Kelionės – tai aplankyti miestai, muziejai, istoriniai pastatai ir paminklai? Paragautas vietinis maistas? Internetinė svetainė „Couchsurfing“, jungianti keliautojus iš viso pasaulio, keičia požiūrį į keliavimą. Ji suteikia galimybę ne tik susirasti nemokamą nakvynę, bet ir pažinti svetimą kultūrą per vietinius gyventojus.

Gintarė Dagytė ir Monika Baltrušaitytė

* * *

Ar troleibusu tikrai pigiau negu automobiliu?

Paulius Cubera

Europos mastu Vilnius nėra labai didelis miestas, tačiau automobilių kamščiai piko valandomis beveik Europiniai. SĮ „Vilniaus planas“ statistika rodo, kad 30 proc. vilniečių į darbą važiuoja nuosavu automobiliu arba taksi (1993 m. šis skaičius siekė vos dešimt procentų). Apie pusė vilniečių naudojasi viešojo transporto paslaugomis. Vadinasi, važinėja dviračiais ar vaikšto pėsčiomis tik kas penktas sostinės gyventojas, nors prieš penkerius metus Vilniuje tokių buvo 35 procentai. Sostinėje studijuojantys studentai transportą renkasi pagal tris svarbiausius kriterijus – kainą, sugaištamą laiką ir komfortą. „Infojazz“ aiškinasi, ar jų įsivaizduojami vienos ar kitos transporto rūšies privalumai nėra mitas.

Laikas – pinigai

„Susisiekimo paslaugų“ duomenimis, viešuoju transportu keleiviai į darbą vidutiniškai nukanka per 32 minutes, Susisiekimo ministerijos 2006 metų duomenys rodo, kad kasmet Vilniuje kamščiuose sudeginama apie 1,5 mlrd. litų (600 mln. sunaudojama kurui, 900 mln. – laiko kaštai). Daug tai ar mažai, spręsti kiekvienam iš mūsų.

Trečio kurso studentas Rokas K. į paskaitas mėgsta važiuoti dviračiu. Jo neatbaido ir tai, kad iki universiteto jam tenka minti net 11 km. „Su dviračiu važiuoti greičiau, ekonomiškiau ir smagiau, jautiesi nepriklausomas – pats planuoji, kada ir kur nori važiuoti, nereikia taikytis prie viešojo transporto maršrutų.“, – privalumus vardija vaikinas. Be to, dviračio išlaikymas beveik nieko nekainuoja: „Jei esi tvarkingas vairuotojas, prižiūri dviratį, tai po žiemos reikėtų pasikeisti „droselius“, „šarvelius“, sutepti grandinę ir suveržti stipinus – tai kainuoja iki 50 litų. Po to gali važiuoti visą sezoną, nors žmonės ir be šių remontų sugeba dviračiu naudotis metų metus“.

Saulėtekyje gyvenantis Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) antro kurso studentas Karolis Tamašauskas teigia, kad automobilio išlaikymas jam kainuoja apie 200 litų per mėnesį. Kadangi paskaitos nuo gyvenamosios vietos dažniausiai vyksta kelių žingsnių atstumu, automobilis jam reikalingas kitiems tikslams: laisvalaikiui, miestui pažinti, apsipirkti, sportui (jis yra „Toyota Celica“ klubo narys). Karolis teigia viešuoju transportu beveik niekada nesinaudojantis: „Man su automobiliu ir greičiau, ir patogiau, ir saugiau, o kamščiai dideli tik piko metu, kitu laiku važiuoti galima beveik be trukdžių.“

Komfortas

„Vilniuje labai trūksta dviračių takų, be to, reikėtų restauruoti esamus, nes jie nelabai į dviračių takus panašūs“, – sako pašnekovas Rokas. Jam pritaria ir kalbinta Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) antro kurso studentė Marija Buivydaitė: „Daug kur nėra dviračių takų, be to, dviratį palikti nėra saugu – vagys įveikia bet kokią spyną“. Nors mergina gyvena ir mokosi senamiestyje, tačiau į paskaitas, iki dviračio vagystės, mėgo važiuoti ant dviejų ratų. Kad trūksta vietų, kuriose būtų galima saugiai palikti dviračius (prisegti su spyna ir pan.), mano ir Rokas, bet, anot pašnekovo – situacija gerėja. Vaikinas išskyrė kitų eismo dalyvių kultūringumo dviratininkų atžvilgiu trūkumą: „Automobiliai mūsų nemėgsta, viešasis transportas – nemėgsta, pėstieji taip pat“. Tačiau esminis dviračio trūkumas – juo gali naudotis tik šiltuoju metų laiku. Abu kalbinti dviračių mėgėjai patvirtino, kad atėjus žiemai bei ankstyvą pavasarį dviračiais nesinaudoja – niekam nesinori minti pedalų smarkiai lyjant, pustant ar termometro stulpeliui nukritus žemiau nulio.

Šiuo aspektu automobilis ir viešasis transportas turi nenuginčijamą kozirį kovoje su dviračiais. Tačiau automobiliui reikia degalų, kurių kaina ne vieną priverčia griebtis už galvos. Nepaneigsi, žiemą kai kuriuose sostinės troleibusuose, esant minusinei temperatūrai, jautiesi lyg sėdėtum lauke. Nieko keisto, didelė dalis Vilniaus troleibusų pagaminti jau nuo 1992 metų nebeegzistuojančioje šalyje – Čekoslovakijoje, yra smarkiai surūdiję, skylėti, pasenę morališkai.

Sostinės studentai į paskaitas ir kitur keliauja įvairiausiomis transporto priemonėmis. Dažnai tai lemia atstumas nuo gyvenamosios vietos iki universiteto. Pigiausia keliauti, žinoma, pėstute – tai nieko nekainuoja, tačiau Rokas teigė, kad Vilniuje dėl didelių atstumų pėsčiomis daug nekeliausi – tai labiau tinka laisvalaikiui. Taigi praktiškiausia važiuoti automobiliu arba viešuoju transportu, nors ir šie keliavimo būdai turi nemažai minusų ir kainos, ir komforto aspektu. “Piko metu žmonės troleibusuose susispaudžia kaip silkės, tačiau jei nepatinka – nevažiuok“, – sako VGTU antrakursis Edas Januška, bet ir priduria: „Kai taip pigu – skųstis negali“.

Galime daryti išvadą, kad esant nedidelei kainai ir priimtiniems laiko nuostoliams, studentai į komfortą kreipia mažiau dėmesio. Taigi kol Vilniuje neatsiras kitokių alternatyvų – turime tenkintis tuo, kas yra – žiemą šalti troleibusuose arba leisti iš mūsų pelnytis degalinėms, o vasarą, stengiantis taupyti pinigus ir sveikatą, važinėti dviračiu, vaikščioti pėstute. Tik nepamirškime, kad ir čia yra išlaidų: batai greičiau dėvisi minant šaligatvį, nei automobilio ar dviračio pedalus. Ir pigu, ir greita, ir komfortiška vienu metu nebūna. Tenka rinktis, koks pasirinkimas racionaliausias – pataria „Infojazz“ eksperimentas.

* * *

Kiek kainuoja sugalvoti svajonę?

httpv://www.youtube.com/watch?v=7SwgQ4SbKKo

Dviratis, taksi, automobilis, troleibusas ir kojos. Kuris iš šių susisiekimo mieste būdų taupo laiką ir pinigus?  Eksperimente dalyvauja penki  jauni žmonės. Nuo savo namų jie turi pasiekti Vilniaus Katedros aikštėje esančią plytelę „Stebuklas“. Lenktynės parodys, kam sugalvoti svajonę atsiėjo pigiausiai ir greičiausiai.

Jogintė Bučinskaitė

Susiję