Redakcijos žodis
Ei! Turiu Tau prašymą. Prisimink, kada paskutinį kartą kalbėjai su nepažįstamu žmogumi? O prieš kiek laiko girdėjai įkvepiančią istoriją – na, tokią, kur net didžiausią storžievį aiktelėti priverstų? Linkstu abejoti, kad nepagalvojai apie šiandieną, bet dar palauk – nenudelbk akių. Einam pasivaikščioti.
Keliaujame su Tavimi šurmulinga Vilniaus gatve. Apsižvalgyk – kokius žmones matai? Sakai, vienodus? O jeigu pasakysiu, kad klysti ir kiekvienas išoriškai tapatus klonas turi SAVO istoriją. Kol mes einame, grumiamės su žmonių sukeltomis spūstimis, įsivaizduok, kad įeini į laiptinę. Kas vakarą pernelyg taupaus kaimyno išsukama lemputė šįvakar šviečia, bet net tai neleidžia pažiūrėti, kas vyksta už kiekvieno šios laiptinės buto durų. Griebk už rankenos. „Užeik“ – mes sakome Tau, mielas skaitytojau.
Mūsų laiptinėje dešimt butų. Visi skirtingi – tiek dydžiu, tiek interjeru, bet visi laukia Tavęs. Mes pirmieji pasibeldėme pas juos į svečius, pirmieji laukėme ir prašėme, kad atsivertų, kad pasipasakotų. Mums pavyko ir jie sutiko papasakoti Tau, kuo jie gyvena.
Žodis „UŽ“ čia labai tinkamas – bene visi mes nesižvalgydami einame tik Į PRIEKĮ, bet neįsivaizduojame, koks gyvenimas verda ten, kur akis nemato (o gal net stereotipų paveikta nenori matyti).
Todėl pasinerkim į kelionę! Keturi aukštai istorijų kaip naujos knygos – nenori dulkėti, nori kuo greičiau būti atverstos. Pirmame aukšte Tau pasiūlysime padiskutuoti apie tai, kas socialiai svarbu ir lieka už uždarų durų. Užlipę laiptais (siūlau lipti laiptais, kad tarp diskusijų būtų bent šiek tiek laiko apmąstymams) nieko nebematome. Tas niekšas kaimynas vis dėlto išsuko lemputę, bet mes galime kartu su Tavimi uždegti mokslo šviesą. Pažadame, nuo jos bus tik šilčiau.
Sušilai? Puiku! Einam. palydėsiu Tave į užsienį. Prisiekiu, nedeportuosime – tik pasišnekėsim apie įvairias kultūras ir iššūkius jas stebint iš arti. O kas toliau? Toliau įdomiausios ir paslėptos palėpėje įrengtų užkulisių detalės – čia ištroškusiems ne tik šiltos arbatos išvirsime, bet ir kultūriškai pasišnekučiuosime.
Tai ką, einam?
Amžinoji savanorė Fausta: „Tai didžiausia investicija į save“
Ankstyvą darbingos dienos rytą susitinkame su Fausta Anulyte. Žmogumi, kuris būdamas Ugandoje per vietinį radiją girdėjo savo balsą. Žmogumi, kuris dvi savaites po nepažintas vienos skurdžiausių Afrikos šalių vietoves vaikščiojo su fotoaparatu ir fotografavo viską iš eilės, o vėliau apsiprato, nes tai buvo jos gyvenamoji vieta. Žmogumi, kuris pasisėmęs įvairiausios savanoriškos patirties Lietuvoje, leidosi į Afriką ir pildė savo mokyklos laikų svajonę – savanoriauti ir padėti Afrikoje gyvenantiems jaunuoliams. Tiek spėjau išgirsti, kol keliavome iki kavinės. Pasiimame po karšto gėrimo puodelį ir, atsisėdusios kiek atokiau nuo kavos aparatų šurmulio, tęsiame pokalbį apie neišdildomas savanorystės patirtis. →
„Gyvenimas per brangus“ – arsi ar prapulsi?
„Gyvenimas per brangus“ – solidarumo tinklas, kuris organizuoja protestus ir, piketus, konsultuoja žmones teisiniais klausimais, platina informaciją apie nesąžiningumą darbo vietose. Apie darbuotojų teises, naująjį darbo kodeksą ir darbo jėgos organizavimą kalbamės su Jurgiu, vienu aktyviausių šio tinklo dalyvių. →
Diena, praleista kitaip
Turbūt nemažai žmonių galėtų pasakyti, kad yra buvę kine, grožio salone, restorane, pramogų erdvėje ar visų garbinamame Akropolyje. Bet nė viena šitų aplankytų vietų negali pranokti to, ką pamatai apsilankęs ten, kur savo dienas leidžia tie, apie kuriuos žmonės, paskendę rutinoje, labai dažnai pamiršta. Kalbu apie mokyklas vaikams, turintiems negalią. Paprasčiau – specialiąsias mokyklas. →
Remigijus Jaruševičius: „Mokytojavimas lyg pasimatymas“
Viena populiariausių temų viešojoje erdvėje – pedagogų darbas. Juk visi žmonės, nesvarbu, mokykloje jie ar ne, yra švietimo sistemos dalis. Kol mokiniai ir jų giminaičiai kritiškai aptarinėja švietimo įstaigų darbuotojų ydas, sėkmingi pedagogai susitvarko su aplinkinių spaudimu. Savo pasirinkimu gilinti jaunimo žinias apie pasaulį džiaugiasi ilgametis istorijos mokytojas Remigijus Jaruševičius. Jis teigia oriai pragyvenantis iš mėgstamos veiklos ir dalijasi įžvalgomis apie Lietuvos švietimą, šiuolaikinį jaunimą, geras pamokas. →
Asmenybės, radusios priešnuodžius siauram mąstymui
Markas Tvenas yra sakęs, jog kelionės yra priešnuodžiai prietarams, aklam prisirišimui ir siauram mąstymui. Šių žodžių reikšmę gali įrodyti muzikantas, prodiuseris, aktyvus visuomenės veikėjas Andrius Mamontovas ir keliautojas, žurnalistas, prodiuseris Martynas Starkus. →
Danielius, riedėjęs per Ameriką
Su Danieliumi susitinkame Laisvės alėjoje, prie fontano. To paties fontano, kuris jau metų metus kauniečių laikomas tradicine susitikimų vieta. Patį pokalbį nusprendžiame perkelti į kavinukę, esančią netoliese, manydami, kad turėsime daugiau ramybės, tačiau prisėdame netgi kiek didesniame šurmulyje. Net nepagalvoję, patekome į puikią metaforą gyvenimui Jungtinėse Amerikos Valstijose, iš kurių Danielius Narauskas grįžo prieš pusantrų metų. „Man kelionės kaip universitetas, iš kurio tavęs neišleidžia, kol neišmoksti,“ – šypteli vaikinas. Kaunietis Danielius Narauskas 2016 metais įveikė 2000 kilometrų nuo San Francisko iki Niujorko – riedlente. Kelionę jis pradėjo sulaužyta ranka ir turėdamas vos 200 dolerių kišenėje, o bilietus į JAV nusipirko spontaniškai, kai, nuobodžiaudamas darbe, internete pamatė pigių skrydžių skelbimą. →
Kelionė, padėjusi atrasti save
Nedaugelis ryžtasi susikrauti pilną kuprinę daiktų ir išvykti į mėnesio trukmės „savęs atradimo“ kelionę. Taip šią kelionę vadina 20-metis Rokas Bilotas, kuris vienas žengė didelį žingsnį ir, atitrūkęs nuo kasdienybės, išvyko keliauti aplink Europą.
Po mokyklos baigimo jaučiantis didelę meilę tėvynei bei savam kraštui R. Bilotas išėjo savanoriauti į kariuomenę. „Aš labai myliu Lietuvą, todėl jaučiau didelę pareigą atlikti savanorystę kariuomenėje. Nežinau, iš kur mano meilė jai tokia didelė, bet žinau, kad pirmas žingsnis po mokyklos baigimo turėjo būti būtent kariuomenėje.“ Visai kitaip įsivaizdavęs gyvenimą kariuomenėje vaikinas sugalvojo, kad po kariuomenės savęs ieškoti pradės keliaudamas. →
Artūras Šimonis apie tai, ko nemato žiūrovai
Prieš dvidešimt metų, dar būdamas studentas Artūras Šimonis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kūrė savo pirmąją scenografiją. Per ilgametę savo darbo praktiką teatro dailininkas sukaupė didžiulę patirtį, o jo sukurtomis dekoracijomis ir kostiumais žiūrovai galėjo grožėtis beveik šimtame spektaklių įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose. Tačiau stebėdami vaidinimus retai susimąstome, kaip vyksta scenos dailininko darbo procesas, kiek pastangų reikalauja menkiausių detalių ar apšvietimo kūrimas ir kaip skurdžiai be jų atrodytų spektaklių veiksmas. Tad apie nematomą scenografo darbo pusę kalbamės su scenografu Artūru Šimoniu. →
Vizualumo žiniasklaidoje tyrinėtojas: „Jeigu atskleisčiau vaizdo ir teksto sinergijos paslaptį – tapčiau turtingu“
Vartotojui skiriant vis mažiau laiko informacijos įsisavinimui, o naujienų srauto intensyvumui pasiekus piką, žiniasklaida atrado būdą – akį patraukiantį ir greičiau informaciją įsisavinti leidžiantį vizualumą. Nuo šiol tekstas žengia koja kojon su nuotraukomis, tačiau ribą peržengėme – kokią kainą mokėsime už bereikšmių paveikslėlių, asociatyvių nuotraukų „pasiutpolkę“, rimtojo turinio trumpinimą ir ribos tarp svarbios ir perteklinės informacijos dilinimą?
Apie vizualumą žiniasklaidoje bei jos ateitį, vaizdo ir teksto ryšį „Universiteto žurnalistas“ kalbina Olomouco universiteto Medijų, kultūros ir žurnalistikos studijų katedros atsakingąjį sekretorių dr. Martin Foret. →
Pažinti Visaginą
Lietuvos pakraštyje esantis buvęs atominis miestas – jauniausias visoje Lietuvoje. Čia jau kelis metus gyvenantys ir kuriantys fotožurnalistas Artūras Morozovas ir fotografė bei socialinių iniciatyvų kūrėja Neringa Rekašiūtė pasakoja, kad jiems čia gyventi gera. Juos žavi nuostabi gamta, kuri miškais ir ežerais ne tik apjuosusi drugelio formos miestą, bet ir yra įžengusi į jį. Išskirtinė ir architektūra – visame mieste nėra nei vieno privataus namo ir visi, net labiausiai pasiturintys, gyvena butuose, o tai sukuria lygybės jausmą. Vardyti, kuo ypatingas Visaginas, galima ilgai, tačiau geriausia būtų patiems čia apsilankyti ir pamatyti tai savo akimis. →
Leidinys parengtas doc. dr. Jolantos Mažylės vadovaujamam kursui „Žurnalistikos žanrai“