Itališko kraujo turinti lietuvaitė skautė: „Jei žinai, iš kur esi, tai žinai, kas esi“
Nuo seno lietuviai pabirę po visą pasaulį. Vieni buvo priversti išvykti dėl karo, kiti paliko Tėvynę ieškodami geresnių finansinių sąlygų, treti yra tiesiog meilės emigrantai.
M. M. Lizzi rodo pagerbimo ženklą, o nykštys, uždengiantis mažąjį pirštą, reiškia, kad vyresnis žmogus visada turi padėti jaunesniam. Autorės nuotr. O kokią istoriją slepia užsienyje gimę lietuviai? Apie tai kalbamės su Vilniaus universitete biologiją studijuojančia pirmakurse Milda Maria Lizzi.
Milda Maria – pusiau italė, pusiau lietuvė, betoninį miestą iškeitusi į pajūrį, radusi meilę muzikai, gamtai ir skautijai. Susitikusios su pašnekove netoli jos namų Palangoje, nusprendėme dviračiais numinti parko link. Ten aplankėme skautų akmenį, ant kurio jau nebematomi, bet pirštais dar jaučiami iškaltų 1933 m. rugpjūčio 17 d. ruoželiai. Tai Lietuvos skautams itin svarbi data – tada pirmą kartą į Lietuvą atvyko skautų organizacijos įkūrėjas Robertas Badenas-Powellis. Ant akmens aiškiai regimi jo inicialai, taip pat ir skautų šefo prieškario Lietuvoje, Prezidento Antano Smetonos, vardo ir pavardės pirmosios raidės.
M. M. Lizzi pasakoja, kad vieną kartą ji ir kiti skautai valė šį akmenį. Taip jie išreiškė pagarbą skautų pradininkams ir atliko gerą darbą, kas yra privaloma skautams. Susipažinus su Lietuvos skautijos simboliu, patraukėme prie jūros. Ten ir kalbėjomės apie viską nuo pradžių.
– Iš kur tos itališkos šaknys?
Mano mama susituokė su italu, tai štai iš kur mano itališkos šaknys.
– Italija ir Lietuva – viena nuo kitos toli esančios šalys. Tad kaip gi italą ir lietuvę suvedė likimas?
Labai įdomu, nes jie susipažino Prancūzijoje, Taizé renginyje. Tai Europos krikščioniško jaunimo susitikimai. Mama su drauge norėjo nuotraukos prisiminimui, o pro šalį ėjo mano tėtis su draugu, tad paprašė jų nufotografuoti. Vaikinams labai patiko tos merginos, juk lietuvaitės labai dailios! Tai paskui laiškais susirašinėjo, meilės eilėraščius rašė… Ir taip atsitiko, kad abudu įsimylėjo.
– Italijoje gimei ir ten gyvenai dešimt metų. Kas po tiek laiko paskatino įsikurti Lietuvoje?
Gyvenome Milane. Oras ten labai užterštas. Būdavo, kad net užsidengdavau skarele veidą, nes tiesiog nebegalėdavau kvėpuoti. Tuo metu mokykloje, į kurią turėjau pradėti eiti, septyni vaikai susirgo leukemija ir nebuvo aišku kodėl. Tad viena iš persikraustymo priežasčių buvo sveikata. Pačioje Italijoje taip pat ieškojome kitos vietos gyventi, bet neradome tinkamos.
Be to, mes visada vasarą važiuodavome atostogauti į Lietuvą, dažniausiai Nidą ar Palangą. Vienais metais tėvai paklausė, ar mano brolis ir aš norėtume gyventi čia. Mums labai patiko ir mes sutikome. Taip ir apsigyvenome čia, Palangoje.
– Džiaugeisi?
Žinoma! Labai, ypač dėl jūros. Italijoje, kad galėtum ateiti į paplūdimį, turi mokėti pinigus, o ir žmonių ten labai daug. O čia mokėti nereikia, ir vietų ramesnių galima rasti.
Vėliau, būdama vyresnė, supratau, kad čia labai geros gyvenimo sąlygos. Pavyzdžiui, nors ir daugelis skundžiasi, tačiau Lietuvoje iš tikrųjų gera švietimo sistema. Lietuvoje mokytojai dažniausiai yra baigę universitetus ir yra geri savo srities specialistai. O Italijoje penktoje klasėje mane anglų kalbos mokė italų kalbos mokytoja, kuri vasarą pati tik du mėnesius buvo pasimokiusi anglų kalbos. Tad įsivaizduok, koks lygis…
Be to, Lietuvoje lankyti muzikos mokyklą nėra didelė prabanga. Lietuvoje, iš pradžių, jei gerai pamenu, mokėdavome 40 litų per mėnesį ir gaudavau apie 11 pamokų. Tai yra stebuklas lyginant su Italija! Mano pusseserė privačioje mokykloje Italijoje mokėsi groti pianinu ir už kiekvieną pamoką, trukdavusią valandą, jos tėvai mokėdavo po 50 eurų. Ten nėra populiari kažkokia popamokinė veikla, ten yra tik privatūs mokami būreliai. Tad iki pat dabar džiaugiuosi persikraustymu.
Skautai, pasikloję ir apsikloję tentu, kad nesušlaptų nuo lietaus, miegojo ant Apuolės piliakalnio 2017 m. Iš asmeninio M. M. Lizzi archyvo.
– Ar patyrei sunkumų persikrausčiusi gyventi į Lietuvą?
Iš pradžių visi žavėjosi, kad aš italė, bet vis dėlto kilo sunkumų įsiliejant į bendraamžių ratą. Gal trukdė tai, kad buvau nauja atvykusi mergaitė, o gal mažo miesto sindromas – visi susiskirstę grupėmis… O gal tai, kad esu iš Italijos. Žmonės vis dėlto skiriasi: italai labiau atsipalaidavę, mažiau stresuoja, o lietuviai santūresni, kartais mėgsta skųstis. Bet muzikuodama susiradau daug draugų.
Kalbos barjero nejaučiau, nes nuo mažens kalbu abiejomis kalbomis. Mama net yra sakiusi, kad pirmiau išmokau lietuvių kalbą, nes būdama su manimi namie kalbėdavo man tik lietuviškai. Paskui pradėjusi lankyti darželį išmokau ir italų kalbą. Namie irgi įprastai su mama kalbėdavome lietuviškai, o su tėčiu itališkai. Tėtis, žinoma, suprasdavo lietuvių kalbą, bet gerai lietuviškai nekalbėjo.
– Kur dabar Tavo namai? Čia ar pietuose?
Drįsčiau sakyti, kad čia. Net ir Lietuvos kultūrą pažįstu labiau. Tik gaila, kad pietinėje Europos dalyje dar yra žmonių, nežinančių, kas yra Lietuva. Ten jie mokosi, kad Lietuva yra Lenkija, net istorijos vadovėliuose nėra Lietuvos vardo, viskas vadinama Lenkija. Praėjusiais metais buvau Portugalijoje, tai taksistas, sužinojęs, kad aš iš Lietuvos, paleido rusišką muziką… O šiemet žiemą bendrabutyje sutikau studentę, pažinau, kad italė. Užkalbinau ir ji pasakė, kad atvyko į Lietuvą studijuoti magistrantūrą, tačiau apie šią šalį nieko nežinojusi, tad skrido net nesuprasdama kur.
– Moki groti ne vienu instrumentu: trimitu, būgnais, pianinu, akordeonu, gitara, ukulele… Nieko nepraleidau?
Dar ir skudučiais. Gyvendami Italijoje su šeima grodavome skudučių ansamblyje, kuriame rinkose Italijos lietuvių bendruomenė. Su tuo kolektyvu dalyvavome Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje 2009 metais: vykome į Vilnių, dalyvavome ansamblių vakare. Tai buvo gera patirtis ir pirmas lietuvių vienybės pajautimas.
Italai galbūt net negalėtų pasakyti, kad „esu vertas būti tikru italu“. Gal net gėda pasakyti, bet tikriausiai mano tėtis nemoka Italijos himno, gal tik žino, kaip skamba. Italai nelabai puoselėja savo kultūrą, manau, todėl, kad jų daug ir jie nejaučia grėsmės išnykti. O lietuvių mažai, todėl ir vienybė jaučiama, ir kultūra puoselėjama.
Milda su Šiaulių krašto skautais ir stovyklos dalyviais iš Moldovos mokosi ginklų valdymo subtilybių Ukrainoje, Mykolajeve, 2017 m. Iš asmeninio M. M. Lizzi archyvo.
– Tai iš kur ta meilė muzikai?
Net nežinau. Nei vienas iš tėvų nėra muzikantas. Tačiau dar Italijoje lankiau grupines gitaros pamokas. Kadangi pamokos nebuvo labai naudingos ir kokybiškos, tai vėliau mama paprašė vienos lietuvės, irgi gyvenančios Italijoje, mane pamokyti groti gitara ir dainuoti lietuviškas dainas. Mama taip pat mokė dainų. Pamenu, kai išmokau dainuoti „Teka, teka skaisti saulė“ dviem balsais, tai man taip patiko, kad aš dažnai mamos prašydavau kartu dainuoti.
Taip pat gerai prisimenu, kad Eurikos Masytės dainą „Laisvė“ dainuodavau žaisdama kieme, dar gyvenant Italijoje. Išvis, manau, kad lietuviams muzika yra neatsiejama jų gyvenimo dalis, įaugusi į kraują. Jie tiesiog be jos negali, tai rodo ir istorija, ir žymios dainų šventės.
– Nors daug laiko skyrei muzikai, tačiau vis dėlto pasirinkai biologijos studijas. Kodėl?
Buvo taip, kad nežinojau, kur stoti. Turėjau minčių apie muziką, tačiau reikia ir talento, ir norėti visur rodytis, ir būti be galo atsidavusiam tam. Man viso to trūko. Muzika yra mano gyvenimo dalis, neįsivaizduoju savęs be jos, bet tai yra mano laisvalaikis.
Gamta taip pat yra mano gyvenimo dalis. Stodama galvojau ne apie darbą ar perspektyvas, o apie tai, kas man labai įdomu. O būtent tai man ir yra įdomu.
– Kada ir kaip į tavo gyvenimą pasibeldė skautiška veikla?
Mama dar Italijoje mane norėjo užrašyti į skautus. Tačiau ten, betoniniame mieste, kaip tarp keturių sienų nėra tinkamų sąlygų skautams. Taip pat ten tai labai brangu. Kai gyvenome Lietuvoje, pas mus atvažiavo mamos draugė iš Šiaulių, kuri labai gero pažinojo skautų vadovą Seržą Staponkų. Per jį užsirašiau į pirmą skautų stovyklą 2012 metais.
Įvairūs kaklaraiščiai, surišti draugystės mazgais Kijeve, Ukrainos sostinėje 2017 m. Iš asmeninio M. M. Lizzi archyvo.
– Tikriausiai ne vienam išgirdus žodį „skautas“, mintyse iškyla filmų nuotrupos, kuriose matomi dėl ženkliukų kovojantys maži vaikai, besibeldžiantys į duris ir siūlantys pirkti sausainius. Papasakok, ką iš tiesų skautai veikia?
Ženkleliai tikrai nėra būtini. Juos gauni baigęs, tarkime, kažkokios profesijos kursus. Tai skirta savęs tobulinimui. Na, pavyzdžiui, baigi fotografijos kursus, taigi išmoksti fotografuoti, ir tada gauni ženklelį, kurį prisisiuvi prie uniformos. Dažniausiai tuos kursus veda patys skautų vadovai.
O šiaip tai yra rengiamos visokios stovyklos. Kaip ir minėjau, 2012 metais pirmą kartą susipažinau su skautais ir jų veikla gamtoje. Tai laisvalaikio praleidimas, bet naudingas. Susipažinome su pirmosios medicinos pagalba, kaip reaguoti, kai susižeidi, sužinojome ir apie erkes, išmokome ir maistą gaminti, ir išgyventi gamtoje.
2016 metais mamos draugės iš Šiaulių dukra mane pakvietė prisijungti prie skautų, sako: „Varom į Ukrainą vienuolikai dienų.“ Tos kelionės metu labai susibendravome su skautų vadovu Seržu, susiradau daug naujų draugų, tiesiog tapome šeima. Toje kelionėje buvo daug išbandymų, tad tai mus labai suartino.
Iš tiesų mes vykome į skautų stovyklą „Laisvės ainiai“ Ukrainoje, kurioje mokė jaunimą gyventi karo sąlygomis, naudotis ginklais, slėptis. Tačiau atsitiko taip, kad mes pasilikome ilgiau nei buvo planuota. Mūsų vadovas yra labai nenuspėjamas žmogus, kas iš tiesų yra fainas dalykas, nes patiriame labai daug nuotykių su juo. Jis turi labai daug pažįstamų visame pasaulyje ir tąkart Ukrainoje planavo susitikti su draugais. Jie pakvietė Seržą į karo zoną Ukrainoje, o mūsų vadovas pasiūlė ir mums vykti kartu, jei mūsų tėvai sutinka. Visų tėvai sutiko, na, o mano tėvai iš tiesų net man pavydėjo… Taip mes toliau tęsėme kelionę ir nuvažiavome į karo zoną Mariupolyje.
Į Mariupolį buvo labai didelės eilės, nes visus ten važiuojančius tikrino: ir bagažines, ir lagaminus. Ten nuvykusi supratau, ką reiškia karo zona. Mačiau susprogdintą pastatą, daug tankų…
– Juk karo zonoje pavojinga. Jautei baimę?
Ne, net negalvojau apie tai. Iš tiesų, jaučiausi kaip ekskursijoje. Buvo įdomu pamatyti, kaip viskas atrodo, kaip viskas vyksta karo režimu.
Patyrusios skautės ir jų vadovas Seržas Staponkus tautinėje skautų stovykloje JAV 2018 m. Iš asmeninio M. M. Lizzi archyvo.
– Turėjote ir daugiau kelionių užsienin?
Taip, vėliau į Ukrainą važiavome ir antrą kartą. Pirmą savaitę buvome stovykloje, o antrą savaitę – nelabai žinojome, ką veiksime. Tai nuotykiai. Tačiau jausdavome baimę, nes niekada nežinodavome, kur nakvosime. Kadangi mūsų vadovas visur turi daug pažįstamų, tai prašydavomės nakvynės pas juos ir miegodavome ant žemės. Pinigų viešbučiams neleidžiame, nes skautai turi įsakus ir vienas iš jų: „Skautas yra taupus“. Todėl visada ieškome pigiausio, taupiausio varianto. O ir gamtoje prie laužo miegoti yra nuostabu, labai gera, ramina.
Praėjusiais metais buvo Lietuvos skautų šimtmetis, tad visame pasaulyje buvo trys lietuvių skautų tautinės stovyklos: Australijoje, Lietuvoje ir Amerikoje. Žinoma, Lietuvoje dalyvavome, tačiau vykome ir į Ameriką. O šią vasarą planuojame nuvykti į Italiją, tačiau ne į stovyklą. Aš organizuoju paprastą kelionę, bet tai bus kažkiek susiję su skautų veikla. Norėtųsi susipažinti su italų skautais, tai bandysime prisiglausti pas juos.
– Pagal amžiaus grupes skiriasi ir skautų kaklaraiščiai. Kokį turi tu?
Nuo 6 iki 10 metų yra jaunesnieji skautai, iki 14 metų – skautai, iki 18 – patyrę skautai, o paskui jau pasirenki, nori būti vadovas, suaugęs ar vyresnysis skautas. Visų jų kaklaraiščių spalvos skiriasi. Kadangi aš dabar kandidatuoju į vyresniuosius skautus, tai nešioju vyšninės spalvos – patyrusio skauto – kaklaraištį su mėlyna juostele, kuri rodo mano kandidatavimą. Kandidatavimas trunka dvejus metus, yra visokie išbandymai, kurie parodo, ar tu esi fiziškai ir emociškai pasiruošęs. Tačiau negaliu nieko pasakoti, nes tai, ką daro vyresnieji skautai, yra paslaptis visiems ir net patiems skautams. Tad ir pati dar nežinau, kas slypi po šia paslaptimi.
– Kiekviena skautų amžiaus grupė turi pavadinimus. Kokie jie?
Jaunesnieji skautai Lietuvoje yra vadinami vilkiukais. Įdomu tai, kad Amerikoje visos amžiaus grupės yra dar suskirstytos į brolius ir seseris, ko nėra Lietuvoje. Tai ten jaunesnieji skautai skirstomi į vilkiukus ir paukštytes. Toliau – skautai, jų kaklaraiščiai geltoni, todėl vadinami citrinukais. Patyrusių skautų kaklaraiščiai vyšninės spalvos, tai jie – vyšniukais. O vyresniųjų skautų sesės vadinamos vyr. skautėmis arba vyr. sesėmis, o broliai – vyčiais, net jų ženklas yra su dvigubu kryžiumi. Vyresnieji skautai broliai ir sesės neatskleidžia vieni kitiems savų paslapčių. Tokia gal tradicija, tačiau taip pat tai kelia susidomėjimą. Tad tai gali irgi būti priežastis to paslaptingumo.
Italijos lietuviai Lietuvos šimtmečio dainų šventėje ansamblių vakare 2009 m. Iš asmeninio M. M. Lizzi archyvo.
– Ką reiškia ant kaklaraiščių rišami mazgai?
Ant kaklaraiščio galų yra rišami du mazgai. Vienas mazgas yra meilės tėvynei, rišamas kairėje pusėje prie širdies, kitas – gerojo darbelio, kad nepamirštum daryti gerus darbus visuomenei. Tuos mazgus dažniausiai riša artimieji.
Yra dar ir draugystės mazgai, juos turi patyrę skautai. Esmė tokia, kad draugas draugui užriša šį mazgą ir tik tas, kas užrišo, gali jį atrišti.
– Kodėl, Tavo manymu, skautai Lietuvoje nėra itin populiarūs?
Tikrai nežinau, šito dar neišsiaiškinau. Kai dalyvauju stovyklose, matau, kad susirenka daug žmonių, todėl atrodo tai tikrai populiaru. Tačiau, tarkime, savo studijų aplinkoje dar neradau nė vieno skauto.
Šiaulių skautų emblema. Autorės nuotr.
– Skautų šūkis: „Dievui, Tėvynei ir Artimui“. Ką jis reiškia?
Na, pirmiausia, tai aš netikiu katalikų Dievu ir dar ieškau dievo savyje. Galbūt net prijaučiu pagonims, patinka tikėti, kad gamta turi jėgų. Tai nebūtina tikėti Dievu, svarbu tiesiog kažkuo tikėti, turėti tą tikėjimą.
Skautai yra patriotai. Jei žinai, iš kur esi, tai žinai, kas esi. Todėl tėvynė turi būti žmogaus širdyje, tai jo identitetas.
O žodis „Artimui“ reiškia tai, kad visada turi būti budrus ir privalai kiekvienam, kuriam reikia pagalbos, padėti. Nesvarbu, pažįsti tu tą žmogų ar ne, jis vis tiek tavo artimas. Tai moko gyventi ne sau, o visuomenei. Tai keičia vertybes.
– Bet Tu esi pusiau italė, pusiau lietuvė, tad kurią tėvynę renkiesi?
Kadangi dabar gyvenu Lietuvoje ir čia skautauju, atstovauju Lietuvai, tai renkuosi Lietuvą. Bet Italija taip pat visada mano širdyje, puoselėju abi kultūras.
– Kokį šiandien gerą darbą padarei?
Aaa, prigavai!.. Bet diena dar nesibaigė. Dar spėsiu ką nors padaryti.
