„Mes jautėme begalinę euforiją“

S. Jovaiša, nuo 1978 m. žaidęs TSRS vyrų krepšinio rinktinėje, didžiuojasi, kad dar galėjo suspėti sužaisti už Lietuvos rinktinę. „Tai man buvo didžiausia malonė ir dovana“, – džiaugiasi krepšininkas. Jis buvo sandūroje šių skirtingų laikmečių ir 1992 m. būdamas pats vyriausias krepšininkas visame olimpiniame turnyre (tuo metu jam buvo beveik 38 metai) žaidė pirmosiose olimpinėse žaidynėse su Lietuvos rinktine Barselonoje.

„Mes stovėjome po trispalve, kai laimėjome bronzos medalius. Mes jautėme begalinę euforiją. Tai buvo susiję dar ir su tuo, kad, būdami maži, mes norėjome įrodyti, kad esame pasaulyje ne tokie ir silpni, esame svarbūs“, – pabrėžia krepšininkas. Jo nuomone, olimpinėse žaidynėse laimėti bronzos medaliai įrodė, kad ir Sovietų Sąjungoje Lietuvos krepšinis vaidino labai didelį sudėtinį vaidmenį.

Atsivėrusios sienos suteikė daugiau galimybių

S. Jovaiša jau 1989 m. buvo išvykęs į užsienį, žaidė Hagene, Vokietijoje. Paklaustas, kaip jam tai pavyko, juk sovietmečiu lietuvių krepšininkai negalėjo žaisti Vakarų krepšinio klubuose, jis atsakė, kad tai nebuvo sunku, nes tuo metu SSRS jau buvo beveik žlugusi. Krepšininkas prisimena, kaip 1988 m. olimpinių žaidynių Seule metu rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis prižadėjo, jog jeigu rinktinė laimės auksą, jis leis žaidėjams išvažiuoti į užsienį.

„Jis išlaikė savo žodį ir kažkaip „atidarė“ sienas“, – pripažįsta S. Jovaiša. Jo nuomone, tai jau buvo SSRS žlugimas, byrėjimas ir permainų metas, ir niekas natūraliai jau nebegalėjo to sustabdyti. „Man tai buvo visiškai lengva, kadangi aš jau ėjau į sportininko karjeros pabaigą“, – pripažįsta jis.

Išvykęs į užsienį, S. Jovaiša pamatė didžiulius Lietuvos ir užsienio sporto skirtumus – užsienyje sąlygos sportui buvo geresnės, ypač dėl salių, inventoriaus. Be to, jis pabrėžia, kad užsienyje buvo visiškai kitoks psichologinis klimatas. Lietuvoje buvo ir spaudimo, kartais ir grubaus reikalavimo gerai atlikti savo funkcijas. Ten jis nematė, kad kas pakeltų balsą ant jaunesnio. Santykiai tarp trenerio ir sportininko buvo kitokie. „Jie išaugę, jie nematę tokio prievartos mechanizmo, toleruoja tavo klaidas, yra kitoks supratimas. Aš manau, kad Lietuvoje jau dabar yra panašu“, – įsitikinęs krepšininkas.

Užsienyje pasilikti nenorėjo

Paklaustas, ar nebuvo kilusi mintis pasilikti Vokietijoje dėl tokių gerų sąlygų, S. Jovaiša atsakė, kad po devynerių metų jau nebenorėjo ten būti. „Mane traukė atgal namo ir viskas“, – atsako.

Jis prisimena, kai būnant užsienyje jo gyvenime atsirado tuščių periodų, pauzių. Tomis akimirkomis tuoj pradėdavo kilti vaizdiniai iš tėvynės. „Mane pradėjo taip „graužti“, kad aš tiesiog susikroviau daiktus ir grįžau. O dar po metų galėjau gauti Vokietijos pilietybę ir nesunkiai. Ir ką man tai būtų davę? Nieko. O tais laikais gal atrodė kitaip – dar mes nebuvome Europos Sąjungoje, NATO ir tos galimybės atrodė tokios neaiškios“, – prisimena S. Jovaiša.

Galimybių gausa veda komercializacijos link

Anot S. Jovaišos, krepšininkai šiais laikais turi daug daugiau galimybių. Pirmiausia yra supratimas ir noras, kad iš sporto galima užsidirbti. Sėkmingų krepšininkų pavyzdžiai, didžiulės pinigų sumos vilioja jaunimą. „Aš irgi noriu būti toks milijonierius“, – vaikai galvoja. Mes anksčiau galvodavome „aš noriu būti toks“, bet žodžio „milijonierius“ net jokiose fantazijose negalėjo būti. Pirmiausia norėjome žaisti kažkokiame lygyje, kažką nugalėti. Tai skausmingoji – komercinė – sporto pusė“, – įsitikinęs S. Jovaiša.

Tačiau jis pastebi, kad galimybės suburti komandą iš gerų žaidėjų atsiranda visai kitokios nei anksčiau. Dabar turint lėšų, sukaupus gerą biudžetą, galima supirkti puikią komandą. „Bet tai jau nebe tas jausmas, kai užaugini“, – pripažįsta krepšininkas.

S. Jovaiša įsitikinęs, kad bėgant laikui dėl galimybių gausos bendras krepšinio lygis tikrai pakilo. Anksčiau gerų žaidėjų buvo mažiau nei dabar. „Tais laikais buvo mažiau žvaigždžių, bet buvo tokių, ryškesnių“, – teigia jis. Kita vertus, ši tendencija yra pakankamai pavojinga silpnoms valstybėms, miestams ir klubams. Kai stiprūs klubai išvilioja gerus žaidėjus iš savo šalies, „namų“ klubai tiesiog pradeda merdėti, žlunga.

„Pažiūrėkime, kiek mūsų lietuvių dabar žaidžia užsienyje ir kokiuose klubuose. Dabar visus susigrąžinus čia, LKL (Lietuvos krepšinio lyga – aut. past.) būtų žymiai atraktyvesnė, įdomesnė“, – pažymi krepšininkas.

Asmeniniai reikalai ir Lietuvos rinktinė

Paklaustas apie pakitusias krepšininkų vertybes, Sergejus Jovaiša pastebi, kad šiais laikais žaidėjai dėl savo asmeninių reikalų kartais vengia Lietuvos rinktinės. Ne vieną kartą svarbūs rinktinei žaidėjai surasdavo priežasčių atsisakyti ir kartais labai banalių, tokių kaip persikraustymas ar nuovargis. „Mes visi ir tada buvome pavargę, bet vasaromis atiduodavome savo laisvalaikį net nesusimąstydami, kad kažkokie asmeniniai reikalai turėtų būti aukščiau“, – pripažįsta jis.

Kaip vieną iš pagrindinių atsisakymo priežasčių S. Jovaiša įvardija komercinę naudą. Jis teigia, kad dabar žaidėjai daug labiau vertina savo naujo sezono sutarties vykdymo galimybes, tada nori pailsėti, nerizikuoti, negauti traumų ir su Lietuvos rinktine gal vieną ar kitą sezoną neturėti reikalų.

„Čia ne visi, be abejo, yra ir gerų, ir blogų pavyzdžių“, – pabrėžia jis. S. Jovaiša džiaugiasi, kad pastaruoju metu situacija gerėja ir šios tendencijos po truputėlį slopsta. „Tikiuosi, kad galų gale visi supras, kad jeigu tu gimei Lietuvoje ir Lietuva tave užaugino, tu įgijai šį garbingą krepšininko profesionalo statusą“, – viliasi jis.

S. Jovaišos nuomone, šiais laikais krepšininkai patriotizmo jausmą turėtų turėti gerokai stipresnį, nes atstovauja tik Lietuvai, jau nebe sovietinei lietuviškai respublikai, kaip buvo anksčiau. „Tai turi būti nacionalinio pasididžiavimo klausimas ir kai kurie tikrai šį pasididžiavimo jausmą turi“, – teigia jis. Šį jausmą sužadinti, anot S. Jovaišos, gali ir turi rinktinės treneriai, vadovai.

Susiję