„Kada klaidingos informacijos kiekis tampa toks svarbus, kad mes apie jį pradedame šnekėti, o „fake news“ (netikros naujienos) tampa metų fraze? Kodėl mes ieškome naujų terminų, atrodytų, tokiam paprastam dalykui kaip melas pavadinti?“ Tokius klausimus Vilniaus knygų mugės LRT forumo diskusijoje kėlė žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius Aurelijus Katkevičius.

 Pasak jo, netikros naujienos jau tapo šių dienų fenomenu – angliška frazė „fake news“, smarkiai išpopuliarėjusi po to, kai JAV prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas, jau vadinama populiariausia praėjusių metų fraze, o melagingi pranešimai medijose vis pavojingiau pinasi su tikraisiais. Apie tai, kaip mes apskritai suvokiame tikrovę ir kaip lengva perprasti mūsų smegenis, kalbasi A. Katkevičius, filosofas rašytojas K. Sabolius, žurnalistas Rytas Staselis bei ryšių su visuomene agentūros „Fabula“ valdybos pirmininkas Mykolas Katkus.

Ar dėl visko kaltas Nyčė?

„Kai D. Trumpas išgarsino tą frazę, visi atsigręžė į filosofiją ir ėmė klausti, ar nebus čia ji kalta su tokiais savo personažais, kaip Frydrichas Nyčė, kuris dar XIX a. pasakė, jog nėra faktų, yra tik interpretacijos“, – prisimena filosofas K. Sabolius. Jis sako, jog pasigilinę į filosofiją rastume begalę panašių personažų, nes tiesos klausimas yra viena esminių filosofijoje nagrinėjamų problemų.

„Mes mielai tikime tam tikra tikrove, jeigu ji yra teisingai sukonstruota. Netikrų naujienų prigimtyje yra beveik religinio pobūdžio tikėjimo akimirka, nes tikrovė mums yra svarbi ir atsiveria galingiausiu pavidalu tada, kai mes ja tikime“, – aiškina filosofas, ir patikina, kad F. Nyčė čia niekuo dėtas.

„Mes tiesiog nedrįstame prisipažinti, kad nesugebame  pažvelgti į tiesą kitaip nei tik iš mūsų perspektyvos“, – sako K. Sabolius. Pasak jo, F. Nyčė garsėjo savo perspektyvizmo teorija, sakydamas: „Aš negaliu pažvelgti už kampo, nes mano perspektyva mane apriboja“. Dėl to jis siūlo ieškoti tiesos žiūrint ne iš vieno taško, ir kritiškai vertinti tai, ką matome. Tai K. Sabolius vadina didžiąja filosofine pamoka.

Pavojus pasikliauti algoritmais

Žurnalistas R. Staselis nėra tikras, ar reikia stengtis rasti būdą dirbtinai kovoti su šia problema.

„Pasaulis keičiasi nepriklausomai nuo mūsų. Galvodamas apie šitą problemą aš matau tokią logišką seką: žiniasklaidos reikšmė platinant šitą informaciją mažėja. Viena pagrindinių to priežasčių yra auditorijos nepasitikėjimas žiniasklaida“, – teigia R. Staselis.

Kaip vieną iš didžiausių nepasitikėjimo priežasčių žurnalistas mato „Vox“ apžvalgininkės Melisos Bell įvardytą problemą, jog žurnalistai ir žiniasklaida, kurie anksčiau buvo tarsi tiltai tarp informacijos turėtojų ir informacijos gavėjų, ėmė imituoti, kad jie yra nebe tiltai (pagal natūralią žiniasklaidos prigimtį), o patys yra informacijos žinovai ir tiesos turėtojai.

„Man atrodo, kad labai suasmeninta žurnalistika labai žemina žmonių pasitikėjimą ja“, – svarsto R. Staselis. Pasak jo, „Reuters“ žurnalistinių tyrimų instituto duomenimis, beveik pusė apklaustos auditorijos algoritminį naujienų pateikimą vertina labiau negu parengtą žmogaus.  „Ir čia prasideda problema, kai tu pasikliauji algoritmais, nors nežinai, kaip tie algoritmai veikia – gal mes labai daug žinome apie Google, bet praktiškai nieko nežinom apie Facebook. Kiek man teko domėtis, apie Facebook algoritmus vis dėlto labiau spėliojama negu  apie juos yra žinoma“, – teigė žurnalistas. Todėl iki galo negalime žinoti, kaip socialinis tinklas patiekia mums informaciją. Tačiau, pasak žurnalisto, yra gana daug žmonių, kurie informaciją gauna vien tik iš socialinių tinklų, o taip ją vartojant lieka labai maža tikimybė, kad skaitytojas patikrins faktus dar per kelis šaltinius. Todėl socialiniai tinklai, žurnalisto nuomone, yra palankiausia terpė gimti netikroms naujienoms ir joms plisti.

Informacijos daugiau nei žmogus gali aprėpti

„Informacijos valdymas visada buvo didžiulės galios šaltinis“, – mintį tęsia ryšių su visuomene specialistas M. Katkus. Jis primena, jog kartu su „ketvirtosios valdžios“ termino atsiradimu susiformavo ir informacijos profesionalai, kurių darbas buvo „supaprastinti pasaulį ir pateikti žmonėms apdorotą pasaulio vaizdą, nes žmogus negali pažinti visko“.

Pasak M. Katkaus, būtent dėl šios priežasties žmogus kažkurioje srityje vis tiek pasitiki kieno nors kito rekomendacijomis arba pastebėjimais. Viešųjų ryšių specialistas antrina žurnalistui R. Staseliui, ir teigia, jog anksčiau informacijos filtro vaidmenį atlikdavo žurnalistai, tačiau, kadangi žmonės jais nebepasitiki, tuo filtru tampa pats skaitytojas, kuris prisiima ir žurnalisto, ir redaktoriaus vaidmenį. Anot jo, „Facebook“ mus įveda į klaidingą tikėjimą, kad mes patys esame tyrėjai, žurnalistai ir  sprendėjai. Jo nuomone, nepaisant to, kad žmogus gali kritiškai vertinti tam tikras naujienas, kurios yra su juo susijusios arba jam rūpi, „visa kita yra tokiame beprotiškame informacijos greitkelyje kažkur paskendę siluetai, kuriuose tu bandai dairytis ir prisiminti, kas su jais yra atsitikę“, – lygina M. Katkus.

Technologija – ir vaistas, ir nuodas

K. Sabolius taip pat pritaria kolegoms, jog dabar dirbtinio intelekto ir technologinės revoliucijos laikais galia priklauso ir vis labiau priklausys tiems, kas valdo duomenis ir jų srautus bei disponuoja esminiais algoritmais. Čia jis prisimena Y. N. Harario knygą „Homo deus“, kurios pagrindinės trys idėjos gana tiksliai apibūdina tai, kaip veikiame mes patys, ir kaip mus veikia informacija: pasaulį valdo kolektyvinės fikcijos, žmogus yra biocheminis algoritmas, o duomenų kontrolė yra naujoji galia.

„Visą laiką technologijos raida yra lydima technooptimizmo ir technopesimizmo. Jei išradinėjam automobilį – mes pasakojame apie tai, kad jis greičiau judės ir palengvins susisiekimą, bet kartu galima kalbėti ir apie tai, kad jis sunaikins arklius ir užterš pievas“, – situaciją iliustruoja K. Sabolius.

Vis dėlto, jis tiki didėjančiu visuomenės sąmoningumu –  anot jo, tai vienintelis mums likęs dalykas, galintis padėti kovoti su netikrų naujienų įtaka: „Taip pat įvyko, pavyzdžiui, su ekologija.  Kol pas mus nepradėjo skęsti salos, tirpti ledynai, kol pomidorai netapo plastmasiniais, tarsi ta ekologija buvo „100 metų“. O dabar, kai tu žiūri, kad suvalgai pomidorą ir tave išbėrė, galvoji: gal reikia kažką daryti, gal reikia valgyti truputį kitaip, todėl, kad tai su manimi susiję“.

Taip žmogus tampa sąmoningu problemai. Šį pavyzdį K. Sabolius sieja su dirbtinio intelekto pranašumu: „Mes jau pralaimėjome kovą su robotais – jie jau dabar yra už mus tikslesni ir greitesni. Dabar klausimas, kas mums lieka: tikslumo ir greičio mes jau nebeatimsime. Technologija, kaip sakė Platonas, yra ir vaistas, ir nuodas“. K. Sabolius teigia, jog interaktyvumo „nuodas“ pasireiškia ir tuo, kad žmogus tampa pasyvesnis.

Algoritmai nusprendžia už jus

A. Katkevičius bando provokuoti, kad tinklai ir yra tas mūsų aktyvėjimo ženklas, mat mes visi esą tampam aktyviais rašytojais „Facebook“.

Tačiau K. Sabolius į provokacijas nesileido ir priminė interaktyvumo mitą: „Apie jį yra puikiai pasakęs Slavojus Žižekas: „Mes iš tikrųjų esame ne interaktyvumo epochoje, o interpasyvumo. Technologija tik sukuria iliuziją, kad tu aktyviai dalyvauji. Pavyzdžiui, paspaudi „like“ (patinka), ir kažkam tai rūpi. Tačiau tai rūpi „Facebook“ algoritmui, kuris dar geriau išsiaiškina, kas tu toks“.

Taigi aiškindamasis, kas jums patinka, algoritmas ima pataikauti ir rodyti tik atrinktą informaciją: „Sprendimai yra deleguojami tam tikram robotui, kuris priima juos už tave, neduoda tau kitų galimybių. O tiesos akimirka, man atrodo, yra labai susijęs su galimybių pajautimu“, – pastebi filosofas.

Susiję

Penki UŽ, vienas – prieš: lapkričio 17-23 d.

KARANTINAS. IŠMOKAU GYVENTI KITAIP