Šiaulių Motina Teresė: „Aš tarnauju gėriui“
Paskambinusi Reginai Zabalienei susitarti dėl susitikimo, užklumpu ją netinkamu momentu. „Dabar apsipirkinėju, turiu skubėti. Pasiskambinkim už 20 minučių.“ Šis trumpas pokalbis apibūdina pokalbio heroję – reikalų apsupta, nuolatiniame lėkime esanti ir vietoje negalinti nustygti Šiaulių Motinos Teresės šeimų namų įkūrėja Regina Zabalienė. Pernai atšventusi 60-ąjį jubiliejų, savo energiją ir meilę ji dovanoja likimo labiau nuskriaustiesiems. 2012 metais įkūrusi šeimų globos namus į juos kviečia nepasiturinčius, vienišus ar neįgalius tėvus su vaikais ir suteikia jiems prieglobstį. „Viską, ką darai dėl kitų, darai dėl savęs“, – tokia gyvenimo išmintimi dalijasi Šiaulių geradarė arba globotinių „močiute“ vadinama Regina Zabalienė.
Motinos Teresės namų įkūrėja Regina Zabalienė. Asm. albumo nuotr. – Pirmadieniai Jums – maloni ar sunki savaitės pradžia?
Pirmadieniai… (juokiasi).Net ir darbuotojai, būna, jog sako: „Na va, pirmadienis…“ Penkerius metus neturiu atostogų. Vasarą, būna, išpuola viena – dvi dienos, bet tada dar labiau susierzinu. Tačiau, kai šeštadienis ir sekmadienis būna laisvesni, pirmadienis tikrai ateina sunkus. Būna labai daug reikalų, įtampos, tuomet ypač susinervinu. Bet šiandien nesu susierzinus. Nors kartais atsitinka taip pavargstu, taip susierzinu.
Pirmadienis – labai nelengva diena… Jaučiu, kad būtinai reikia atostogų. Tai, ačiū Dievui, greitai jau atostogos – viena rėmėja padovanojo kelionę į Maltą. Su vyru savaitei išvažiuosime į šeimų centrą. Bus prasminga kelionė.
– Kokia Jūsų savaitė?
Koks savaitės greitis, sunku suvokti. Jau anksčiau, atrodo, laikas greitai bėgdavo, na, bet dabar tai iš viso nepastebiu, kaip jis keičiasi. Laikas juk neina lėčiau, bet yra labai daug veiksmo. Čia prasideda – čia nebėra savaitės. Mano mamai 85-eri metai, gyvena viena ir sakau jai: „Tau, mama, matyt, labai lėtai laikas eina vienai būnant?“, o ji: „Ne, taip lekia, kad ne tas žodis!“
Kas čia darosi su tuo laiku, aš nebežinau. Aišku, savaitė turi savo ritmą: pirmadieniais būna susirinkimai su mamomis, antradieniais – darbuotojų susirinkimai, trečiadieniais vyksta šventos mišios, ketvirtadieniais būna mano skaitomos paskaitos, penktadieniais – kraustymai, įvairūs reikalai. Ir viskas. Šeštadienis – diena man ir mano namams. O sekmadienį vėl pilna reikalų – einu į bažnyčią, tada mamą aplankau. Ir vėl kartojasi tas pats.
„Į namus niekada neparsinešu jokių rūpesčių. Niekada. Namai yra mano šventovė.“
– Tokie tempai, tiek daug reikalų. Ar tarp jų lieka laiko sau?
Namo aš grįžtu apie pusę šešių vakare. Būna pataisyta valgyti – mes gyvename visa šeima kartu. Dukra antrame namo aukšte, o sūnus pusrūsyje, nors dabar jau statosi savo namą. Pavalgau ir visada atsigulu pailsėti. Kokią valandą aš taip ilsiuosi – miegu, kalbu poterius. Taip aš atsipalaiduoju.
Į namus niekada neparsinešu jokių rūpesčių. Niekada. Namai yra mano šventovė. Nuo kokios 21 valandos prisėdu prie kompiuterio, nes darbe neturiu laiko tam. Ir iki vidurnakčio atsakinėju į laiškus, rašau kokį nors projektą. Kai neturiu darbo prie kompiuterio, tai televizorių pažiūriu. Žinias būtinai išklausau. Va, šiandien oras atšilo – pailsėsiu ir eisiu į lauką darbuotis. O darbas prie kompiuterio man nepatinka, atima labai daug laiko, pavargstu. Pradirbi visą dieną, o vakare dar prie kompiuterio! Siaubingai išvargina. Bet dabar yra mažiau projektų, tai mažiau ir prie kompiuterio sėdžiu (juokiasi).
– Atrodo, Motinos Teresės šeimų namai reikalauja labai daug Jūsų pastangų. Nuo 2012 m., kai įsikūrėte, nekilo mintis visko mesti?
Nežinau. Laiko sau aš visada atrandu, kiek reikia. Aš iš viso nesuprantu, koks laikas sau? Dažymasis? Man tokių dalykų nereikia. Išsimaudei vieną kartą pirty ir viskas. Ko daugiau dar gali sau norėti… O minčių mesti Motinos Teresės šeimos namų veiklą niekada nekilo. Bet būna, kai labai pavargstu. Aš viską atlieku su labai didele meile. Kaip Motina Teresė sakė: „Kiekvieną darbelį atlik su didele meile.“ Tai man patinka tvarkyti popierius, rašyti projektus.
Būna, kad pervargstu, atrodo, net pykina. Tačiau tai vyksta labai retai. Bet kad mesčiau viską – niekada. Vienintelė mintis, kuri ateina į galvą – kada čia baigsiu reikalus, kad galėčiau pailsėti nors kiek. Dabar nusimato atostogos, vėliau birželio mėnesį bus kažkiek poilsio. Atostogos man duoda viltį. Geriausias poilsis – poteriai ir rožančius rankoje. Tada iškart užmiegu (juokiasi). Aš jau greitai ir į pensiją išeisiu! Jau ketvirtą mėnesį gaunu oficialų atlyginimą, tai kažin, kokia ta mano pensija bus.
– Šeimų namuose didelis šurmulys. Kiek asmenų čia gyvena?
Šiuo metu čia apsistojusios 15 mamų, vienas tėtis ir 20 vaikų.
– Be taisyklių, matyt, 36 žmonės sunkiai drauge sugyventų. Ar turite jų?
Taip, taisyklės galioja. Yra taip – ateina mama ir kiekviename kambaryje randa taisyklių lapus. Juos išstudijuoja su socialinėmis darbuotojomis. Pavyzdžiui: kai išeini, privalai pasižymėti sąsiuvinyje, kada grįši. Jei negrįžti laiku, privalai pranešti budėtojui telefonu, jog vėluosi. Iki 20 valandos visi privalo grįžti. Vasarą leidžiam grįžti iki 22 valandos. Bet jeigu turi vaiką, jis 21 valandą turi jau eiti miegoti. Nuo 22 valandos vaikščiojimai, pokalbiai, tvarkymasis turi būti baigti, visi grįžta į savo kambarius.
Žinoma, būna visko. Ypač, kai ateina naujas žmogus, reikia išmokyti jį. Per susirinkimus apie tvarką ir kalbame – būna, jog mamos pradeda auklėti viena kitas (juokiasi). Kas griežtai pas mus draudžiama – tai alkoholis. Dėl rūkymo nieko negalime padaryti, tam yra balkonai. Leidžiame priimti svečius, tačiau į mamos ir vaiko kambarį gali užeiti tik seneliai ir vaiko tėvas. Kiti asmenys turi likti bendrose patalpose – svetainėse.
„Kai budėtojo nebūdavo, tai išvis betvarkė. Nakčiai palieki, mamos į šokius išeina, vaikus vienus palieka, arba net kavalierių parsiveda“
– Tikiu, jog Jūs viena šiuose globos namuose visko atlikti nespėjate. Ar turite padejėjų? Kiek žmonių čia dirba?
Kolektyvą sudaro 15 žmonių. Viena moteris dabar yra dekrete, tai šiuo metu dirba 14 asmenų. Yra budėtojai – socialiniai padėjėjai. Dirba ir socialiniai darbuotojai, juos pakeičia psichologė. Esu aš ir raštininkė. Taip pat ūkvedys. Nakčiai ateina budėtojas. Labai gerai, kad įsitaisėme kameras. Budėtojas mato viską – kur kas vaikšto, kas šviesą užsidegęs, kas virtuvėj valgo.
Liūdna, bet būna atvejų, kai policija naktį pristato mamas. Tuomet budėtojas priima jas. O kai budėtojo nebūdavo, tai išvis betvarkė. Nakčiai palieki, mamos į šokius išeina, vaikus vienus palieka, arba net kavalierių parsiveda. Bet kai yra tvarka – tokių minčių nė nekyla. Disciplina svarbiausia.
– Tačiau Jums padeda savanoriai?
Taip, labai gerai, kad jie yra. Dabar turime šešis savanorius. Jie ateina iš Europos Sąjungos jaunimo projekto „Atrask save“ ir Darbo biržos. Gauna po 70 eurų per mėnesį. Jie tvarko patalpas, padeda mums. Aš surašau jiems darbų planą, o jie ateina, padaro. Dienos pabaigoje jiems pasirašau, jog atidirbo.
„Reikėjo daug perlipti per save – atrodo, kad dariau labdarą valstybei. Aš kovoju už žmogaus orumą, bet pati jo netenku.“
– Apie globos namus Jūs kalbate su tokiu užsidegimu. Sunku patikėti, kad žmogus gali būti tiek atsidavęs kitiems.
Man ir kiti sako: „Koks tas tavo atsidavimas…“ Bet aš gyvenu ir savo gyvenimą. Mano vaikai jau užauginti, anūkai yra, bet neturiu jokios atsakomybės, nes jie turi tėvus. O su tuo atsidavimu… Buvo toks laikotarpis, kai neturėjome globos namuose pinigų už šildymą susimokėti. Neturėjau iš ko skolintis. Galų gale savo mamos paprašiau, ji paskolino mums. Tuo metu nuolat gyvenau įtampoje. Nėra pinigų – iš kur jų gauti? O dabar kažkaip išsisprendė viskas, nebėra tiek rūpesčių.
Kaip būtų gera, jei pasaulio turtingieji pasidalintų su vargšais. Reikėjo daug perlipti per save – atrodo, kad dariau labdarą valstybei. Aš kovoju už žmogaus orumą, bet pati jo netenku. Bet tada sau sakau: „Regina, nepavark prašydama, nepavark!” Aš žinau: aš darau gerą, tarnauju gėriui.
– 2016 metais buvote apdovanota Lietuvos Garbės apdovanojimu už metų globą.
Net nežinau, kaip viskas įvyko. Toks organizatorius Arūnas, pavardės nepamenu, pasakojo, kad apie mane jau žinojo iš anksčiau. Žiūrėjo, kaip man sekėsi. Įdomi istorija: apsigyveno pas mumis mes tokia neįgali moterį Žaną, ji sirgo gilia depresija. Man pavyko ją atgaivinti. Po to ji su sugyventiniu Jonu labai įsitraukė į mūsų globos namų remontus. Jonas sako: „Žinai, tau reikia auksą kabinti.“ Ir, matyt, jis per televizorių nugirdo apie tuos apdovanojimus. Kadangi rašyti nemokėjo, tai atėjo pas socialinę darbuotoją, kad parašytų apie mane. Aš net nežinojau to.
Vėliau skambina man iš to projekto. Išsiklausinėjo, kas, kaip, kokie čia remontai buvo, kas vyksta, ko reikia. Klausė, kokią svajonę turiu. Renginys buvo… net nemoku apsakyti, koks gražus, kiek repeticijų ir darbo ten įdėta. Į Vilnių atvykome iš vakaro, apgyvendino mus viešbutyje. Paruošė, išdažė. Buvo daug Seimo narių. Tai aš prisidariusi lankstinukų per pertraukas visiems juos dalinau. Tačiau nei vienas Seimo narys nepaaukojo nei vieno euro… Vis dėlto rytojaus dieną, po apdovanojimų, organizatoriai mums į globos namus atvežė virtuvinių baldų komplektą. Be galo apsidžiaugiau. Kas dar labai nustebino – po šitų apdovanojimų gavome 5000 žmonių skirtą 2 proc. paramą.
– Šiauliams atidavėte be galo didelę dalį savęs. Ką Šiauliai davė Jums?
Šiauliai – mano miestas, man labai brangus. Šiaip aš gimusi Kuršėnuose, bet kai baigiau technikumą Šiauliuose, taip čia ir likau. Esu dėkinga savivaldybei. Ankstesnis meras Justinas Sartauskas suteikė pastatą, kuriame ir yra globos namai. Dabartinis meras Artūras Visockas praeitais metais pasveikino mane su 60-uoju jubiliejumi. Buvau amo netekusi! Šiauliuose buvau ir „Moteris Saulė“ rinkimuose. Nors iš miesto valdžios niekas nesveikino, tačiau rajono merai mus, moteris, pagerbė.
– Ne tik globotiniams, bet ir visam miestui esate Moteris Saulė. O kas į Jūsų gyvenimą atneša saulės šviesos?
Pirmiausia, tai tikėjimas ir artimų žmonių buvimas. Kai pagalvoju, daugiausia laimės atneša anūkai. Atvažiuoja, mes pakalbam, jie pridovanoja piešinių. Kai kuriuos turiu įsirėminusi. Daug ką reiškia artimas žmogus šalia – tai svarbiausia.
