Tolimieji Rytai – siurrealistinis sapnas ir ramybės oazė

Šiaurės Korėja. Išgirdus šį pavadinimą neabejotinai apima dvejopi jausmai: beprotiškas smalsumas ir stingdanti baimė. Tai viena iš labiausiai izoliuotų valstybių pasaulyje, kurios sienas peržengti ryžta ne kiekvienas. Prieš dešimtmetį muzikantas Andrius Mamontovas buvo tas žmogus, kuris turėjo galimybę iš arti pamatyti Šiaurės Korėjos gyvenimą.

– Esate buvęs daugelyje šalių, tačiau labiausiai žmonėms į atmintį turbūt įsirėžę tai, jog lankėtės Šiaurės Korėjoje. Kažkada minėjote, kad nesate regėjęs tokio absurdo ir liūdesio kaip šioje šalyje. Kas iš tos kelionės Jus labiausiai šokiravo?

Pirmiausia, ne tik kitiems, bet ir man ši kelionė įsiminė labiausiai. Aš nemąstau taip, jog kažkas šokiravo, tačiau pakliūni į tokią aplinką, kurioje negali suvokti, kodėl yra kažkokia keista logika, tiksliau, jos nebuvimas. Tai akivaizdus rėžimas, kuriame žmonės badauja, o mums įprastos teisės ir laisvės – stipriai suvaržytos. Užsienietis niekur negali eiti vienas, gido lydimas esi vežamas nustatytu maršrutu. Vienas lieki tik savo viešbučio numeryje. Kadangi važiavau ten į kino festivalį, kuriame pristatinėjome filmą „Nereikalingi žmonės“, susidūrėme ir su keista festivalio organizavimo forma. Kitaip tariant, Šiaurės Korėjoje susiduri su daugybe dalykų, kurių nesupranti, ir tuo pačiu jautiesi lyg siurrealistiniame sapne.

– Ar Šiaurės Korėjoje yra kokių nors privalumų, kuriuos įžvelgėte savo kelionės metu?

Ten ypač gražūs saulėtekiai.  Visada, kai esi kažkokioje represyvioje aplinkoje, bet koks gamtos pasireiškimas atrodo dvigubai gražiau, nei jis atrodytų kažkur kitur. Kaip bebūtų, didžiausias dalykas, kurį ten būdamas suvoki,– kokie mes esame laisvi. Mes net iš toli negalime lygintis pagal tai, kaip gyvename, – esame dešimt galvų aukščiau. Net Sovietų Sąjungos laikais pas mus niekada nebuvo taip, kaip Šiaurės Korėjoje yra dabar. Mes įvertiname dalykus palygindami, todėl ten pabuvęs suvoki, kokia dovana yra laisvė, galimybė rinktis, demokratija. Visi dalykai, kuriuos mums teikia Vakarų pasaulis.

– Koncertavote net ir Kinijoje. Kokius skirtumus tarp Kinijos ir Šiaurės Korėjos įžvelgiate?

Kinija šiais laikais yra keistas junginys tarp komunizmo ir kapitalizmo. Tai labai turtinga ir auganti šalis. Čia galima laisvai judėti.  Žinoma, norėčiau pakeliauti po Kiniją daugiau, nes buvau tik Šanchajuje, iš kurio traukiniu važiavau į Pekiną. Kinija, be jokios abejonės, pilna kultūrinio palikimo ir gamtos. Per Kiniją teko keliauti į Tibetą, kuris oficialiai laikomas Kinijos dalimi, nors išties tai visai kita šalis. Joje vyrauja kita kalba, kultūra ir visai kitas jausmas. Honkongas – taip pat lyg ir Kinijos dalis, bet jis visiškai nepanašus į ją. Taigi, Kinija – kaip ir bet kuri didelė šalis su labai didele įvairove: nuo super modernių miestų iki archajiškų kaimo vietovių. Apskritai, labai sunku viena teze apibūdinti tokią didžiulę šalį. Čia labai daug spalvų. Kaip bebūtų, visi mano prisiminimai, susiję su Kinija, yra labai malonūs ir aš visada mielai ten važiuoju. Jau vien dėl kinų virtuvės galima ten važiuoti. Kai grįžti iš ten, supranti, kad Lietuvoje nėra kiniškų restoranų. Tai tik bandymas atkartoti tą maistą.

– Esate minėjęs, kad Jums Honkongas ir Korėja yra itin artimos šalys, ten visada norisi sugrįžti. Kodėl?

Mane traukia Tolimųjų Rytų šalys. Ten yra kažkas, kas man labai patinka. Tai kultūra, jausmas, kurį ten turi. Jų kultūroje egzistuoja principas – nesakyti negatyvių dalykų tiesiai žmogui į akis, ypač, jei esi svečias. Ten galima atsigauti. Pavyzdžiui, Honkonge ar Šanchajuje  net ir piko valandą, kai gatvėje eina milijonas žmonių, nėra nei vieno pikto žvilgsnio, niekas tavęs nestumtels, nėra jokios agresijos. Įtampa tose šalyse kažkaip atslūgsta.  Ten būdamas supranti, kad mes vienas kito atžvilgiu kartais būname per daug įsitempę, dirglūs. Šiose šalyse galima nuo to dirglumo, kuriame pastaruoju metu gyvename, pailsėti. Manau, todėl europiečiai ir mėgsta važiuoti į Rytų šalis. Jei ten ir yra kažkokios įtampos, kurios aktualios tai šaliai, mūsų tai niekaip neliečia. Žinoma, kartais didesniuose miestuose reikia stebėti, kad kas nors neištrauktų piniginės iš kišenės, tačiau apskritai, šiose šalyse gaunama labai pozityvios energijos.

– Sakėte, kad kelionės  padeda pamatyti savo gimtąjį kraštą iš šalies. Koks Lietuvos vaizdas Jums susidaro, grįžus iš kelionių? Ko Lietuva galbūt turėtų pasimokyti? Kokių Lietuvos privalumų įžvelgiate?

Kai kurie dalykai – smulkmenos, tačiau kai važiuojame nuo oro uosto iki centro, kartais važiuojame pro Naujininkų rajoną, kuris neatrodo labai patrauklus. Tada pagalvoji, kai iš užsienio atvažiuoja žmonės, koks yra pirmas įspūdis, vaizdas tarp oro uosto ir miesto, koks tai kelias, kaip tai atrodo? Jei važiuoji pro „Ikea“ viskas atrodo dar lyg ir neblogai, bet jei pro Naujininkus, aiškiai matyti tas sovietinis palikimas. Suprantama, mums kartais atrodo, kad užsieniečiams turi būti įdomūs vieni dalykai, o išties jiems įdomu visai kas kita. Ne vieną kartą esu susidūręs su tuo, jog atvažiavę žmonės žavisi tuo, kiek daug pas mus yra medžių, žalumos, miškų bei parkų. Mūsų gamta mums atrodo įprasta, tačiau kitiems, atvykusiems iš kalnuotų vietovių, tai visai egzotiškas ir neįprastas vaizdas. Be jokios abejonės įvertini Kuršių Neriją, kuri yra mūsų perlas, turbūt viena gražiausių vietų Lietuvoje. Taigi, grįžęs įvertini tokius dalykus, kurių, šiaip būdamas vietoje, nepastebi. Todėl linkiu keliauti kiekvienam žmogui, kad įvertintų tai, ką turi.

Aplink pasaulį. Kelionių ypatumai

Lietuvoje yra ir daugiau žmonių, kurie leidžiasi į neįprastas kelionės. Martynas Starkus, kuris su Vytaru Radzevičiumi daugiau nei dešimtmetį keliauja po visą pasaulį. Dabar jie ruošiasi į Šiaurę – Kanadą ir Aliaską.

– Su Vytaru Radzevičiumi esate apkeliavę įvairiausius pasaulio kampelius. Peržvelgus visas jau daugiau nei dešimtmetį  trunkančias keliones, kas jose Jums palieka didesnį įspūdį: akį veriantys kraštovaizdžiai bei gamtos objektai ar pažintis su svetimais, mus, kaip Vakarų pasaulio atstovus, kartais stebinančiais kultūrų ypatumais? Kitaip tariant, kurį kelionės momentą pakartoti norėtumėte labiau: Didžiojo kanjono aplankymą Arizonos valstijoje, ar savo kailiu patirtą radikalaus islamo atmosferą Irane? 

Mums įdomus pats keliavimo procesas, tikslas ir žmonės, kuriuos sutinkame. Nes viskas, ką išvardinote, yra kelionės fonas, papildantis vienas kitus, aplinka, su kuria susiduri, kuri tave įtraukia. Sakyčiau, bendravimas su žmonėmis labiausiai įsimena, padeda suprasti tai, kas tuo metu vyksta, moko. Žmonės mums įdomiausi. Ir dar maistas šiek tiek. Nes valgyti kartais norisi.

– Kokioje kelionėje, jei galima taip pasakyti, patyrėte didžiausią kultūrinį šoką? Su kuo jis buvo susijęs?

Pirmoji kelionė į Afriką buvo ta, kurios metu daug ką atradome patys sau, stebino, buvo daug naivių, nepatyrusiems būdingų sprendimų. Nepavadinčiau to šoku. Skurdas, gyvenimo sąlygos, kuris dažniausiai šokiruoja Vakarų keliautojus, mums pažįstama iš sovietinių laikų. Tačiau taip, reikėjo laiko adaptuotis.

– Kurios šalies kultūra Jus sužavėjo labiausiai? Galbūt buvo toks momentas, kai galvojote, jog aplankytoje šalyje norėtumėte įsikurti ilgesniam laikui?

Sakykim, vėl ne kultūra, o žmonės, australai. Jie, esantys kažkur pasaulio pakraštyje, tuo pat metu labai domisi, kas jame vyksta ir turi beprotiškai gerą, kietą humoro jausmą. Mes ten puikiai jautėmės. Ir taip, kai mūsų klausia to hipotetinio klausimo, kur apsigyventume ir atsakymas „nėra vietos geresnės už Lietuvą“  šiam žaidimui netinka, tuomet renkamės būtent Australiją.

– Ar kurios nors kelionės metu jautėte realią grėsmę savo sveikatai ar net gyvybei?

Mes vedę ir turime vaikų, kai kas – net anūką. Tad apie grėsmes nekalbame. Keliaujame saugiai ir patikimai, tačiau visko pasitaiko. Sakyčiau, Pietų Amerikoje buvo tokių situacijų. Ne itin malonių, bet viskas gerai baigėsi ir ilgainiui virto kvapą gniaužiančiais nuotykiais prisiminimuose.

– Keliavote Kinijoje, kuo ši kelionė išsiskyrė, lyginant su kitomis Jūsų aplankytomis Azijos šalimis? Kokių trūkumų ir privalumų įžvelgėte šioje šalyje?

Kinija – tai seniai buvo. Kodėl būtent ji? Išsamiai atsakydamas į klausimą, labai ilgai užtrukčiau. Jei trumpai, pateiksiu vieną atsakymą: kartą savo draugo Šyno iš Šanchajaus paklausiau: „Tai kuo jūs čia tikite? Komunizmu? Budizmu? Pas jus ir raudonų vėliavų, ir šventyklų apstu.“  Jis atsakė:  „Kinai tiki doleriu. Jei bus galimybė užsidirbti – koks skirtumas.“ Nežinau ar atsakiau, bet taip nutiko.

Dažnai žmonės yra apnuodyti nežinojimo apie pasaulį ir svetimas kultūras. Tačiau Andrius Mamontovas ir Martynas Starkus rado Marko Tveno įvardintą priešnuodį – keliones. Jos leidžia įvertinti savojo krašto privalumus, geriau suprasti svetimšalius ir lengviau atsakyti į klausimą: „O kur, jei ne Lietuvoje?“

Susiję