Kodėl festivalis organizuojamas?

Komunikacijos koordinatorė Monika Markevičiūtė

– Kas organizuojant šių metų festivalį buvo svarbiausia?

Mums buvo svarbu atspindėti programoje Lietuvos šimtetį. Kadangi mes puoselėjame prancūzų kutūrą Lietuvoje, taip pat norisi paminėti tai kas yra svarbu lietuviams, bet tai padaryti per prancūziško kino prizmę.

– Prancūzų kinas turi elitinę kryptį. Kaip festivalis pritraukia didžiąją publiką, kuri galbūt nesidomi prancūzišku kinu?

Nėra taip, kad kiekvienais metais turėtume begalę žmonių, kurie aplankytų Žiemos ekranus, kadangi mūsų festivalis yra labai nišinis ir mūsų publika yra labai specifinė. Bet visi vienaip ar kitaip nori lygiuotis į prancūzų kultūrą ir savyje ją atrasti. Tad žmogų, kuris nekalba prancūziškai ar ne tiek daug žino apie ją, šis žvilgsnis per kiną į visų mylmą prancūzų kultūrą ir yra bandymas pritraukti tą kitą mūsų visuomenės socialinį veidą.

– Ar yra tokia vieta kurioje prancūzų ir lietuvių kinas susikerta ir tampa vienas į kitą panašiu?

Taip, kiekvienas žiūrovas žiūrėdamas lietuvišką filmą jaučia, kad tai yra lietuvių kinas, nes jis vienaip ar kitaip augo ar susidūrė su aplinka kurią mato per filmą. Lietuviškame kine stipriai jaučiasi lietuviškas braižas. Prancūziškuose filmuose, kadangi pačiai teko gyventi Prancūzijoje, aš irgi matau išryškėjantį jų savitą braižą. Tačiau tai nereiškia, kad jis yra visiškai toks kaip lietuviškas. Manau, jie yra vienodi tuo, kad kiekvienas turi tą prieskonį, kuris parodo, kad tai yra pranzūziškas filmas ar lietuviškas filmas.

– Kaip vienoje spaudos konferencijoje minėjo publicistas Eugenijus Skerstonas, prancūziškas kinas atspindi realų gyvenimą, tokį koks jis yra. Kiek ta prancūziška realybė primena lietuviškąją?

Ta realybė iš dalies yra visur vienoda. Tačiau žvilgsnis į ją skiriasi. Pranzūzų požiūris į viską yra paprastesnis, lengvesnis. Pasijuoki, pasikremti ir toliau eini, jie nesureikšmina detalių į kurias nereikia kreipti per daug dėmesio.

Kaip kuriamas festivalis?

Programos sudarytoja Eglė Maceinaitė

– Kaip atrenkate filmus programai?

Dirbame komandoje ir nuolatos domimės, kokie nauji filmai pasirodo. Tenka žiūrėti labai daug filmų ir iš jų atrinkti tai, kas yra įdomiausia ir stipriausia. Toks yra pagrindinis kriterijus. Pradedu nuo ilgo filmų sąrašo ir po kurio laiko jis trumpėja. Vis dėlto, didžiulis kriterijus yra įvairovė. Atsižvelgiame į mūsų norą, kad programoje būtų parodyta kuo skirtingesnė kūryba, todėl nerodysime, tarkime, dešimties komedijų. Tai turi būti skirtingi režisieriai, skirtingi žanrai, skirtingos tematikos.

– Ar į festivalio programą stengiatės įtraukti mėgstamiausius kūrėjus ir jų darbus, ar vis dėlto tenka pridėti ir tokių režisierių, kurių „prisibijote“?

Subjektyvumas visada veikia. Festivalis daug priklauso nuo to, kas sudaro jo programą. Neslėpsiu, kad nesistengiu būti objektyvi, kaip tik atvirkščiai – negaliu ten pridėti filmo, kuris man visiškai nepatinka. Tačiau būna filmų, kurie nėra mano favoritai, bet jaučiu, kad jie yra svarbūs prancūzų kinematografijai ir juos reikia parodyti, nes, kaip jau sakiau, festivaliui reikia įvairovės.

– Ar būdavo, kad prieš festivalį kažkurio kūrėjo „prisibijojote“, tačiau po kurio laiko pamėgote?

Nepasakyčiau, kad ko nors „prisibijočiau“, bet buvo tokių atvejų, kad atrodė, kad filmas pritrauks labai nišinį žiūrovų ratą. Nesinori atvežti filmo, kurį pamatys tik dešimt žmonių. Tam reikia trupučio drąsos ir žinojimo, kaip reikia pateikti tokį filmą, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių. Kai tai pavyksta, permąstau savo pačios požiūrį į filmą ir į publiką. Kyla klausimas, kiek gali nepataikauti ir tuo pačiu pataikauti žiūrovams. Pati pasisakau už nepataikavimą. Visada įdomiau žiūrėti filmą, kurio dar niekada nesi matęs, negu žiūrėti daug kartų tą pačią komediją.

– Aišku, kad mažesniuose miestuose parodysite mažiau filmų nei didmiesčiuose. Kaip nusprendžiate, kokius filmus matys žiūrovai, pavyzdžiui, Plungėje?

Atsižvelgiame į pačią vietą, kurioje vyksta festivalis. Stengiamės palaikyti balansą – parodyti šiek tiek retrospektyvos, truputį pagrindinės programos.

– Ar jau mąstote apie kitų metų programą?

Kol kas gyvenu šio festivalio ritmu, tačiau kartu ir seku kino naujienas. „Atostogų“ kaip tokių nėra, nes taip galima labai greitai iškristi iš tempo.

Kodėl festivalis vyksta?

Publicistas, socialinių mokslų daktaras Eugenijus Skerstonas

– Kokius panašumus įžvelgiate tarp lietuviško ir prancūziško kino?

Aš matau labai daug sąsajų. Pirma – bendražmogiškus dalykus, jausmus. Mes, kaip ir prancūzai, kitų tautų žmonės, esame jausmingi. Tačiau kiekviena tauta turi savo būdą ir ypatumų, kaip reikia reikšti jausmus. Prancūziškame kine beveik visuose filmuose be išimties sugebama perteikti jausmus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Jie yra nesuvaidinti. Lietuviškuose filmuose įžiūriu tam tikrą vaidybą. Tačiau jausmai vienija ir Lietuvos, ir Prancūzijos kinomanus. Kitas dalykas yra tai, jog ir prancūzai, ir lietuviai pagrindiniams vaidmenims stengiasi parinkti ne tik gražias, bet ir intelektualias aktores. Jos puikiai išmano savo profesinį meną –  ne tik kaip suvaidinti, bet ir kaip įsigyventi. Taip pat jos puikiai suderina tas užduotis, kurios yra susijusios su filmo estetika, turiniu, idealizuotu personažo paveikslu, kuris pristatomas tarsi tikras. Tai dokumentalumo aspektas – kas yra netikra, tampa tikra. Man tai ir yra tam tikra bendrystė.

– Lietuvos šimtmečiui skirtoje programoje bus rodomi prancūziški filmai, tad kaip tai siesis su minima proga?

Plačiąja prasme aš įžvelgiu draugiškumo gestą tradiciniame formate. Nors kino festivalis vyks jau tryliktą kartą, bet tai yra geranoriškumas, santykis su mumis, kai neatsižvelgiama į skirtingą mastelį – ir demografinį, ir geografinį, galbūt ir kūrybinį. Sugebama neišdidžiai bendrauti. Tas dėmesys yra tam tikra dovana, kuri šiuo atveju sutampa su šimtmečiu. Gerai, kad šis faktas neliko užmirštas. Festivalio organizatoriams, Prancūzų institutui yra svarbu čia būti ir draugauti su mumis. O mes galbūt taip pat savitumu sudominsime prancūzus. Kaip ir minėjo Prancūzų instituto direktorius, kiekvienos kultūros savitumas yra kažkuo patrauklus ir įdomus. Manau, kad įdėmesnis kūrėjas lietuviškame kine ir kultūroje atras taip pat labai įdomių dalykų. Šimtmečio minėjimas yra kaip tik gera proga susipažinti su mumis. O mums, nors prancūzišką kiną pažįstame geriau, kodėl neprisiminus ir nepažinus naujosios kartos.

Susiję