Neįgalumo šešėlis neatima gyvenimo pilnatvės

Žmonių pasaulėvoka visada buvo ir iki šiol yra grindžiama tam tikrais stereotipais. Vadovaudamiesi visuomeninėje sąmonėje įsišaknijusiomis nuostatomis, vieni individai atitinkamai vertina kitus. Vis dėlto šiais laikais, rodos, žmonių pasaulėžiūra nebeturi beveik jokių suvaržymų – prigimtinė pasirinkimo teisė leidžia kiekvienam individualiai pasirinkti, kuo tikėti. Nepaisant to, naivu galvoti, jog šiuolaikinėje visuomenėje klesti šimtaprocentinis objektyvumas – XXI amžiaus žmonija stereotipų liūne yra įklimpusi ne ką mažiau nei viduramžių tamsuoliai.

Aušra Pekarskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiais laikais itin gajūs stereotipai, susiję su idealaus gyvenimo ir tobulo žmogaus sąvokomis. Sveikas, sportuojantis, viską spėjantis ir sugebantis žmogus – tobulybė ir siekiamybė. Kokią vietoje tokioje visuomenėje užima neįgalūs žmonės? Ar vis dar pasikliaujama sustabarėjusia nuostata, jog neįgalūs žmonės – nesėkmingi žmonės?

Neįgalumas neabejotinai turi neigiamą konotaciją. Retas žmogus apsidžiaugtų išgirdęs tokią diagnozę – juk negalia tradiciškai yra siejama su nevisavertiškumu bei nekokybišku gyvenimu. Žmonės, turintys vienokią ar kitokią fizinę disfunkciją, nemažai visuomenės daliai atrodo esantys antrarūšiai, nepajėgūs konkuruoti sveikų ir sėkmingų individų „lygoje“. Vis dėlto keletas lietuvių pavyzdžių leidžia manyti kiek kitaip – ne vienas negalią turintis žmogus sugebėjo peržengti savo galimybių ribas.

Negalia neuždarė visaverčio gyvenimo durų

Aušra Pekarskaitė gimė su neišsivysčiusiomis rankų galūnėmis. Tai nesutrukdė merginai dirbti modeliu, baigti teisės studijas, profesionaliai užsiimti lengvąja atletika, sukurti šeimą ir užsiimti gausybe kitų veiklų. „Mano negalia niekada netrukdė būti laiminga“, – tvirtina pašnekovė.

„Nelaikau savęs išskirtine. Suprantu, kad mano situacija nėra tokia jau bloga – juk nesu nuo ko nors priklausoma. Tikiu, jog esu tokia pati lygiavertė visuomenės narė. Yra labai puiki taisyklė – nieko nėra neįmanomo. Patys esame savo likimo kalviai ir tai nepriklauso nuo to, ar tu esi „ratukuose“, ar esi verslininkas, vairuojantis naujausią automobilį.“

Savo negalios nesigėdijanti mergina niekada nestokojo veiklos: nuo paauglystės sukosi mados industrijoje, demonstravo Lietuvos ir užsienio dizainerių kolekcijų drabužius, 2014 m. dalyvavo „Mis Lietuva“ konkurse. Mykolo Riomerio universitete (MRU) ji studijavo teisę, taip pat dirba visažiste. Visgi šiuo metu jauna moteris yra motinystės atostogose. „Atėjo laikas sustot ir pailsėt, skirti laiko šeimai.“

Paklausta, su kokiomis visuomenės nuostatomis dėl savo negalios jai yra tekę susidurti, A. Pekarskaitė tvirtino, jog žmonių nuomonės – dvejopos. „Viena dalis mano,  kad šaunu, jog nepaisant negalios viską bandau padaryti pati, stengiuosi, o kita, deja, svaidosi neigiamais komentarais, jog reiktų „mažiau reklamuotis“. Tiesą pasakius, tai buvo seniau. Manau, jog pasikeitusiam požiūriui įtakos turi tai, kad visuomenėje jau turiu savo vardą.“

Nuo vaikystės su negalia gyvenanti mergina sutinka, jog šiuolaikinėje visuomenėje yra nemažai stereotipų, susijusių su neįgalumu. Vis dėlto ji tiki, jog jai pavyko paneigti kelias klaidingas nuostatas. „Manau, jog įrodžiau, kad turint negalią įmanoma padaryti modelio karjerą.  Mano pavyzdys rodo, jog nebūtina užsidaryti namie ir „depresuoti“, jog tu ne standartas, kokį visuomenė yra įpratusi matyti.“

Nors šiais laikais gražios moters sąvoka neretai yra siejama su sveikata, tvirtu, treniruočių metu ištobulintu kūnu, taip pat nepriekaištingu makiažu ir stilinga apranga, Aušra turi kiek kitokią nuomonę. „Man graži moteris yra ta, kuri grožiu spinduliuoja iš vidaus – kai mintys švarios, ji tiesiog švyti. Manau, kad gražioje sieloje gyvena ir gražus kūnas.“

Įspūdinga karjera – misija įmanoma

Lietuvos Respublikos Seimo narys Justas Džiugelis gimė su įgimta raumenų autrofija, tad nuo kūdikystės nevaldo viso savo kūno, išskyrus plaštakas. Jo neišskiriamas gyvenimo palydovas – vežimėlis, valdomas dešine ranka. Nors nemaža dalis žmonių tiki, jog fizinę negalią turintys individai negali pasiekti tiek, kiek fiziškai sveiki žmonės, J. Džiugelio pasiekimai – įspūdingi. Šis vyras savo entuziazmu paneigia stereotipą, jog neįgalūs žmonės negali būti laimingi. „Laimė nepriklauso nuo fizinės žmogaus būklės. Greičiau nuo mokėjimo džiaugtis gerais dalykais – dideliais ir mažais. Viskas priklauso nuo nusiteikimo ir požiūrio“, – mano J. Džiugelis.

Justas Džiugelis. Asmeninio archyvo nuotr.
Justas Džiugelis. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Mokytis Ozo vidurinėje mokykloje jaunuolis galėjo tik nuotoliniu būdu, vis dėlto gabus vaikinas jau paauglystėje ėmė kurti internetines svetaines užsakovams. Uždirbti pinigai padėjo išlaikyti ir save, ir tėvus. Dar nepilnametis J. Džiugelis kartu su pusbroliu sukūrė verslą – jie supirkinėdavo mobiliuosius telefonus ir vėl juos parduodavo.

2006 m. vyras įkūrė telekomunikacijos priemonių mažmeninės prekybos ir remonto paslaugų įmonę, o 2009 m. – IT įrangą didmeninę prekybą plėtojančios bendrovę „ETS LT“. 2014 m. jis įkūrė viešąją įstaigą „Baltijos ugdymo centras“. 2016 m. milijoninio verslo savininkas atsisakė vadovo pareigų ir pasuko į Seimą spręsti neįgaliųjų integracijos klausimų. J. Džiugelis tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos istorijoje judėjimo negalią turinčiu parlamento nariu.

„Dirbdamas Seime stengiuosi pagerinti žmonių su negalia gyvenimo ir darbo sąlygas. Mane lydintis visuomenės dėmesys tampa įrankiu, kuris padeda keisti visuomenės požiūrį į negalios paliestus žmones“, – sako J. Džiugelis, pridurdamas, kad šis darbas ne mažiau svarbus nei materialinė gerovė.

J. Džiugelis ne tik sėkminga karjera, bet ir kitais įdomiais projektais įrodė, jog neįgalumas – ne kliūtis vykdyti pasiryžimo, drąsos ir ištvermės reikalaujančius projektus. Vyras šoko parašiutu, o 2016 m. leidosi į 23 dienas trukusią kelionę po Lietuvą, prasidėjusią Vilniaus Katedros aikštėje ir pasibaigusią Kaune. Neįgaliojo vežimėliu jis įveikė 723 kilometrus.

„Savo pavyzdžiu įrodžiau, kad net pačią sunkiausią negalią turintis žmogus gali būti pilnavertis visuomenės narys. Jokios kliūtys ar ligos niekada nebuvo ne tik palaužusios mano valios, bet net ir privertusios suabejoti ar siekti užsibrėžtų tikslų“, – teigia J. Džiugelis. Seimo narys įsitikinęs, kad „kliūtys egzistuoja tik mūsų galvose, o didžiulis noras įgyvendinti planus ar svajones padeda rasti būdų, kaip jas įveikti arba apeiti“.

J. Džiugelis neslepia nesąs geležinis žmogus – jam kartais pasitaikydavo sunkių dienų. Ypač vaikystėje kildavo klausimai: „Kodėl?“, „Už ką?“ Seimo narys sako nepamiršiantis mamos aiškinimų, kad daugybei žmonių pasaulyje sunkiau yra nei jos sūnui – tai, jo teigimu, padeda nenuleisti rankų net sunkiausiais momentais.

Patalpinta: Rašiniai