Amžinoji savanorė Fausta: „Tai didžiausia investicija į save“
Ankstyvą darbingos dienos rytą susitinkame su Fausta Anulyte. Žmogumi, kuris būdamas Ugandoje per vietinį radiją girdėjo savo balsą. Žmogumi, kuris dvi savaites po nepažintas vienos skurdžiausių Afrikos šalių vietoves vaikščiojo su fotoaparatu ir fotografavo viską iš eilės, o vėliau apsiprato, nes tai buvo jos gyvenamoji vieta. Žmogumi, kuris pasisėmęs įvairiausios savanoriškos patirties Lietuvoje, leidosi į Afriką ir pildė savo mokyklos laikų svajonę – savanoriauti ir padėti Afrikoje gyvenantiems jaunuoliams. Tiek spėjau išgirsti, kol keliavome iki kavinės. Pasiimame po karšto gėrimo puodelį ir, atsisėdusios kiek atokiau nuo kavos aparatų šurmulio, tęsiame pokalbį apie neišdildomas savanorystės patirtis.
Ugandos sostinės Kampalos vienoje iš mokyklų kartu su UYSTO (Uganda youth skills training organisation). Čia savanoriai mergaitėms dalino higieninius paketus ir pasakojo apie jų naudojimą. Asmeninio archyvo nuotr. PIRMIEJI ŽINGSNIAI
– Pati save vadini „amžinąja savanore“. Kada gi žodis „savanorystė“ Tavo gyvenime tapo ne tik teorija, bet ir praktika?
Praktika tapo pirmame kurse, bet pati pirmoji mintis apie savanorystę Afrikoje jau kilo mokykloje. Tačiau kol mokiausi, kažkaip savanoriauti neidavau. Tuo metu visi aktyvistai eidavo savanoriauti į festivalius. Tai ir aš pabandžiau ir greitai supratau, kad tai ne mano erdvė. O kai jau įstojau į universitetą, buvo vienas psichologijos dėstytojas, kuris vykdė įvairias kūrybines veiklas, į kurias aš labai įsitraukiau. O vėliau jau nuėjau į tą taip vadinamą „socialinę savanorystę“, Vaikų dienos centrą. Tenai pabūdavau su vaikais, kai jie grįždavo iš mokyklos – paruošdavau su jais pamokas, pažaisdavau, vykdavome į išvykas. Buvo įdomu ir keista būti jų erdvėje, stebėti, kaip vaikai tave priima.
– O kaip priėmė?
Tame dienos centre mes buvome trys savanorės. Nesijautėme taip, lyg labai būtume reikalingos, nebuvome šiltai priimtos. Manau, čia yra problema ta, kad savanoriui nėra aiškiai numatomos atsakomybės, nėra jo pozicijos – atrodo, kad šiaip atėjai, tai ir susirask sau veiklos. Kai ateini į naują vietą, greitai sau veiklos pats nesusirasi, o, kai nuolat būni šone, greitai pasiduodi ir išeini. Aš pati ten neilgai prabuvau, bet po metų grįžau. Tada jau buvo daug aiškiau, turėjau konkretų vaiką, su kuriuo nuolat būdavau, bendravau.
– Kaip sekėsi sukurti ryšį su tuo minėtu vaiku? Ar matei, kaip jis keitėsi per visą bendravimo laikotarpį?
Buvo tikrai sunku. Tokie vaikai ateina iš asocialių šeimų, iš ten, kur daug problemų. Aš bendravau su šeštoke mergaite ir ji galvojo, kad aš jai turiu paruošti visus namų darbus. Bandžiau aš su ja rasti bendrą kalbą, padėti, bet ji mane višta išvadino. Mes susipykome. Vis dėlto, aš manau, kad turėjau išlaikyti tą savo kaip pagalbininkės vardą. Tą kartą aš jai pasakiau: „Aš esu čia, kad tau padėčiau. Jeigu tau mano pagalbos nereikia, mokykis viena pati“. Kai kitą kartą mes vėl susitikome, ji pasitikdama mane apsikabino. Vadinasi, sprendimas atsitraukti buvo geras. Man iš tiesų rūpėjo, kad jai pasisektų. Nuo to laiko mes bendravom ir mokėmės kiek kitaip.
Apie pačią įtaką – jos tu tikrai turi. Visų pirma tu esi žmogus ir vaikui nesvarbu, ar tu savanoris, ar darbuotojas. Kai dirbi su žmonėmis ne statusas yra svarbiausias, o intencija, su kuria tu ateini pas juos.
– Minėjai, kad Tau rūpėjo, kad tai mergytei pasisektų. Iš kur tas noras rūpintis nepažįstamais žmonėmis?
Oi, net nežinau (juokiasi). Atrodo, tiesiog ateina iš vidaus, lyg gyvenimo misija – padėti žmonėms. Ir netgi tada, kai man, septyniolikmetei moksleivei, kilo idėja savanoriauti Afrikoje, jau tada aš norėjau padėti ir jaustis reikalingai. Nenorėjau važiuoti su trumpais projektais, kur nieko neveikčiau. Vis dėlto dažnai pagalvodavau, kad ten reikia daugiau medikų, pedagogų, kurie galėtų tam tikrų dalykų išmokyti. O aš nei medikė, nei mokytoja. Ką gi aš ten galėsiu padaryti?
Padėdama žmonėms, kuriems tikrai tos pagalbos reikia, aš pasikraunu energijos, matau labai didelę prasmę. Atrodo, vyksta cirkuliacija – aš atiduodu, bet, matydama rezultatus, ir pasiimu. Tai stimuliuoja eiti toliau.
Kartais pagalvoju, kad reikėtų man tas savanorystes dozuoti (juokiasi) – juk negali savanoriauti visur. Vis dėlto labai gražu žiūrėti į tuos pačius verslo pasaulio atstovus, kurie žinodami, kad negaus jokios finansinės naudos iš savanorystės, vis vien tuo užsiima ir taip save įprasmina.
– Ar daug žmonių iš to verslo pasaulio skiria laiko savanoriškam darbui?
Kartais atrodo, kad aš gyvenu tokiam idealistiniam pasaulyje (juokiasi), nes, kur tik pasisuku – visur savo aplinkoje matau labai daug žmonių, kurie savanoriauja. Kartais net pati pasijaučiu beveik nieko nepadariusi, kai palyginu save su kitais. Didžiausią nuostabą tikriausiai sukėlė „Kito varianto“ (VšĮ „Kitas variantas“ – savanoriška veikla paremta organizacija, vykdanti lyderystės ir saviugdos mokymus moksleiviams – red. past.) mentoriai, kurie skiria savo laiką savanoriškai veiklai, nors turi savo darbus, veiklas, verslus. Tai, tikriausiai, buvo mano pirmas susidūrimas su suaugusiais savanoriais ir pasikeitė tas nusistovėjęs vaizdas, kad savanoriauja ne tik vyresnių klasių moksleiviai ir studentai. Net dabar pasižiūrėdama į globos namus, tą patį „Maisto banką“ matau, kad išties savanorių reikia ir jie veikia. Smagu ir tai, kad savanorystė nėra vienalytė . Visada gali pasirinkti sau patinkančią sritį ir įprasminti save būtent ten.
– Ar savanorystė yra veikla, kur turi būti nustatytas amžiaus cenzas ?
Manau, kad ne, bet matau tendenciją, kad dažniausiai savanoriauti ateina studentai ir moksleiviai.
– Neretai savo šešiolikto gimtadienio dar neatšventę moksleiviai susiduria su problema, kad vargiai randa vietą, kur juos priimtų savanoriauti.
Na, galbūt. Žalianamyje (ten, kur dabar savanoriauju) yra keli moksleiviai, kurie ateina savanoriškai padėti ,bet daugumai iš savanorysčių reikia tik socialinių valandų. Organizacijos galbūt baiminasi priimti moksleivius, nes iš savanorio tikisi atsakomybės, o moksleivis jiems atrodo nepatikimas – paims ir išeis.
O netgi tada, kai kalbam apie dažniausiai savanoriaujančius studentus, kalbame apie didžiuosius miestus. O kas vyksta mažesniuose miesteliuose – ar ten yra jaunimo, kuris savanoriauja, ar ten išvis yra kur savanoriauti? Kai gyvenau Mažeikiuose, nelabai ką apie savanorystę ir girdėjau, bet, gal dėl to, kad tuo metu tai dar nebuvo taip populiaru Lietuvoje.
Įdomiausia klausyti tų, kurie nė karto nesavanoriavo ir jau yra susidarę neigiamą nuomonę apie savanorystės idėją – daugelis galvoja, kad tai yra žmonių išnaudojimas, tu atlieki juodus darbus, o organizacijai yra parankiau pasiimti savanorį vietoj darbuotojo. Netgi mano tarp draugų pasigirsdavo tokių kalbų: „O tai tu čia be pinigų darai viską?“ O kai yra tokių galimybių, kur tu gali įgyti tiek patirties! Deja, ne visi savanorystę mato būtent taip.
PENKIOS SAVAITĖS UGANDOJE
– Pakalbėkime apie Tavo, tikriausiai, įspūdingiausią patirtį. Svajonę, kuri susiformavo dar būnant mokykloje – kaip prasidėjo Tavo kelionė?
Atradau tobulą variantą – išėjau iš sferos, kur viskas sukosi aplink saviugdą, o čia vėl savanorystė apie karjerą, tą pačią saviugdą, apie tai, ką daryti pabaigus mokslus – pati ligi šiol stebiuosi, kaip aš taip galėjau patekti.
Kaip aš rinkausi? Buvo trys projektai Afrikoje – rinkausi dirbti būtent su jaunimu. Buvo galimybė važiuoti į Ganą arba Keniją, bet ten projektai susiję arba su mažesniais vaikais, arba su moterimis. Kiekvienas projektas buvo kuruojamas atskiros organizacijos – maniškė buvo „Uganda Youth Skills Training Organization“, kuri darė bendrą projektą su Socialinių mokslų kolegija. Į Ugandą atvykau su dar viena lietuve, bet nebuvome vienintelės savanorės, prie mūsų prisijungė du iš Malavio atvykę savo srities specialistai – vienas mokė apie verslumą, o kitas mokė dirbti staliaus darbus.
Mes važinėjome per mokyklas, tad teko pabendrauti su Ugandos moksleiviais, išgirsti, apie ką jie svajoja. Ten vesdavau tokius interaktyvius užsiėmimus apie savi-motyvaciją, stengiausi pabudinti tas svajones, kurių mes dažnai nesiekiame, nes esame slegiami neigiamų minčių, įsitikinimų, kad nepavyks. Tie užsiėmimai leido man ne tik pasidalinti tuo, kuo aš tikiu, bet ir sužinoti, ką jie apie save galvoja, ko nori, apie ką svajoja. Būdama ten aš įgyvendinau norą būti reikalinga. Per tas penkias savaites aš pabendravau su keturiais šimtais moksleivių ir visiems stengiausi duoti tą patį. Po paskaitų moksleiviai prieidavo padėkoti, papasakoti, kaip jie įkvėpti sieks savo tikslų. Buvo tokių, kurie svajojo, bet nieko nedarė, nors tikrai galėjo. Žinoma, jų galimybės šiek tiek kitokios, bet jeigu kažkuo domiesi, gali rasti galimybių realizuoti save net ir Afrikoje.
– Užsiminei apie svajones. Teko padirbėti su vaikais ir Lietuvoje, ir Ugandoje. Ar skiriasi vaikų svajonės skirtinguose žemynuose?
Ugandoje visi nori būti verslininkais, tapti turtingiausiais Afrikoje. Jie taip drąsiai apie tai kalba ir tai buvo išties keista, nes iš Lietuvos jaunimo sunkiai išgirsi svajonę būti turtingiausiu pasaulyje. Įdomiausia buvo paklausti „o ką tu darai dėl savo svajonės?“ ir išgirsti atsakymus, kad… jie meldžiasi – aš jiems bandžiau kalbėti apie veiksmus, be kurių svajonė ir liks neįgyvendinta. Kalbėjau per savo atsiradimo Afrikoje patirtį – kažkada man tai atrodė visiška utopija, bet štai, aš stoviu prieš juos ir kalbu. Taip, aš žiūrėjau galimybių atvažiuoti į Afriką kainas, kurios buvo tikrai labai didelės, aš skaičiau apie patirtis, kai žmonės atvažiuoja ten ir niekas jų nelaukia, nėra jokio projekto, aš kalbėjausi su žmonėmis, tyrinėjau organizacijas, kurios man galėtų kažką siūlyti. Aš žengiau tuos kelis žingsnius ir būtent tai man leido tą svajonę įgyvendinti. Ir tada tiesiog eini per Facebook sieną ir matai tiesų kreipimąsi į tave „Tavo vienintelė galimybė išvykti į Afriką“!
– Pati ne vieną kartą mačiau tuos pasiūlymus, kurie tikrai vilioja. Kaip neapsigauti ir nepakliūti į rankas išnaudotojams?
Taip paprastai neatskirsi (juokiasi). Įvairių situacijų būna – pavyzdžiui, man Ugandos organizacijos vadovas jau nuo pat pirmų dienų rašė, domėjosi, kaip man sekasi su tais skiepais. Mes palaikėm ryšį ir aš žinojau, pas ką aš važiuoju, kad čia ne koks apsimestinis žmogus, nors ir tas gražus bendravimas galėjo turėti piktų kėslų. Pasitikrinti gali nebent per žmones – gal jau kas vyko, savanoriavo ten. Štai vienas vaikinas išvažiavo į Afriką savanoriauti su europiniu, gerai finansuotu projektu, kuris buvo labai gražiai pavadintas ir susijęs su mergaičių įtraukimu į sportą. Jis ir dar keli savanoriai iš Europos atvažiavo pusei metų, o ten nei tos organizacijos, nei tų mergaičių. Ir turėjo susigalvoti, ką ten tuos pusę metų veikti. Tas vaikinukas buvo baigęs aplinkosaugos studijas, tai su vietiniu pradėjo kažką kompostuoti (juokiasi).
– Kaip atrodo Lietuva ir Uganda socialiniu ir ekonominiu aspektu, kuo skiriasi mūsų ir jų kasdienybė?
Skirtumų tikrai labai daug (juokiasi). Visų pirma mes kalbame apie daug didesnį žmonių skaičių, ekonominis pasiskirstymas taip pat nėra toks, kaip pas mus. Lietuvoje daugiausia yra vidutiniokų, o skurstančių ir labai pasiturinčių yra mažiau. Ten skurstančių yra didžiausia dalis. Jeigu žiūri labai paviršutiniškai, kaip turistas, sostinėje gali matyti tuos pačius dangoraižius, kuriuose verda verslo gyvenimas, viskas atrodo kaip Vilniuje. Bet, kai nuvažiuoji į gyvenamuosius rajonus ir matai didžiausias žmonių, sėdinčių palei kelią ir bandančių kažką parduoti tam, kad užsidirbtų, eiles, supranti, kad nesi Europoje. Jų pajamos yra labai mažos, bet jie išgyvena. Tai leidžia matyti kiek kitokį ekonominį ir socialinį išsivystymą – Lietuvoje yra didžiausi informacijos srautai, didelis pasirinkimas – ką pirkti, ką veikti, kuo dirbti, ir dėl to kyla didžiulė įtampa. Ten to pasirinkimo nėra – turi tam tikrą sumą pinigų, už kurią gali nusipirkti būtent šituos bananus ar bulves. Bet jie žymiai daugiau šypsosi, ten gali pamatyti gatvėje dainuojančius ir šokančius žmones.
Jie nelabai žino apie tą „kitą pasaulį“ – Ugandos žmonės tikrai daug žino apie savo kraštą, bet vargiai galėtų papasakoti apie Europos istoriją. Matomi ir politiniai skirtumai, kurie trukdo jiems greičiau vystytis. Politikoje vyksta stagnacija – šalį valdo daug karalių.
– Minėjai, kad gyvenote pas vietinę šeimą. Yra susidaręs toks stereotipinis mąstymas, kad Afrikoje žmonės neturi švaraus vandens, gyvena lūšnynuose – ar ten tikrai taip yra?
Lūšnyne gyventi neteko (juokiasi). Įvairių tų bustų yra – šalia namo, kuriame mes gyvenome, buvo tokie iš kelių lentų ar plytų pastatyti statiniai, vietoj durų skraistė, ir ten tikrai gyveno daugiavaikė šeima. Pas mus buvo normalus namas – su vidiniu kiemu, aukšta tvora ir užrakinamais vartais. Turėjom net dušą (žinoma, šaltą). O valgyti… Aš stebėjausi, kad mes ten tiek daug valgėm! Mes netgi vėliau atsisakydavom, pasiimdavom skirtus pinigus ir nusipirkdavom pagerti ir kokių sausainių, nes visada atrodė, kad esi persivalgęs (juokiasi). Visada buvo stalas, prikrautas ekologiškų produktų.
Buvo ir šeima, kur gyveno dvi moterys ir mergaitė, o su jomis – tarnaitė. Tarnaitė gyveno ne iš prabangos, o dėl to, kad reikėdavo tą mergaitę, grįždavusią iš mokyklos, prižiūrėti. Ta mergina prižiūrėdavo ją už tai, kad turėtų kur gyventi ir ką valgyti – namo ji grįždavo labai retai. Tad, tikrai ten pamatysi visko.
– Važinėjai po mokyklas – ar jų mokyklos ir mūsų mokyklos panašios?
Mokyklos labai skiriasi. Mes važiuodavome į tas prasčiausias, tad, gal yra ir panašių į mūsiškes. Bene visos jos yra privačios. Didžiausias skirtumas, kad Ugandoje mokslas yra mokamas. Ne visi tą mokyklą pabaigia, ne visi netgi pradeda ją lankyti vien tik dėl finansinių sunkumų ir tai yra vystymosi stabdis. Mokyklos atrodo labai paprastai. Taip, yra tie patys suolai, kėdės, lenta, bet jie viską daro prietemoje – šviesos yra tiek, kiek jos įeina pro langus. Jie turi uniformas, bet ir jos yra paplyšusios, visos purvinos. Na, ten švarus nelabai išliksi. Jeigu dieną nepalis, visos dulkės kyla ir tavo dėvimi balti marškiniai tampa oranžiniais. Maitinimas mokyklose… Atrodo, kaip paršiukams to maisto duoda. Kasdien vis tas pats – ryžiai ir pupos. Kai mes pamatėm tuos mažus vaikučius, kurie susėdę prie mokyklos rankomis valgo tuos ryžius ir pupas – tikrai tai graudžiai atrodė, bet kai būni ilgiau pripranti.
Pagrindinis mokymosi metodas yra viską garsiai kartoti. Mokytoja ką nors pasako, o vaikai, kaip kokie varliukai, iš paskos kartoja.
– Kalbant apie išankstinį pasiruošimą savanorystei – kuo Tave aprūpino organizacija, o kuo teko rūpintis pačiai?
Iš esmės buvo viskuo pasirūpinta. Mus išlydėjusi SMK pasirūpino net skiepų kompensavimu, išvykimo bilietais. O vėliau, tikriausiai, buvo skirti pinigai priimančiai Ugandos organizacijai, kuri pasirūpino mūsų apgyvendinimu pas vietinę šeimą. Ta šeima, tikriausiai, gavo pinigų tam, kad galėtų mus maitinti, apgyvendinti. Tad, sakau – man šis projektas, pasiskaičius, kaip brangiai kainuoja tas išvykimas, buvo kaip stebuklas.
MINČIŲ IR NORŲ ĮGYVENDINIMAS
– Minėjai, kad dabar savanoriauji Žalianamyje. Kaip jame atsiradai?
Prieš metus aš sudalyvavau karjeros klubo užsiėmime, kur, vietoj to moderatoriaus, kuris turėjo vesti užsiėmimą, aš dalinausi savo patirtimis (šypsosi).Vėliau ėjau į darbo pokalbį Žalianamyje, jie ieškojo jaunimo darbuotojų, bet tą kartą man nelabai tiko jų sąlygos, bet įsiminė frazė „čia yra laisva erdvė tavo veikloms“. Aš užkibau, ir, kai supratau, kad noriu įprasminti savo idėjas apie dailės terapiją, apie kūrybinius užsiėmimus, susitariau su Žalianamiu, kad noriu vesti užsiėmimus. Išsibandžiau ir pavyko. Tada išėjau iš darbo ir per darbo biržos projektą „Atrask save“ visą mėnesį ten savanoriavau – vesdavau užsiėmimus, rūpinausi atmosfera. Ir dabar ten kas antrą savaitę vedu kūrybinius užsiėmimus. Smagu tai, kad ten ateina motyvuotas jaunimas, kuriam tokios veiklos įdomios.
Manau, kad savanoriška veikla yra puikus startas kažkokiai idėjai – kai tu pasakai „aš čia turiu idėją ir noriu iš to uždirbti“, tai sudėtinga. Aš vedžiau užsiėmimus, rinkausi patirtis, stebėjau, kaip man sekasi, kaip tai atrodo dalyviams. Ir su ta patirtimi aš galiu eiti tolyn ir sakyti, kad aš darau užsiėmimus, kurie yra mokami.
Netgi tada, kai einu į darbo pokalbius, akcentuoju savo savanorišką, o ne darbo patirtį.
– Užkabinome darbo temą – žinau, kad savanoriaudavai , net tada, kai dirbai. Yra susiformavusi tokia nuomonė, kad, kai darbas yra nuo aštuonių iki penkių, tu ir taip visas nuvargęs grįžti namo, o čia dar savanoriauti kažkur eiti reikia. Kaip atrasdavai jėgų po darbų savanoriauti, o gal čia savanorystė įkvėpdavo greičiau tuos darbus baigti?
Vienu metu aš rašiau magistrą, dirbau, savanoriavau „Kitam variante“ kaip komandos vadovė ir dar buvau apsiėmusi stovyklą organizuoti (juokiasi). Netgi ir dabar pagalvoju, kad tai buvo kažkoks kosmosas! Na taip, kenčia miegas… labai kenčia.
Jeigu tu turi darbą, kuris tave labai įtraukia ir tu visiškai jam atsiduoti, tada savanoriauti sunku. Man pasisekė, kad mano darbas buvo lankstus ir aš galėjau laisvai pritaikyti prie jo kitas veiklas. Aš iki šiol prisimenu, kad rašydavau straipsnius apie tą nekilnojamąjį turtą ar statybas, o savanorystė man buvo gaivaus oro gurkšnis – atsikvepi, parašai porą laiškų, padarai vadovės darbus ir toliau dirbi (šypsosi).
Svarbu suprasti, kad savanorystės yra nevienodos. Vienos gali trukti kelias dienas, kitos net metus, tad labai svarbu pasverti savo galimybes.
– Baigiant mūsų pokalbį įvardink tris priežastis, kodėl verta savanoriauti?
Pirmoji būtų patirtis – tiek dalykinių įgūdžių, kompetencijų įgavimo, tiek socialinių įgūdžių pagilinimo. Kitas dalykas yra ryšiai, tai yra kontaktai, žmonės. Tai praplečia tavo akiratį, ir tada supranti, kad turi kam paskambinti, su kuo pasikalbėti viena ar kita tema. Netgi aš savanoriauti eidavau dėl žmonių – kai man jų pritrūkdavo, žinodavau, ką daryti. O paskutinis būtų asmeninis augimas. Savanorystė yra didžiausia investicija į save.
