– Kaip tapai dviejų valstybių piliete?

Mano tėtis yra švedas, o mama lietuvė. Aš gimiau Lietuvoje, bet šešerius metus turėjau tik Švedijos pilietybę, kadangi tėvai dar nebuvo nusprendę, kurioje šalyje mes gyvensime. Kai gimė mano sesuo, man buvo šešeri ir tėvai nusprendė kreiptis dėl antros pilietybės suteikimo. Lietuvos įstatymų sistema neleidžia turėti dviejų pilietybių, tad jei iš pradžių būčiau gavusi Lietuvos Respublikos pilietybę, man nebūtų suteikę Švedijos. Kadangi pirmoji mano pilietybė buvo Švedijos, o ten dviguba pilietybė yra įteisinta, pavyko gauti ir Lietuvos.

– Kokia kalba šnekate šeimoje?

Mano tėtis labai prastai kalba lietuviškai, todėl dažnai kalbame švediškai, nors dar dažniau tai būna švedų ir lietuvių kalbos mišinys. Taip jau nutiko, kad tam tikri žodžiai asocijuojasi su viena arba kita šalimi. Pavyzdžiui, su Švedija asocijuojasi žodis gelbėjimosi liemenė, nes pusė laiko, praleisto Švedijoje, buvo laivuose, todėl niekada nepasakysiu šio žodžio lietuviškai, tik švediškai. Tas pats nutinka ir su lietuvių kalba. Greičiausiai nei švedai, nei lietuviai visiškai taip ir nesuprastų, ką mes kalbame per šeimos vakarienes.

– Tiek lietuvių, tiek švedų kalbos Tau yra gimtosios?

Dar prieš man gimstant tėvai susitarė, kad abi kalbos yra vienodai svarbios ir abi reikia gerai mokėti. Jie labai stengėsi, kad ne tik išmoktumėme kalbas, bet galėtumėme laisvai susišnekėti jomis. Su lietuvių kalba sunkumų nekilo, nes ėjau į Lietuvos ugdymo įstaigas, o kad tobulinčiau švedų kalbą, visas vasaras praleidau Švedijoje. Ten važiuodavau į stovyklas, kad kuo daugiau laiko bendraučiau su bendraamžiais. Atostogos pas senelius, kurie kalba tik švediškai, būdavo ne ką mažiau naudingos kalbos tobulinimui ir kultūros pažinimui. Taip pat lankiau švedišką mokyklą internetu.

– Tu užaugai dviejų skirtingų kultūrų, papročių ir kalbų sandūroje. Kokia esi švedė Lietuvoje ir lietuvė Švedijoje?

Taip jau yra, kad Lietuvoje niekada nesijaučiu visiška lietuvė, o Švedijoje – visiška švedė. Tuos skirtumus tarp valstybių aš matau iš daug arčiau ir tikrai nėra lengva prisitaikyti prie abiejų kultūrų. Tačiau jaučiu tam tikrą pareigą būdama tarsi tarpininkė ir turėdama galimybę pažiūrėti į savo valstybes iš šono, kažkokius dalykus keisti. Labai įdomu, nes abi valstybės turi stereotipų viena apie kitą, o būdama viduryje aš stengiuosi juos paneigti. Galėčiau net sakyti, kad Lietuvoje būnu labiau švedė nei Švedijoje, o Švedijoje labai noriu žmonėms pasakoti apie Lietuvos kultūrą, istoriją ir pasaulėžiūrą. Aš jaučiuosi esanti abiejų kultūrų dalimi.

– Kokių išskirtinių papročių ir tradicijų jūsų šeima turi?

Kalėdų dovanas visada pakuojame gruodžio 24-osios naktį, niekada to nedarome Kalėdų rytą. Valgome mėsą per Kūčias, nes Švedijoje tai yra normalu. Iš Lietuvos atvežame kalėdaičių ant švediško Kūčių stalo, nes ten jie neturi tokio dalyko ir visiems būna labai įdomu. Ir gimtadienius švenčiame ryte. Taip maišome lietuviškus ir švediškus papročius. Pastebėjau įdomų dalyką, kad kitos mūsų pažįstamos daugiatautės šeimos turi labai panašių tradicijų.

– O dėl religinių skirtumų tarp valstybių nekyla nesutarimų šeimoje?

Kai mano tėtis atsikraustė į Lietuvą ir norėjo susituokti su mama, jis turėjo pasirašyti tam tikrą sutartį, pagal kurią jų šeimos vaikai turės būti auklėjami katalikiškai. Deja, sutartis buvo sulaužyta. Nors stipriausią religinį auklėjimą gavau iš savo lietuvės močiutės – esu priėmusi pirmąją komuniją ir sutvirtinimą, Švedijoje taip pat gavau liuteronišką sutvirtinimą. Prieš tai kalbėjau su pastoriumi, nes nežinojau, ar tai išvis įmanoma, bet jis labai palaikė tokį mano sprendimą. Tačiau, kai supratau, kad noriu ir katalikiško sutvirtinimo, kilo kiek daugiau sunkumų. Su manimi labai ilgai kalbėjosi kunigas, kuris manė, kad turiu įrodyti esanti tikra katalikė, nes prieš tai jau gavau liuteronišką sutvirtinimą. Aš sakyčiau, kad katalikai daug aršiau žiūri į liuteronus nei liuteronai į katalikus, nors aš pati esminių skirtumų tarp šių dviejų religijų nematau.

– Kokių yra privalumų turintiems dvi pilietybes?

Pats didžiausias ir svarbiausias – tai žinojimas, kad esi pilnavertis abiejų valstybių pilietis. Aš gyvenu ir mokausi Lietuvoje, ir galiu naudotis visais valstybės suteikiamais privalumais –  nemokamu mokslu, galiu gauti stipendiją. Taip pat planuoju studijuoti ir Švedijoje, kur galėsiu gyventi ne užsieniečio, o piliečio teisėmis, kas man yra svarbu. Taip pat galiu balsuoti ir prisidėti prie abiejų valstybių likimo.

Nors gyvenu Lietuvoje, Švedijoje praleidau nemažą dalį savo gyvenimo. Visas vasaras būname ten, taip pat per žiemos, pavasario ir rudens atostogas. Švedija man nėra tik faktinė valstybė. Kai buvau maža, man net būdavo liūdna, kad su savo draugais švedais negaliu matytis per mokslo metus, o su lietuviais – praleisti atostogų. Mano supratimas, kas yra namai ir tėvynė, yra išsiplėtęs nuo Lietuvos iki Švedijos. Abi šios šalys apima tai, kas telpa į namų sampratą. Dviguba pilietybė man yra labai svarbi, esu labai susitapatinusi su ja ir suvokiu ją kaip savo dalį.

– Ar aktyvi Lietuvoje yra švedų bendruomenė? Ar esi įsitraukusi į jos veiklą?

Kai buvau jaunesnė, labai aktyviai dalyvavome bendruomenės veikloje, nes tai buvo labai reikalinga tėčiui. Tuo metu švedų Lietuvoje nebuvo tiek daug, todėl tėvai stengėsi rasti kuo daugiau tokių šeimų kaip mes. Pati ambasada organizuoja tikrai nemažai renginių, mes dalyvaujame tradicinėse šventėse, tokiose kaip Šventos Liucijos diena, Vidurvasario šventė. Pati bendruomenė yra tikrai aktyvi ir jau nemažai išsiplėtusi, todėl renginiai būna labai jaukūs. Vis dėlto daugiausiai pažinčių su Lietuvos švedais užmezgame oro uostuose arba kruiziniuose laivuose.

– Ar Tau reikalinga tokia bendruomenė?

Kai esi ne vienos valstybės pilietis, kartais būna labai sunku kitiems paaiškinti, ką reiškia vienodai mylėti dvi šalis, kalbėti dviem kalbomis šeimoje. Tokios pažintys ir bendruomenė padeda pasijusti ne vienam ir suprastam. Tu atrandi žmones, kurie išgyvena tą patį, todėl žino, ką reiškia sieti namus su dviem šalimis. Kartais toks supratimas ir palaikymas yra labai reikalingas.

– Kurioje šalyje įsivaizduoji savo ateitį?

Man yra labai labai sunku atsakyti į šį klausimą. Aš daug apie tai galvoju, bet manau, kad kol kas neįmanoma atsakyti, nes niekada nežinai, kaip kas susiklostys. Labiausiai norėčiau rasti būdą būti tarp abiejų valstybių. Bet kokiu atveju, kad ir kur aš atsidursiu, man jos abi bus namai ir atramos taškai.

Susiję