Pradžia svetimoje šalyje

Veronika į Lietuvą atvyko kartu su savo vyru Maksimu. Jos vyras gavo pasiūlymą dirbti vienoje Kauno įmonėje, tad jie nusprendė čia atvykti gyventi kartu.

„Maskvoje gerai gyvenau, turėjau gerą darbą, draugus, tačiau sulaukę pasiūlymo iš Lietuvos mes  ryžomės viską palikti ir vykti į  kitą šalį“, – prisiminimais dalinosi Veronika.

Atvykusi į Lietuvą moteris jautėsi vieniša – nebuvo nei šeimos, nei draugų, miestas atrodė svetimas, tačiau laikui bėgant ji atrado dalykus, kurie padėjo priprasti prie naujos aplinkos.

„Iš pradžių buvo sunku ištrūkti iš tos komforto zonos. Jaučiausi pasimetusi, viskas buvo nežinoma, tačiau beveik visur galėjau susikalbėti savo gimtąja rusų kalba, todėl greitai čia apsipratau“, – pasakojo rusaitė.

Praėjus šiek tiek laiko Veronika nesunkiai prisitaikė prie aplinkos. Pasak jos, nereikėjo daug laiko ir kančių, kad galėtų laimingai gyventi Lietuvoje. Ji atrado daugybę Lietuvos panašumų į savo šalį, kurie iki šiol jai leidžia jaustis kaip namuose.

„Rusija ir Lietuva, galima sakyti, beveik kaimynės, tad didelio skirtumo nėra, – jaučiuosi beveik kaip namie. Taip pat mane aplanko draugai, parodau jiems Lietuvą. Nors žinoma, trūksta man jų. Be to, mano mama taip pat apsigyveno Lietuvoje, jai čia labai patiko, norėjo būti šalia manęs, dabar mes kaimynės, ji taip pat įsikūrė Kauno senamiestyje“, – šypsosi Veronika.

Pirmiausia atvyko pasižvalgyti

Joana į Lietuvą atvyko ankščiau nei Veronika. Lietuvoje ji gyvena jau apie metus. Kaip ir Veronika, taip ir Joana į Lietuvą atvyko kartu su savo vyru, kuris gavo darbo pasiūlymą Lietuvoje.

„Vyro kompanija pradėjo naują projektą ir viena iš galimybių buvo dirbti Lietuvoje. Iš pradžių dvejojome, nedaug ką žinojome apie Lietuvą, todėl pirma nusprendėme čia atvykti pasižvalgyti, susipažinti su kultūra, žmonėmis, klimatu ir kainomis“, – pasakojo Joana.

Ji pripažįsta, kad Lietuva jai paliko didelį įspūdį, todėl pasižvalgiusi, ji su vyru nusprendė atsikraustyti čia.

Portugalė Joana pasakoja, kad penkerius metus negyvena savo gimtojoje šalyje, tad per tiek metų jau priprato prie svetimų šalių ir sako, kad geba lengvai prisitaikyti prie naujos aplinkos.

„Man buvo sunkiausia Kinijoje, nes ten tarsi kitas pasaulis, visiškai kita kultūra, žmonės, maistas, ten buvo sunku, tačiau pripratau, išsprendžiau visus sunkumus. Tad pagyvenus Rusijoje ir Kinijoje, man labai gera būti šalyje, kur labiau šnekama anglų kalba“, – savo įspūdžiais apie Lietuvą dalinosi Joana.

Pagalba žmonėms ar karjera?

Tiek Veronika, tiek Joana šiuo metu neturi nuolatinio darbo. Veronika turi patirties finansų srityje, todėl ieško panašaus darbo pobūdžio. Portugalė Joana yra baigusi psichologijos studijas, tačiau kaip ji pati sako, didžiausias jos pašaukimas – savanorystė.

„Portugalijoje studijavau psichologiją, dirbau šioje srityje. Tiesa, esu buvusi ir bedarbe, kadangi prasidėjus ekonominei krizei buvo sunku susirasti darbą. Todėl kartu su vyru nusprendėme persikraustyti. Pirma šalis kurioje pradėjome gyventi buvo Kinija. Ten pradėjau domėtis darbo galimybėmis užsieniečiams. Pradėjau mokytis kinų kalbos ir dirbti anglų kalbos mokytoja.

Persikrausčius į Rusiją, vėl  pradėjau galvoti kuo galiu dirbti, nes kaip ir Kinijoje, taip ir Rusijoje, nemokėjau vietos kalbos. Išsilaikiau tarptautinį anglų kalbos egzaminą ir apie trejetą metų jos mokiau.

Kai atsidūrėme Lietuvoje, jau norėjau kažko kito. Pirmuosius mėnesius savanoriavau vaikų dienos centre, padėjau vaikams iš probleminių šeimų ir dar šiek tiek mokiau anglų kalbos“, – pasakojo Lietuvoje apsigyvenusi portugalė.

Joana pripažįsta, kad jos netraukia darbas biure, jai patinka bendrauti su žmonėmis, padėti jiems.  Kitaip nei draugė, rusė Veronika siekia karjeros Lietuvoje, ji nori savo darbą sieti su finansais.

„Aš paprieštarausiu savo draugei. Man kaip tik patinka sėdėti biure, tvarkyti dokumentus, turiu sukaupusi nemažai patirties tarptautinėse kompanijose, tad noriu šia veikla užsiimti ir Lietuvoje. Jau turiu keletą darbo pasiūlymų, tačiau reikia viską gerai apgalvoti“, – sako Veronika.

Du požiūriai apie gyvenimą Lietuvoje

Nors daugelis sako, kad Lietuvoje žmonės pikti ir paniurę, tačiau Veronika ir Joana su tuo nesutinka.

„Galiu pasakyti, kad čia nuostabūs žmonės, visuomet paslaugūs, šypsosi, padeda. Mane nustebino ir tai, kad čia daugelis moka tiek rusų, tiek anglų kalbas, todėl ir susišnekėti nėra problema“, – pasakojo Veronika.

Ji džiaugiasi, kad Lietuvoje, o ypatingai Kaune nemažai kultūrinių renginių. Jie yra nemokami, kitaip nei jos gimtojoje šalyje.

„Rusijoje koncertai, parodos, įvairūs renginiai – brangūs, o mane stebina tai, kad čia daugelis kultūrinių renginių yra nemokami“, – įspūdžiais dalinosi Veronika.

Joanai Lietuvą iš arčiau pažinti padėjo savanorystė krizių centre. Pasak jos, alkoholizmas – ne vien tik Lietuvos problema.

„Savanoriaudama susipažinau su daugeliu žmonių, dirbau su vaikais ir suaugusiais, dažnai jie turėdavo socialinių problemų, sirgo alkoholizmu. Tačiau galiu pasakyti, kad ši opi problema yra visur, ne tik Lietuvoje“, – teigė Joana.

Abi moterys pripažįsta, kad Lietuva turi be galo daug gražių miestų. Jos pasakojo, kad jau aplankė pusę Lietuvos, o labiausiai joms patiko Neringa bei Birštonas.

Pasak pašnekovių, nors Lietuvoje jos gali susikalbėti anglų ar rusų kalbomis, tačiau labai norėtų prabilti lietuviškai. Tačiau tai nėra taip lengva.

„ Jau moku nemažai lietuviškų žodžių, tačiau pati kalba yra labai sunki, kad ją visą gerai išmokčiau – reikia daug laiko“, – teigė Veronika.

Apie ateitį 

Tiek Veronika tiek Joana teigė, jos šiuo metu jų namai – Lietuvoje. Pasak Veronikos, jai nesinorėtų blaškytis ir norėtų pasilikti vienoje vietoje ilgiau

„Negalvoju apie ateitį, kol kas gyvenu čia ir man labai patinka Lietuva. Nežinau kaip mūsų gyvenimas klostysis vėliau, nesinori keisti gyvenamųjų vietų, o ypatingai šalių. Manau, kad  artimiausius metus gyvensime čia“, – sako ji.

Tuo tarpu Joana sako, kad Lietuvoje jai patinka, tačiau po ilgų klajonių norėtų sugrįžti atgal į Portugaliją.

„Lietuva – puiki šalis. Ji turi  daug galimybių, tačiau ateityje visgi galvoju grįžti į Portugaliją – ilgiuosi namų, šeimos“, – neslėpė Joana.

Susiję