– Kas daroma Lietuvoje siekiant kovoti su patyčiomis?

Mes Vaikų linijoje tą temą nagrinėjame 14 metų. Suvokimo, kas yra patyčios ir kad reikia kažką su tuo daryti, yra vis daugiau. Pavyzdžiui, tai, kad šalies Prezidentė šią problemą mato, pripažįsta, prisideda prie jos sprendimo. Tai yra viena iš jos inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ temų, kurią skatinama spręsti greta savižudybių, priklausomybių ir pan. Lietuvoje jau atsiranda problemų įvardinimai įstatymuose. Nuo 2017 metų rugsėjo 1 d. pradėjo galioti Švietimo įstatymas, kuriame atsirado patyčių (taip pat elektroninių) apibrėžimas, įvardyta mokyklų atsakomybė, rekomendacijos ir įpareigojimas spręsti tas problemas.  

– Lietuvoje nuolat kalbama apie patyčių prevencijos programas, tačiau šalis vis dar pirmauja patyčių skaičiumi. Kaip manote, kodėl taip yra?

Nuo rugsėjo įsigaliojęs Švietimo įstatymas įpareigoja mokyklas įgyvendinti tam tikras prevencines programas. Iki šiol tai buvo tik rekomendacija. Kalbant apie paplitimą Lietuvoje, daug mokyklų, klasių neturi tokių priemonių. Dabar mokyklos priverstos ieškoti ką daryti ir atsiranda Švietimo ministerijos planų, kaip padidinti prevencinių programų prieinamumą mokykloms.

Toks ir yra etapas: supratimo žymiai daugiau, priemonių atsiranda, kai kurios jau yra. Dabar klausimas, kaip padaryti, kad tas žinias ir priemones naudotų kuo daugiau mokyklų? Jeigu tos programos bus naudojamos plačiai ir sistemingai keletą metų iš eilės, tai, man atrodo, kad tada galima tikėtis kažkokių rimtesnių pokyčių. Yra labai daug mokyklų. Kad bent vienoje mokykloje visi žmonės išmoktų vienos programos principų, tarkim norvegiškos „Olweus“ programos, reikia pusantrų metų rimto darbo, per kuriuos mokytojai išmoktų kaip reikia dirbti su patyčiomis. Paskui galima darbuotis mažesniu intensyvumu.

Patyčios vyksta todėl, kad joms leidžiama vykti. Jei visi suaugę, ne tik mokytojai, bet ir kiti darbuotojai išmoktų, kaip reikia reaguoti į patyčias, tai jų būtų mažiau. Kitas dalykas, mokykla yra ne vienintelė aplinka visuomenėje, kur vyksta patyčios. Pavyzdžiui, patyčios vyksta tarp suaugusių žmonių darbovietėse, ne būtinai mokyklose. Tai yra reiškinys apie kurį mes dar mažai kalbame, bet jisai vyksta. Suaugę moka skaudinti ir žeminti kitus žmones. Ir tą daro: darbovietėse, internete… Kodėl sunku sumažinti patyčias mokyloje? Todėl, kad agresyvus elgesys vyksta ir kitur. Pavyzdžių, kaip skaudinti, žeminti, vaikai turi galimybę matyti ne tik mokykloje. Svarbu, kad ir kitose aplinkose tai būtų mažinama. Viešojoje erdvėje pastebiu, kad vis daugiau žmonių sugeba išsakyti savo nepritarimą žeminančiam elgesiui. Ypač jei tai padaro žinomas žmogus, tuomet to poelgio efektas yra didesnis. Kuo daugiau žmonių reikš nepritarimą žeminančiam elgesiui, ar internete, ar mokykloje, tuo tai gali sumažinti patyčias.

– Sakote, kad vaikai patyčias mato ir jų mokosi ne tik mokykloje, kas galėtų stabdyti suaugusiųjų tarpusavio patyčias?

Suaugusiųjų žeminantį elgesį gali stabdyti žmonės, kurie turi tam tikrą galią.Vadovai visą laiką turi galimybę ir pareigą reaguoti į netinkamą darbuotojų elgesį.

– Kodėl žmonės tyčiojasi? Ko siekiama patyčiomis?

Paaiškinimų gali būti visokių, vienas iš jų, tai kad patyčios yra išmoktas agresyvus elgesys. Su kitais bendraujama kitam darant, kad jam skaudėtų. Tokį elgesį vaikai išmoksta. Stebi kitus ir mokosi. Kitas dalykas, jei tas žeminimas, jiems patiems kažką duoda. Jeigu vaikai supras, kad tai nėra sveikintinas elgesys, tai jie darys ką kitą. Kol jiems toks elgesys yra naudingas, gauna kitų palaikymą, yra smagu. Jei suaugę siųs signalą, kad tai nepriimtinas dalykas, tuomet vaikams nebesinorės to daryti.

– Kaip suaugusiems, tėvams, kuriems pašiepimai atrodo efektyvi auklėjimo priemonė, paaiškinti, kad toks elgesys žaloja ir neturi teigiamo auklėjamojo poveikio?

Tėvų požiūris į tai, kaip jie auklėja savo vaikus, kaip jie bendrauja su vaikais, kaip jie bendrauja su savo sutuoktiniu yra labai svarbu. Tai vaikas mato ir tokio elgesio išmoks. Kaip koreguoti suaugusiųjų elgesį? Vienas dalykas yra tėvų mokymo programos, keletas jų yra ir Lietuvoje. Tėvai gali mokytis kaip su vaikais bendrauti. Tėvams irgi kyla daug klausimų, galbūt, jie rėkia ant vaiko, nes nežino kitų būdų, galbūt, ir su jais buvo taip elgtąsi. Jiems reikia padėti su vaikais atrasti ryšį. Šį rudenį pradėjo veikti pagalbos tėvams linija; tėvai turintys klausimų gali tartis su konsultantais. O jei žmonės nenori keistis, mes nieko nepadarysime.

– Vaikų tarpusavio patyčios, suaugusiųjų tarpusavio patyčios, abiejų grupių vienų į kitus nukreiptos patyčios… variantų daug. Nuo ko svarbiausia pradėti spręsti problemą?

Nuo bet ko. Svarbu, kad mes veiktume orientuotai į rizikos veiksnius. Jeigu mokykloje bandysime atkreipti dėmesį, kad suaugę nežemintų vieni kitų, tai, man atrodo, judame link to, kad mažiau būtų tyčiojamasi. Jeigu mes dirbsime su vaikais, kaip parodyt draugiškumą vieni kitiems, jeigu vaikas yra kitoks, parodyti, kaip tai priimti, kaip reaguoti į tą kitoniškumą, tai vaikai mokysis tai suprasti. Svarbu darbuotis su tėvais, mokytojais, vaikais, jei bus dirbama visomis kryptimis gali būti kažkoks efektas.

– Nuo ko priklauso patyčių prevencijos programų efektyvumas?

Prevencinė programa yra pagrįsta tam tikrom teorijom ir aiškina, ką reikia daryti aplinkoje, kad tas agresyvus elgesys mažėtų (kaip atsiranda patyčios, kaip jos vyksta). Patyčios vyksta dėl to, kad joms yra palanki terpė vykti, žmonės, kurie galėtų jas sustabdyti, jų nestabdo: galbūt nežino, gabūt nemato. Visaip gali būti.

Tai, kaip padaryti, kad suaugę žmonės žinotų kur jos vyksta, kaip jos vyksta, mokėtų reaguoti ir dar dirbti su vaikais taip, kad jiems nesinorėtų pradėti patyčių? Tai yra tikroji prevencija. Klausimas, kaip šituos principus įdiegti. Tam reikia daug mokytis. Jeigu mokykla priima iššūkį ir žmonės mokosi pagal programos reikalavimus, tai toje mokykloje efektyvumas bus didesnis. Mokyklose, kuriose mažiau žmonių dalyvaus, mažiau įsitrauks (patys mokysis, ar ves mažiau užsiėmimų su vaikais), tai tose mokyklose efektas bus mažesnis. Gali būti, kad kažką darome, sakome, kad darome, o realybėje kažko ir nedarome.

– Kokių išteklių tam reikia?

Žiūrint į programas, kurias žinau, reikia žmonių, kurie vestų užsiėmimus mokylos darbuotojams, metodinės medžiagos, mokyklos darbuotojai turi skirti laiko mokymuisi ir mokytojų, auklėtojų darbui su mokiniais. Kalbame apie laiką, lėšas, metodines priemones.

– Kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie sąmoningesnės, tolerantiškesnės, draugiškesnės visuomenės kūrimo?

Apie žmones, kurie tiesiogiai susiję su patyčių problema, t.y. mokytojai, mokykla, ką jie gali daryti, mes jau kalbėjome. Tėvai irgi susiję tiesiogiai, tėvų dalyvavimas, kalbėjimąsis su vaikais, stabdymas ir nepritarimas jeigu vaikas kažką daro, kas skaudina kitus, man atrodo yra tai, ką gali daryti tėvai. Jeigu kalbant apie pačius vaikus, tai vaikai irgi visuomet turi pasirinkimą arba prisijungti prie tų, kurie skaudina kitus, arba neprisijunti, arba sustabdyti. Sustabdyti gali būti sunku, nedrąsu ir tikrai ne visada reikia tai daryti, nes galima nukentėti, tačiau vaikai tikrai gali mokytis nepritarti vykstančiom patyčiom.

Kalbant apie su mokykla nesusijusius asmenis, tai galbūt jie stebi viešą erdvę socialiniuose tinkluose (kaip vienas pilietis žemina kitą pilietį), jie turi galimybę spausti like, share arba parašyti, kad šis jūsų komentaras yra žeminantis kitus žmones ir aš jam nepritariu. Nepritarimas yra pagrindinis principas, kuo daugiau žmonių išreikš savo nepritarimą žeminančiam elgesiui, tuo to žeminančio elgesio mažės. Žmonės skaudina ir žemina kitus, ar tai būtų mokykla, ar vieša erdvė tuomet, kai nėra, kas juos stabdo. O jei yra kas juos sustabdo, tuomet tas elgesys sustoja.

Svarbu, kad žmonės suprastų kaip reaguoti ir ką daryti. Įsivaizduokit idealią situaciją, kuomet vaikas per pamoką pasišaipo iš kito vaiko, mokytojas sureaguoja ir mokiniai sako, kad čia nejuokinga, per kitą pamoką mokytojas vėl pasako, kad tai yra žeminantis elgesys ir taip daryt negalima. Kiek kartų vaikas norės tai kartoti? Tuomet kalbama su tėvais, tėvai irgi sako, kad tai yra netinkamas elgesys ir noriu pasakyti, kad skaudinti kitų vaikų negalima. Ir didžioji dalis vaikų, sulaukę nepritarimo iš aplinkinių, supras, kad to tęsti negalima. Ne visi supras, bet dauguma supras. Kai kas nereaguoja, nes nemoka, nenori, nežino kad jos vyksta, kiti nereaguoja, nes patys skaudina ir žemina kitus. Tokioje situacijoje, kai visi reaguoja, patyčių tiesiog neišeitų vystyti.

Tam, kad kažkas pasikeistų, reikia dirbti su vaikais, tėvais, mokykla ir visa visuomene.

Susiję