kūrėjas dalijasi artimų draugų portretais ir buvusios darbo stovyklos Vokietijoje, kurioje praleido nemažai laiko karo metais, vaizdais. O pati filmo pabaiga – tai degantis Vienos turgus, šis kadras labai simboliškas, todėl, būtent jis ir panaudojamas filmui apibendrinti.
Nagrinėjant Jono Meko filmus, kaip ir dauguma kitų avangardinių filmų, svarbu bandyti į patį filmą žvelgti ne ieškant logiškų, standartinių istorijų pasakojimu paremtų struktūrų, o stengtis kūrinį pajausti intuityviai.
Ką tai galėtų reikšti? Žvelgiant giliau į „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“, logiškos struktūros šiame filme kaip ir nerasime. Tačiau ar verta ieškoti logikos ten, kur jos ir neturi būti? Patys prisiminimai nėra paremti logika, jie kyla iš žmogaus jausmų, ypač tie prisiminimai, kurie sukelia nostalgiją. Analizuojant vaizdus ekrane per intuicijos prizmę, bandant pajausti, kas vyksta ekrane, o ne suprasti – tada filmas gali atverti dar daugiau klodų ir prasmių.
Vienas pagrindinių filmo objektų – paklydėlio kelionė atgal namo po 25-erių metų. Kaip pats autorius sako filme: „Kiekviename žemyne pilna žmonių be vietos.“ Žmonių, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių turėjo palikti gimtinę.
Iš Lietuvos karo metais pasitraukęs kartu su broliu Adolfu, Jonas Mekas atsidūrė darbo stovykloje Vokietijoje, kol jiems buvo pasiūlyta galimybė emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Atsidūręs Niujorke, kartu su kamera rankoje, kūrėjas galėjo be perstojo klaidžioti po didmiestį. Nemiegantis miestas pasitarnavo kaip įkvėpimas nesustoti, kurti ir eksperimentuoti.
Tačiau net ir laisviausiai skriejantys paukščiai pasuka namų link, taip ir atsiradus galimybei, kartu su kino kamera, 1971-ųjų rugpjūtį Jonas Mekas grįžta aplankyti gimtojo kaimo. Filme autorius pamini, kad jo kelionės tikslas nėra parodyti vakarams koks gyvenimas verda už geležinės uždangos – kūrėjas nesiekė atkurti tuometinio vaizdo. Šis filmas nėra Lietuvos paveikslas – tai Jono Meko atsiminimų vaizdas. Jo kelionė į Lietuvą buvo tarsi persikėlimas laiku atgal į tą vietą, kurią buvo priverstas palikti, todėl šiame filme laikas sustoja.
Kadras iš filmo.
J. Mekas per kameros objektyvą romantizuoja Semeniškių kaimą, savo šeimą. Jo širdyje jie išliko nepakitę per visą tą laiką. Vaizdai iš gimtinės tampa tarsi prarasto laiko ieškojimas.
Net ir nenorėdamas, autorius kartais pastebi praėjusio laiko padarinius: medžiai šalia kelio jau dangų remia, pasenusi mama pamiršta, kur padėjo šauktą. J. Mekas klausia žiūrovo, ką žmogus gali veikti gimtinėje sugrįžęs po 25-erių metų? Jis geria šaltą šulinio vandenį, kuris, kaip pats pasakoja, skanesnis už visus ragautus pasaulio vynus.
Visą filmą autorius įgarsina savo balsu. Jonas Mekas yra tarsi savo paties filmo kuratorius – pasitelkdamas vaizdą ir garsą jis vedžioja žiūrovą po savo sąmonės ir prisiminimų labirintus sukurdamas nostalgišką nuotaiką. Nostalgija yra vienas stipriausių ir pasikartojančių motyvų šiame filme. Nostalgiška nuotaika sieja visas tris filmo dalis į visumą. Autorius jaučia nostalgiją pirmiesiems metams Niujorke, prarastai gimtinei, kuri per daug pasikeitė, kad vėl galėtų čia sugrįžti. Tiesa, pasikeitė ir jis pats, o tas pokyčio kelias trumpai ir užfiksuojamas trečioje filmo dalyje.
Sutikti žmonės, patirti vargai ir sunkūs darbai bei karo metais taip ir neaplankytas Vienos turgus. Tada turgaus aplankyti nepavyko, o kai pagaliau pavyksta atvykti į Vieną, kūrėjas išvysta turgų liepsnose. Liepsnų ir nepagautos akimirkos trapumas byloja, kad nesugrąžinsi to, kas jau išsprūdo pro tavo pirštus. Tai simbolizuoja nostalgija persmelkto ciklo pabaigą. Liepsnomis baigiasi ir šis filmas bei prisiminimai.
Galbūt vienas poetiškiausių filmo momentų, kai Jonas Mekas pasakoja, kad kaimo moterys jam visada priminė liūdnus rudens paukščius, kurie skraido virš laukų verkdami. Tuo metu ekrane rodomi sunkaus gyvenimo išvarginti senolių veidai, tačiau autorius tais veidais žavisi. Jais žavisi ir žiūrovas. Turbūt sunku būtų surasti labiau širdį virpinantį kadrą nei liūdnas žmogaus žvilgsnis į kamerą, nufilmuotas stambiu planu. Akys ne tik sielos, bet ir prisiminimų veidrodis.
Teigti, kad filmas baigiasi liūdna nata, tikrai negalima. Kol ekrane mirga liepsnos, Jono Meko balsas pasakoja kaip buvo spėliojama, kad Vienos turgų padegė tie, kurie buvo ištroškę permainų ir tiesiog norėjo naujo turgaus pastato. Nauja neišvengiamai pakeičia tai, kas buvo iki šiol – sena. Kas praėjo, išlieka tik prisiminimuose, kurie kaip ir šio filmo tonas, gali būti maloniai nostalgiški. Maloni nostalgija užplūsta, kai ekrane žvelgiame į Jono Meko draugų veidus, kaip pats autorius komentuoja, kad juostoje, kaip ir prisiminimuose, šie veidai visada išliks jauni. Tik pats pasakotojas sensta.
