Pats D. Pancerovas ne tik studentas, tačiau ir 15min Tyrimų skyriaus žurnalistas bei buvo vienas iš darbo grupės narių, kurie kūrė Žurnalistikos studijų programos tobulinimo gaires.

– Kodėl stojote į žurnalistikos studijas?

Turbūt reiktų pradėti nuo to, kad 2006-aisiais baigęs mokyklą įstojau į politikos mokslų studijas Klaipėdos universitete, o tuo pačiu metu pradėjau dirbti korespondentu Šilutės ir Pagėgių laikraštyje „Šilokarčema“.

Iki šiol manau, kad tai buvo kvailokas sprendimas – studijuoti vos baigus gimnaziją. Žinot, buvau devyniolikos ir atrodė, kad tiesiog privalau studijuoti iškart po mokyklos, nes priešingu atveju ir aš pats, ir mano tėvai, ir kaimynai degs per amžius pragare. Tai pasidaviau tam kultūriniam spaudimui ir pasirinkau studijas, kurios man buvo visai neįdomios.

Greitai supratau, kad dirbdamas realų darbą mokausi daug greičiau. Taigi, nusprendžiau studijas nutraukti. Tuo pat metu sau prisižadėjau, kad imsiuosi studijų tik tada, kai pats, o ne mano aplinka, pajusiu poreikį.

2010-aisiais atsikrausčiau gyventi į Vilnių, bendradarbiavau su portalu Lrytas.lt ir jau buvo visiškai aišku, kad dirbsiu žurnalistu. Tiesą sakant, tai seniai buvo aišku, nes nuo penkerių metų nėjau į darželį ir namuose rašydavau savo „laikraštį“.

Dirbdamas Lrytas.lt labai aiškiai pajutau poreikį sužinoti daugiau apie žurnalisto amatą. Supratau, kad teorinės žinios leistų man greičiau mokytis ir tobulėti. Norėjau sužinoti apie žurnalistikos istoriją, kas buvo nuveikta iki manęs ir kas vyksta šiuo metu. Aišku, buvo įdomūs ir techniniai dalykai, bet teorija atrodė svarbesnės, nes praktikos ir taip turėjau.

Taigi, aš pradėjau studijuoti, nes norėjau geriau suprati žurnalistiką. Ir dabar galiu drąsiai teigti, kad tai buvo geras sprendimas. Tikrai daug išmokau.

– Kada ir kodėl sustabdėte žurnalistikos studijas? Kokius studijų programos minusus įžvelgėte tada?

Jeigu gerai pamenu, studijas sustabdžiau 2014 m. Buvo kelios svarbios priežastys.
Visų pirma, tuo laiku keliaudavau į karo zonas rytinėje Ukrainoje ir buvau visa galva įsitraukęs į savo žurnalistinį darbą. Tuo laiku buvau ir reporteris, ir Lrytas.lt aktualijų skyriaus redaktorius, ir budintis redaktorius. Dirbau tiek, kad asmeninio gyvenimo beveik neturėjau. Todėl buvo sudėtinga savo poilsio laiką skirti studijoms.

Antra, pajutau, kad iš studijų nebegaunu tiek naudos, kaip anksčiau. Programoje atsirado tokių dalykų kaip 6 kreditų verta religijotyra ir visokių informacijos vadybų. Tada girdėdavau, kad žurnalistai turi išmanyti daug ką, todėl mūsų programoje ir prikišta visokių nesusijusių dalykų. Tai netiesa. Žurnalistas neturi išmanyti daug dalykų. Žurnalistas privalo labai gerai išmanyti vieną esminį dalyką – informacijos rinkimą. Aišku, tai supaprastintas profesijos vaizdas, bet gerą reporterį nuo blogo skiria būtent tai – gebėjimas rinkti ir analizuoti informaciją.

Taigi, racionaliausia buvo sustabdyti studijas. Pasinaudojau tokia galimybe. Sustabdžiau studijas su galimybe per penkerius metus sugrįžti.

– Kodėl sugrįžote?

Sugrįžau, nes norėčiau ateityje dėstyti tiriamąją žurnalistiką, o tam reikia atitinkamo išsilavinimo. Be to, studijų programa pasikeitė ir dabar ji labiau susijusi su žurnalistika.

– Jūs buvote vienas iš darbo grupės narių, kuri sukūrė žurnalistikos programos tobulinimo gaires. Kokios buvo pagrindinės jūsų pastabos dabartinei programai?

Taip, aš priklausau šiai darbo grupei kaip 15min.lt Tyrimų komandos narys. Tuo metu, kai vyko esminiai darbai, aš rašiau detektyvinį romaną apie tiriamąją žurnalistiką Lietuvoje, tad posėdžiuose nedalyvavau. Savo pastabas pateikiau raštu it koks biurokratas.

Mano pozicijos esmė: studijų programa jau dabar yra gera, bet viskas priklauso nuo dėstytojų. Žurnalistikos tradicija yra kuriama, kai realų darbą atliekantys reporteriai perduoda savo patirtį – gerą ir blogą, sėkmes ir nesėkmes – studentams ir taip atsiranda institucinė patirtis. Taip atsiranda tradicija. Žurnalistikos studijų programa privalo būti subalansuota. Teorija būtina, pavyzdžiui, literatūra ir filosofija, bet reikia daugiau praktikos.

Taip pat išsakiau poziciją, kad buvęs Žurnalistikos institutas turėtų kaupti ir populiariai dalintis žurnalistikos patirtimi. Tarkime, ar mes žinome, kokie žurnalistiniai darbai buvo patys svarbiausi „Sąjūdžio“ laiku? O 1992-aisias? Arba kokie straipsniai ar TV reportažai labiausiai nuskambėjo 1997-aisiais? O koks buvo žurnalistų vaidmuo per 2004-ųjų Rolando Pakso skandalą? Ar tada žurnalistai buvo tik aprašinėjantys reporteriai ar aktyvūs tyrėjai? Tai yra trumpa mūsų žurnalistikos istorija ir tam, kad iš jos ko nors išmoktume, reikia ją susisteminti ir pateikti patraukliai. Tai manau, kad būtent buvęs Žurnalistikos institutas galėtų to imtis.

– Yra paplitusi nuomonė, kad geriau baigti ekonomikos, politikos bakalaurą, o vėliau pasirinkti magistro studijas. Ką apie tai manote?

Aišku, jeigu turi sukaupęs pakankamai žinių, tai gali dirbti banko vyriausiuoju finansininku ir be ekonomisto ar finansininko išsilavinimo, bet ar tai reiškia, kad tai bus geriau?

Tai iš principo neteisingas požiūris, kurio potekstė yra maždaug tokia: žurnalistinį darbą gali dirbti visi, tai geriau šalia to turėti kokią nors kitą specializaciją. Oi, kaip tai neteisinga. Žurnalistikos studijos padeda suprasti žiniasklaidos rinką, informacijos rinkimo ir analizės principus, žurnalistinius žanrus. Dėstytojos Jolantos Mažylės paskaitos apie žurnalistikos žanrus buvo vienas svarbiausių mano asmeninių atradimų. Tai padėjo suvokti, kaip galima ir kaip negalima rašyti žinutes, straipsnius, reportažus ir panašiai. Žmonės atėję iš kitų sričių to nežino.

Ir tas argumentas dėl „kitos specialybės“ rodo neteisingą žurnalistikos studijų interpretavimą. Pasakysiu savo pavyzdžiu. Mano tyrimas apie Seimo nario Artūro Skardžiaus interesus ir sandorius yra susijęs su vėjo ir saulės energetikos rinkomis Lietuvoje bei Baltarusijoje. Prieš šitą tyrimą nė velnio neišmaniau apie vėjo ar saulės jėgaines. Užtat mokiausi, kaip rinkti ir analizuoti informaciją. Taigi, keturis mėnesius rinkau medžiagą ir perpratau šitą rinką, pagrindinius žaidėjus ir A. Skardžiaus siūlytų įstatymo pataisų esmę. Toks yra mūsų darbas ir žurnalistikos studijos tiesiog pagreitina mokymosi procesą.

– Kaip vertinate stojamojo egzamino į žurnalistikos studijas panaikinimą?

Suprantu, kad tai susiję su ekonomine logika. Reikia atitinkamo studentų skaičiaus, kad studijos galėtų gyvuoti. Jeigu stojamojo egzamino panaikinimas yra žurnalistikos studijų programos išlikimo kaina – ką padarysi, juk svarbiau, kad studijos išliktų. Bet iš esmės aš tai vertinu blogai.

Žurnalistikoje yra labai svarbi motyvacija. Jauni reporteriai patenka į erdvę, kur informacija srūvą greičiau nei kalnų upė, kur gali paslysti, suklysti, kur visi skuba ir niekas neturi laiko padėti susigaudyti. Patenka į erdvę, kur pilna manipuliacijų, netikrų naujienų, iškraipymų, kur politikai rengia spaudos konferencijas, kad reporteriai žaibiškai, be tikrinimo ištransliuotų jų politines žinias. Tokioje atmosferoje lengva pasiduoti ciniškumui ir paviršutiniškumui, todėl reikia vidinės motyvacijos, kad tobulėtum ir siektum aukštos kokybės.

Stojamojo panaikinimas, tam tikra prasme, mažina ir bendrą motyvacijos kiekį rinkoje. Aišku, čia drąsus apibendrinimas, bet manau, kad teisingas.

– Ką pasakytumėte būsimiesiems žurnalistikos studentams?

Žurnalistikos studentams linkiu būti kietiems, pasitempusiems ir visada prisiminti, kad esate labai svarbios ir garbintos profesijos atstovai. Niekada nepamirškite, kad dori ir švinakakčiai žurnalistai tikrai gali pakeisti pasaulį: gal ne vieni, gal ne iškart, gal tam reikės daug užsispyrimo ir žudiko instinktų, bet visgi reporteriai gali pakeisti pasaulį. O tai yra didelė vertybė, atsakomybė ir garbė.

Prisiminkite „Watergate`ą“, prisiminkite „Pentagon Papers“. Prisiminkite, kad visus tuos nuostabius žurnalistinius darbus padarė tokie patys žmonės kaip jūs, tiesiog jie stengėsi suprasti tikrovę, būti nešališki ir kovoti dėl informacijos iki paskutinio duomens. Jie užsispyrė parodyti visuomenei tai, kas yra slepiama, ir tai padarė.

Net neabejoju, kad tarp skaitančiųjų yra tokių, kurie gali pasiekti neįtikėtinų rezultatų. Tiesiog dirbkite savo darbą, mokykitės, būkite amžini žurnalistikos studentai (turiu omenyje, domėkitės žurnalistika) ir anksčiau ar vėliau pasieksite savo „vatergeitų“.

Susiję