Oskarui pristatyto „Lošėjo“ bendraautoris K. Sabolius: „Šis filmas kalba apie ribos situaciją“

Pernai penkiomis sidabrinėmis gervėmis apdovanotas Igno Jonyno filmas „Lošėjas“ neabejotinai yra vienas labiausiai vykusių į užsienio rinką eksportuotų Lietuvos kino produktų. Tai patvirtina ne tik pelnyti apdovanojimai, užsienio kritikų liaupsės, bet ir pasirodymai daugiau nei keturiasdešimtyje užsienio kino festivalių. Tokio masto kino filmo kūrybinis procesas Lietuvoje yra savotiškas iššūkis. Apie filmo sėkmę ir kūrybinius sunkumus gruodžio 10 d. mediologo dr. Andriaus Gudausko Žurnalistikos institute surengtoje paskaitoje pasakojo filmo scenarijaus bendraautoris filosofas doc. dr. Kristupas Sabolius.

Apie filmo „Lošėjas“ sėkmę ir kūrybinius sunkumus dr. Andriaus Gudausko surengtoje paskaitoje pasakojo filmo scenarijaus bendraautoris filosofas doc. dr. Kristupas Sabolius.

Kuriant filmus tenka susidurti ne tik su subjektyviomis problemomis, kaip vis dar besivystanti lietuviško kino filmo samprata, bet ir su finansavimo trūkumu. „Lošėjo“ biudžetas buvo nedidelis. Kadangi dėl lėšų stokos teko atsisakyti kai kurių scenų, kaip sako doc. dr. K. Sabolius, filmas gali pasirodyti kiek labiau komplikuotas, mažiau aiškus, kai kurie personažai pasirodo neišbaigti.

Tačiau net turint tai omenyje, sunku būtų „Lošėją“ pavadinti nevykusiu filmu. Anaiptol – jį galima lygint su kitų Europos šalių geriausiais 2014 m. išleistais kino filmais. Vis dėlto pats doc. dr. K. Sabolius neslepia, kad „Lošėjo“ ramiai žiūrėti nebegali: vis kyla minčių, kaip filmą būtų galima tobulinti.

„Sulaukėme daugiau nei 60 tarptautnių recenzijų, taip pat režisierių, aktorių, festivalių meno vadovų ir kitų kino profesionalų atsiliepimų. Ne kartą diskutavome su iškiliais žmonėmis apie mūsų filmo privalumus ir trūkumus. Todėl galime susidaryti pakankamai aiškų vaizdą apie nuveiktą darbą. Įdomu tai, kad kartais skirtinguose vertinimuose „Lošėjas” buvo ir kritikuojamas, ir giriamas dėl tų pačių dalykų – scenarijaus, siužeto vingių, vizualinių sprendimų, aktorių pasirinkimo. Dabar pasidarėme sau išvadas.“ – sakė doc. dr. K. Sabolius.

Scenarijaus bendraautoris minėjo ir daugiau filmui tekusių iššūkių.

„ Šis filmas yra labai sudėtingas – tiek scenarijumi, tiek stilistiniais sprendimais. Dabar atrodo, kad yra daug scenų, kurias būtų galima parašyti geriau. Su Ignu sakėme, kad per ketverius darbo metus baigėme scenaristikos bakalaurą. Tačiau išsikėlėme sau komplikuotus uždavinius ir pamėginome juos įgyvendinti. Kita vertus, suvokti tokio filmo visumą įmanoma tik tuomet, kai jis jau pasiekia žiūrovus ir sulaukia reakcijų. Akivaizdu, kad kai kas pavyko visai neblogai, tačiau dabar labiausiai į akis krenta tai, ką norėtume patobulinti. Tačiau.“

Filme „Lošėjas“ glūdi daug moralinių dilemų, herojų metamorfozių ir konformizmo. Neatidus žiūrovas gali to ir nepastebėti. Ribinėje situacijoje dažnai pasikeičia mūsų įprasti vertinimai. Štai pasakodamas apie sceną, kurioje pagrindinis filmo herojus Vincentas nusižudo, doc. dr. K. Sabolius užsiminė, kad filmo kūrėjai nesiekė pavaizduoti, kad tai vyksta iš meilės ar depresijos. Atvirkščiai, savižudybė turėjo tapti paradoksu, kūrėjams buvo įdomi situacija, kai visi moraliniai orientyrai pakimba ore ir nebegali vadovautis morale, nežinai, kas gerai, kas blogai.

„Ar mes norėjome, kad Vincentas nusižudytų pasiaukodamas? Taip. Bet norėjome, kad mūsų savižudybė būtų paradoksali. Savižudybė visose pasaulio religijose yra didžiausia nuodėmė ir didžiausias moralinis nusižengimas. Norėjome sukurti situaciją, kurioje savižudybė įgautų kitą prasmę. Tai nei depresijos paskatintas veikėjo žingsnis, nei kažkas, kas daroma iš meilės. Tai dviprasmiška ribos situacija. Jis žudosi, bet supranta, kad sugadino dar vieną žmogų, pakeitė Ievą, nors pradžioje ji laikėsi principų, buvo morali“, – pasakojo doc. dr. K. Sabolius.

Moralę galima įvardinti viena pagrindinių filmo temų. Vienaip ar kitaip visiems filmo herojams tenka moralinių išbandymų. Net Vincentas ir Ieva, pagrindiniai filmo herojai, yra sukurti taip, kad filme būtų protagonistas ir antagonistas, kad jų moralės supratimas būtų priešingas.

„Dažnai gyvenime turime elgtis amoraliai, kad išsaugotume moralę. Tam apibūdinti tiktų Biblijoje aprašyta Abraomo ir Izaoko scena. Abraomas nori nužudyti Izaoką tam, kad įtiktų Dievui. Tai yra amoralus poelgis, bet drauge – jo tikėjimo įrodymas. Tokia moralinė riba mums labai patiko ir mes to norėjome filme,“ – sakė doc. dr. K. Sabolius.

Be moralinių dilemų filme vis pasikartoja ir konformizmo motyvas.

Doc. dr. K. Sabolius: „Dažnai gyvenime turime elgtis amoraliai, kad išsaugotume moralę“.

„Filme labai norėjome kalbėti ir apie konformistinį mentalitetą, tą, kuris egzistavo sovietmečiu. Apie tą absurdo jausmą, kai ideologija teigia vieną dalyką, bet visuomenei tai skamba kaip paukščių kalba, ji daro savo dalykus, kažką kombinuoja, spekuliuoja, o prie valdžios prisitaiko konformistiškai. Taigi ir filme stengėmės parodyti tai, kad netikima oficialia pozicija, kad niekas nėra bendruomenės dalis, kad kiekvienas sprendžia savo išgyvenimo problemas,“ – sakė doc. dr. K. Sabolius.

Susitikimo metu doc. dr. K. Sabolius ne tik atskleidė gilesnes filmo prasmes, kūrybinius sunkumus, bet ir pasidalino nuotykiais ir pastebėjimais iš filmo pristatymo kitose pasaulio šalyse.

Pirmiausia, filmo bendraautoris džiaugiasi, kad „Lošėjas“ pristatytas 2015 m. Oskarams. Nors nesitiki laimėti, doc. dr. K. Saboliui svarbiausia tai, kad filmas yra vertinamas.

„Šaunus dalykas, mums kaip kūrėjams, yra tai, kad daug kas žiūri „Lošėją“ ir jį vertina. Gavome daug kritikos, sulaukėme daugiau nei šešiasdešimties tarptautinių recenzijų dar prieš filmo premjerą. Po to jau aiškiai nusistatėme filmo problemas, nes esame itin savikritiški. Kritika yra labai svarbu, ji padeda suprasti, ką iš tikrųjų padarei“, – sakė doc. dr. K. Sabolius.

Skirtingose šalyse „Lošėjas“ susilaukė skirtingų reakcijų. Pačiam doc. dr. K. Saboliui įsiminė atgarsiai iš tarptautinio Marakešo filmų festivalio.

„Įdomiausia tai, kad tame festivalyje susilaukėme daug įvairių reakcijų. Nuo komisijos pirmininko M. Scorsese’s, kuriam filmas labai patiko, iki pačių marokiečių, kurie sakė, kad tai filmas apie juos, apie Maroko visuomenės problemas. Jie tai matė kitu rakursu, kaip visuomenės supuvimo, korupcijos, žmogaus, kuris mėgina išgyventi ir atrasti sprendimą neįmanomoje situacijoje“, – sakė doc. dr. K. Sabolius.

Taigi „Lošėją“ galima apibūdinti kaip daugialypį filmą, kuris ragina realistiškai pažvelgti į moralę. Nė vienas filmo veikėjo pasirinkimas ar išgyvenimas nėra baltas ar juodas. Filmo pasaulyje viskas pilka, kiekvienas veiksmas, suvokiamas kaip moraliai teisingas, gali turėti neigiamą atoveiksmį. Būtent tokį požiūrį patvirtinęs pokalbis su scenarijaus bendraautoriumi doc. dr. K. Saboliumi įrodė, kad „Lošėjas“ yra vienas realistiškiausių filmų, kada nors sukurtų Lietuvos kino kalvėje, nagrinėjantis gyvenimo ir moralės dvilypumo temas.