Tačiau pernelyg ryškūs nuotaikų svyravimai gali įspėti apie psichikos sveikatos sutrikimus. Psichologė Rasa Kuodytė-Kazielienė siūlo aklai netikėti interneto platybėse sklandančiais mitais apie permainingą moterų nuotaiką ir sako, kad nuotaikų svyravimus vienodai patiria abiejų lyčių atstovai.

Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, Lietuvoje nuotaikų svyravimus gydosi maždaug 5 iš 1000 gyventojų. Tik moterys dažniau įveikia visuomenės baimę sirgti psichikos ligomis ir išdrįsta kreiptis pagalbos. Psichologė retoriškai klausia: jeigu nebijome sirgti gripu, jeigu lūžus kojai kreipiamės į gydytojus, kodėl kenčiame ir bandome savarankiškai susidoroti su psichikos sveikatos sutrikimais, kurių dauguma net nelaiko rimtomis ligomis? Ji paneigia paplitusius mitus ir supažindina su faktais apie bipolinį afektinį sutrikimą, kuris per metus Lietuvoje diagnozuojamas maždaug 37 žmonėms.

Jausmas toks, lyg žemė slystų iš po kojų

Įprasta manyti, kad jeigu žmogų matome linksmą, besišypsantį ir energingą, dėl to nerimauti nėra reikalo. O jeigu žmogus nusiminęs ir apatiškas, tai tokia būsena – tik laikina ir savaime praeis. Sergant bipoliniu afektiniu sutrikimu, tiek pakilios, tiek depresiškos nuotaikos epizodai yra pavojingi, nes sutrikdo įprastą žmogaus gyvenimo ritmą.

Nuotaikų svyravimus, būdingus bipoliniam afektiniam sutrikimui, psichologė R. Kuodytė-Kazielienė apibūdina kaip linksmuosiuos kalnelius, kurie nėra tokie jau linksmi. Gyvenimo karusele kildamas aukštyn, žmogus bent savaitę, o kartais ilgiau, jaučiasi itin pakylėtas ir energingas. Natūraliai gali kilti klausmas: kas čia blogo? Bet geros nuotaikos antplūdžio padariniai nėra tokie geri, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pernelyg pakilios nuotaikos laikotarpis psichologiniais terminais vadinamas manijos epizodu. Tuo metu žmogus apsiima daugiau užduočių nei pajėgia atlikti, jaučiasi hiperaktyvus, kuria neįgyvendinamus planus. Manijos laikotarpiu žmogus yra linkęs rizikuoti, gali įklimpti į skolas, nuspręsti kardinaliai keisti gyvenimą. Jam gali atrodyti, kad jis jaučia ryšį su dievais arba įžymybėmis, kad yra visagalis ir gali nuversti kalnus. Sumažėja jo miego poreikis, žmogui tampa sunku susikoncentruoti, jo mintys šokinėja, kalba tampa nerišli, ji išreiškiama pakeltu tonu. Suintensyvėja ir seksualiniai potraukiai, o tai reiškia, kad žmogus manijos laikotarpiu yra linkęs į seksualines avantiūras. Lošimai, išdavystės, svaigalai, nesusikoncentravimas darbe – manijos epizodo pakeleiviai, sudrumsčiantys įprastą žmogaus gyvenimo tėkmę.

Pakilęs į aukščiausią linksmųjų kalnelių tašką, žmogus staiga ima kristi žemyn. Po manijos epizodo seka depresijos laikotarpis, kuomet pakylėtą būseną keičia prislėgta nuotaika ir nepilnavertiškumo jausmas. Žmogus ima jausti kaltę supratęs, jog jam nepavyks atlikti manijos epizodu apsiimtų darbų. Jo nebedomina įprastinė veikla, jis jaučiasi niekam tikęs, sutrinka jo miegas – kankina nemiga arba, priešingai, ilgai miegant norima pabėgti nuo realybės. Sutrinka apetitas, padidėja rizika nutukti arba netekti daug svorio. Imama vartoti alkoholį ar kitus svaigalus, kyla minčių apie savižudybę, bandoma nusižudyti. Depresijos epizodas paprastai trunka ilgiau nei dvi savaites, bet gali trukti ir iki kelių mėnesių. Jį įveikti žmogui itin sunku – net nesinori keltis iš lovos, o ką jau kalbėti apie besikaupiančius darbus ir planus, kuriems įgyvendinti nėra nei noro, nei jėgų.

Sergant galima gyventi pilnavertiškai

Kad nuotaikų svyravimai yra tik laikinas ir savaime praeisiantis reiškinys – dar vienas mitas, su kuriuo nesutinka psichologė Rasa Kuodytė-Kazielienė. Išgyvenant bipolinį sutrikimą, vien visais atvejais rekomenduojamas sveikas gyvenimo būdas ir poilsis nebepadės. Reikalingas tiek gydymas vaistais, tiek psichologinė ir psichoterapinė pagalba. Visiškai išgydyti bipolinį sutrikimą pavyksta retai, tačiau pritaikius vaistus galima prislopinti manijos ir depresijos epizodų simptomus, o bendravimas su psichikos sveikatos specialistais leidžia atpažinti besiartinančią krizę, ją kontroliuoti ir su ja susigyventi. Psichologė pabrėžia, kad kreipiantis pagalbos ir gydant šį sutrikimą, žmogus gali gyventi pilnavertišką gyvenimą. Ne taip, kaip viduramžiais, kuomet nuotaikų svyravimų kamuojami asmenys buvo laikomi apsėstais šėtono ir „gydomi“ nuodais, kraujo nuleidimu ar net pasmerkiami mirčiai.

Stereotipiškai apie daugelį psichikos sutrikimų manoma, kad juos sunku pastebėti ir atpažinti. Iš tiesų, žmogus beveik visada siunčia ženklus apie savo sumišusią vidinę būseną. Ne visada juos pastebime dėl daugelio priežasčių: atmestino požiūrio į psichikos ligas, švietimo šiais klausimais trūkumo ir panašiai. O ar sunku pastebėti, kad žmogus patiria neįprastus nuotaikų svyravimus? Bipolinis afektinis sutrikimas, kaip vienas iš nuotaikų svyravimų sutrikimų, nėra klastingas ar nepastebimas. Psichologė ramina, kad jei ne pats žmogus, tai jo artimieji pastebi neadekvačius artimojo nuotaikų pasikeitimus. Svarbiausia – noras padėti, nebijoti ir nedelsiant kreiptis į specialistus.

Serga ir „išrinktieji“

Visuomenėje paplitęs dar vienas gajus mitas apie nuotaikų svyravimus yra tas, kad šiuo sutrikimu serga tik netinkamai auklėti arba žemesnio socialinio sluoksnio žmonės. Bet taip tikrai nėra. Kai kuriuose šaltiniuose minima, jog su bipoliniu sutrikimu kovojo tapytojas Vincentas van Gogas, politikas Vinstonas Čerčilis, rašytojas Ernestas Hemingvėjus, aktorė Merilin Monro, dainininkė Britney Spears.

Paklausta, kokios dažniausios šio sutrikimo priežastys, psichologė pamini paveldimumą ir sako, kad jeigu bent vienas iš tėvų sirgo bipoliniu sutrikimu, tikimybė, kad vaikas taip pat jaus nuotaikų svyravimus yra 50-75 procentų. Šią ligą gali nulemti ir aplinka: santykiai su artimaisiais, nesugebėjimas suvaldyti streso, taip pat hormoniniai sutrikimai bei cheminių medžiagų kaip seratoninas, dopaminas ir noradrenalinas pusiausvyros pakitimai smegenyse.

Bipoliniu afektiniu sutrikimu pasaulyje serga maždaug 1 procentas žmonių. Pastaruoju metu kai kurie psichikos sveikatos specialistai pastebi augantį sergančiųjų šiuo sutrikimu skaičių. Taip yra dėl plintančio švietimo apie psichikos sveikatą, atsiradusio gebėjimo atpažinti ligą ir nors nežymiai, bet mažėjančio stereotipinio požiūrio į psichikos ligas bei jas gydančius specialistus.

Susiję